Straipsnį parengė Gintarė Rožėnė.
Stovyklų daug, o pasirinkimo nėra
Pandemija ir nuotolinis tėvų darbas labai pakoregavo ir vaikų vasaros stovyklų sektorių – stovyklų atsirado daug, tačiau atsirinkti ir suprasti, kur ką siūlo, labai sunku. Tėvai pastebi, kad visur žadami beveik tie patys dalykai ir taip yra jau keletą metų, vaikai ten vykti ne itin nori, tad tėvai ieško alternatyvų. „Tėvai pastebėjo, kad vaikai tapo vangesni, mažiau aktyvūs, sunkiai ilgesnį laiką išlaiko dėmesį, tad, natūralu, siekia, jog atžalos stovyklose ne tiesiog pailsėtų, bet ir įgautų naujų žinių ir patirčių“, – pasakoja patyriminių „Whatansu“ stovyklų vadovas, aktorius ir režisierius Artiomas Rybakovas.
Anot vyro, su vaikais stovyklose dirbančio jau aštuonerius metus, tėvų lūkesčiai metams bėgant vis auga. „Jie žino, kad atvykę pas mus jų vaikai keliaus per patirtis, eis į žygius girioje, greičiausiai jiems teks išbandyti ir vietinės floros ir faunos iššūkius – pelkės, uodai, o gal ir viena kita gyvatė. Mes visada įvertiname vaikų galimybes ir pagal tai parenkame užduotis. Žinoma, tikime ir norime tikėti, kad visų mūsų galimybės yra labai didelės, bet, aišku, neužkrausim niekada tiek, kad kitas negalėtų ištverti. Jeigu kažkas nemoka plaukti, neisime ten, kur vaikui gali kilti pavojus vandenyje. Tačiau jei matome, kad vaikas tiesiog prisibijo ir vengia, mes paruošiame jį ir niekada nepaliekame. Labai atsargiai, po truputėlį vedame į tą baimę. Nes kas yra vanduo? Tai tiesiog vidinės baimės išraiška, o mes galime ir norime parodyti, kad tą baimę galima įveikti. Tad po truputį, labai minkštai, labai atsargiai, kartu, vaikui aiškiai žinant, kad šalia yra atrama, vedame jį į tą baimę, būname kartu, kai jis ją įveikia ir supranta, kad ką tik gyvenime jis žengė labai didelį, laibai svarbų žingsnį“, – šypsosi Artiomas.
Jis pasakoja, kad jau kiek vėliau, po žygio, toji patirtis, įveiktas baimės jausmas yra dar kartą apkalbamas ir užtvirtinamas. Ir taip kiekvieną dieną kiekvienas vaikas, savyje pasiekęs didesnes ar mažesnes pergales, kurias patiria per fizinį diskomfortą, tampa stipresnis, atsparesnis. Ir kai ateis laikas, jis prisimins tą saldų skonį, kurį pajauti, kai peržengi savo ribas, ir, faktas, norės bei galės jas pakartoti.
Vaikai užstrigę komforto zonoje
Anot ilgamečio stovyklų vadovo, reikia suprasti, kada iš tiesų vaikas nebegali (taip būna labai retai), o kur yra tiesiog mėginimas pabėgti iš komforto zonos. Artiomas pasakoja, kad ir jis, ir kolegos yra iš vaikų sulaukę grasinimų teismais, pažadų, kad teks „atidirbti“ už išpurvintas brangias kojines ar batus. Vaikai, pasak stovyklų vadovo, jautrūs. Kai kurie jų labai greitai iškrenta iš savo komforto zonos, kai, pavyzdžiui, atsiduria sau nepriimtinoje aplinkoje – girioje, kurioje yra daug uodų, arba sušlampa kojas, išsipurvina drabužį. To pakanka, kad pasigirstų priekaištai, pretenzijos ar grasinimai, tad itin stiprus psichologinis vadovų pasirengimas čia būtinas. Nemažai kasdienio darbo su vaikais privalo atlikti tėvai. Kad ir kokia būtų stovykla, po jos vaikai, jau nustoję maištauti, dėkingi už patirtis, pasikeitę bei tapę emociškai stipresni, grįš į tuos pačius namus.
„Mano nuomone, pirmas dalykas, kuris reikalauja daug pastangų, tai laiko leidimas su vaikais, žaidimas, klausymasis, ką jie sako, galimybė vaikui suprasti, kad jo klausoma ir tai, ką jis kalba, įdomu ir svarbu. Reikia dažniau klausti vaiko, kas jam įdomu, antraip ateityje turėsime labai patogų žmogų, kuris negebės atpažinti savo poreikių, ir darys viską, kad patenkintų aplinkinių lūkesčius. Čia kaip su pedagogais, ar ne? Sakoma, kad geras pedagogas yra ne tas, kuris laisvą laiką leidžia mokytojų kambaryje, o tas, kuris pertraukos metu būna koridoriuje kartu su vaikais.
Tas pats galioja ir tėvams – klauskit, stebėkit, ką žaidžia jūsų vaikai, ir žaiskit kartu su jais, – pataria Artiomas. – Kitas dalykas, kuris labai praverstų – stipraus ryšio mezgimas su vaiku. Tai reiškia, kad atsitikus bėdai reikėtų NE kaltinti, NE bandyti kaltės suversti vien savo atžalai, bet sugebėti kartu pasijuokti iš situacijos, kokia ji baisi bebūtų. Pasijuokti ir pasakyti: „Žiūrėk, atsitiko situacija, bet ji nutiko, nes ne tu blogas, o šitas tavo pasirinkimas ar šitas tavo poelgis buvo netinkamas.“
Atsitinka keli labai gražūs dalykai. Pirma, vietoj kaltės ir nepasitikėjimo jausmo vaikui skiepijamas konstruktyvus mąstymas ir problemų sprendimo įgūdžiai. Antra, vaikas tėvuose mato ne grėsmę ir budelius, baudžiančius už klaidas, o žmones, kurie palaiko ir padeda.“
Pabaigai Artiomas papasakoja istoriją, kuri gyvena giliai jo širdyje. „Tai pasakojimas apie mergaitę, kuri visos stovyklos metu labai stipriai maištavo ir protestavo. Mes nesugebėjom prisikasti prie jos per visą stovyklą. Tai buvo mergina, turinti labai storą kiautą, net iš stovyklos kelis kartus bėgo. Mes ją gaudydavome ir grąžindavome. Kiauto nepradaužėme, bet niekada nė vienas mūsų nenustojome stengtis“, – pasakoja stovyklų vadovas.
Artiomas po kelerių metų sutiko tą merginą tiesiog gatvėje. Ir, anot jo, įvyko stebuklas – mergaitė tylėdama priėjo, apsikabino, padėkojo ir nuėjo. Ji nepasakė nė vieno žodžio, neįvyko joks pokalbis ar paaiškinimas. „Ir man tai buvo ženklas, kad viską su šia stovykla darome gerai, ir esminiai pokyčiai atsitinka ne pačioje stovykloje, o jau gerokai po jos. Lėtai, bet užtikrintai“, – patikina stovyklų vadovas.