Tačiau ji – gyvas įrodymas, kad pakilti gali visi. Kad įmanoma vėl norėti gyventi, atrasti save ir gyvenimo džiaugsmą. Ir taip – jau 10 metų. Tiek laiko Erika negeria. Ir nepailsta prašyti pagalbos, kai pasidaro sunku.
– Papasakokite, kaip prasidėjo jūsų kelias į alkoholizmą. Kiek jums buvo metų?
– Na, iš pradžių gėriau nedaug, kaip ir visi. Prisimenu, kai buvau paauglė, mama leisdavo pirštą į stikliuką įkišti ir palaižyti alkoholio. Aktyviai dalyvaudavau renginiuose, tai po visko pasiūlydavo šampano, kad ir nepilnametė buvau. Jaučiausi tokia įvertinta ir suaugusi. Vėliau leisdavo likeriukio paragauti, juk silpnas. Bet tik paragaudavau. Ir išleistuvėse mokykloje likau blaiva.
Daugiau gert pradėjau kažkur 20, po gimdymo, gyvendama su vyru pas anytą. Bet tik savaitgaliais, kai anyta išvažiuodavo į sodybą. Gerdavom kartu su vyru. Neturėjau draugų, būdavo liūdna vienai su vaiku, tai alaus pagurkšnodavau. Gėda būdavo su vaiku pro alaus skyrių praeiti, tik prieidavom, dukra šaukdavo ant visos parduotuvės: „Aliaus... aliaus...“ Jau tada anyta priekaištavo, kad per daug alaus geriu, bet aš tik pykdavau ir atšaudavau, kad namai sutvarkyti, valgyt padaryta, vaikas prižiūrėtas. Gerdavau vakarais, kai vaikas jau miegodavo.