Skyrybos šioje bendruomenėje neegzistuoja, jie važinėja vežimais, nežino, kas yra gėjai, tačiau zoofilija nesvetima

Jie važinėja vežimais, traukiamais arklių. Vyrai nešioja plačiakraštes skrybėles ir turi vienodas šukuosenas, moterys dėvi ilgas sukneles ir kepuraites. Jie nesinaudoja telefonais, kompiuteriais ir jokiomis elektrinėmis mašinomis, prietaisais bei technologijomis. Taip, tai reiškia jokios televizijos, interneto ar radijo. Negana to, jų gyvenimo būdą užfiksuoti beveik neįmanoma, nes fotografuotis jiems – nuodėmė, iliustruojanti žmogaus tuštybę ir individualizmą, kuris, kaip vėliau pamatysite, yra vienas baisiausių dalykų šioje bendruomenėje. Juk būtent kolektyvizmas yra jos pamatas, laikantis bendruomenės narius kartu jau kelis šimtmečius ir neleidžiantis lengvai pasitraukti net tiems, kas nori.

Tokie tolimi, tokie atsiskyrę, bet kartu – visai nesunkiai aplankomi ir pamatomi iš arti, jei tik labai norite. Iš taip arti, kad galėsite net ir pasišnekėti. Arba bent jau persimesti pora žodžių. Žinoma, jei jie šnekės kuria nors jums suprantama kalba. Nes daugelis jų vis dar kalba Pensilvanijos germanų kalba, kuri yra senas vokiečių kalbos dialektas.

Amišai į Jungtines Amerikos Valstijas atsikraustė apie XVII–XVIII amžių ir patraukė į Pensilvanijos, Ohajo bei Indianos valstijas. Mažesnių bendruomenių esama Viskonsino, Niujorko valstijose, taip pat Mičigane, Misūryje, Kentukyje. Kitaip tariant, religiniai pabėgėliai rinkosi rytų pakrantę ir vidurio vakarus ir niekada nesiveržė į vakarų pakrantę, kas yra ne šiaip pastebėjimas. Ši, iš pažiūros, nereikšminga detalė labai gerai nusako religinių atsiskyrėlių būdą ir vertybes. Į vakarų pakrantę istoriniais keliais judėjo užsikrėtę aukso karštine. Norintys pralobti, turintys ambicijų ir verslo planų. Trokštantys kaip tik to, ko amišams visai nereikia.