– Šiandien auginate tris berniukus – 9, 6 ir beveik dvejų metų. Kaip vaikai pakeičia santykius šeimoje?
Simona: Visiems skirtingai. Yra porų, kurios moka gyventi taip pat, kaip ir gyveno. Mums buvo kitaip. Kai gimė pirmasis, skyriau jam labai daug dėmesio. Tik kai antras vaikas jau gerokai paaugo, išmokau atskirti save nuo mamos, žmonos vaidmenų, neįkrentant į kažkurį vaidmenį. Dabar žiūriu į savo vaikus ir nesitapatinu su jais. Mes šeima, bet aš esu aš, o jie yra jie.
Ignas: Man vaikai pakeitė gyvenimą iš esmės. Pirmą dieną, kai parsivežėme Bernardą namo, supratau, kad dabar ilgus metus keisiu sauskelnes. Man buvo labai sunku, nes nenešiojau jo pilve, nejaučiau, ne manyje vyko procesai. Moterims gerai, jos jaučia vaiką, išnešioja, joms tai duota, o man neduota. Vienintelis dalykas, per ką aš tai galėjau pajusti, per Simoną. Kita vertus, šeimoms, kurios pradeda kurti santykius ir planuoja turėti vaikų, įsijungia vidinis sąmoningumas. Būdamas 20-ties atsisakiau alkoholio, tabako. Kai atsirado Simona, pabuvome tris metus kartu ir gimė pirmasis sūnus. Vaikai kardinaliai pakeitė mano gyveną ir iki šiol keičia: laužo standartus ir „spardo į užpakalį“.
– Simona minėjo, kad buvo gerokai pasimetusi tarp savęs, mamos vaidmens, žmonos. Ar tu tą pastebėjai?
Ignas: Žinoma, kad pastebėjau. Gal ne tiesiogiai, bet leidau suprasti, kad aš jos pasiilgstu, kad man jos reikia. Bet tuo metu prasidėjo intensyvi mano veikla, buvau užsiėmęs darbais, gal dėl to nebuvo didelės dramos. Be abejo, jaučiau, kad tai nėra pats geriausias dalykas, bet žinojome, kad tai laikina. Turime šalia žmonių, kurie mus mokė, kad neatitrūktume vienas nuo kito. Ji man visada sakydavo, kad tu per toli, tavęs niekada nėra, tu visada darbuose. Bet jutau, kad jos irgi nėra. Ji visada su vaikais. O aš, atradęs savo pašaukimą, buvau pilnai pasinėręs į veiklą. Tokių dramų buvo.
– Kaip jas išsprendėte?
Ignas: Iš tiesų daugelio santykiai išyra, nes žmona tampa mama, o vyras toliau gyvena savo gyvenimą. Jis eina į darbą, ten pasipuošusios, susitvarkiusios kolegės, o namie jį pasitinka apsileidusi, nelaiminga, šaukianti žmona. Vyrui nuolatinė įtampa, jis ir nuvaro „į kairę“. Ir šis laikotarpis netrunka vienerius metus. Štai mes jau dešimt metų auginame vaikus. Ne kiekvienas tokią įtampą atlaiko.
Simona: Padeda asmeninis tobulėjimas ir darbas su savimi. Gali daug dalykų suprasti protu, bet negali iki jų nueiti. Tik ieškodamas ir stengdamasis vieną dieną pamatai, kad tau pavyko. Reikia žinoti, ko kitas žmogus nori, kuo jis gyvena. Būna žmonės pratyli 10-20 metų, paskui atsistoja ir išsiskiria. Pasako, nes iš tikrųjų tai man nepatiko tas ir anas. O tai kodėl iki tol tu nieko nesakei?
Ignas: Pamenu, mes eidavome pasivaikščioti kur nors dviese ir ji kažką pasakoja, o manęs nėra ten. Man visada sakydavo, kad tavęs nėra čia, kad aš apie kažką kito nuolat galvoju. Šito nesukontroliuodavau. Aš nesuprasdavau, o kodėl tai blogai: mes juk dviese, kartu einame, geriame kavą, kažką darome, truputį pakalbame, truputį pažiūriu į telefoną. Ir šitaip dvylika metų iš keturiolikos aš buvau kažkur ne čia. Kas man padėjo? Saviugda, knygos, įkvepiančios istorijos. Galiausiai man pradėjo nepatikti, kai ji pradėjo taip daryti. Ji pradėjo dirbti ir pastebėjau, kad ji čia, bet jos čia nėra. Pradėjau nervintis. Tada sustojau ir paklausiau savęs: „Ant ko tu pyksti. Pyksti ant jos, nes ji tai daro, bet prisimink, kaip tu elgeisi dvylika metų“. Tada atėjo toks nušvitimas. Aš pats einu ant scenos ir sakau, jei jūs dešimt metų gėrėte ir dabar 12 metų nebegeriate, jau galite apie tai kažką pasakyti, bet jei dešimt metų gėrėte, o metus – ne, tai reikia daug daugiau laiko, kad įsisąmonintumėte kas vyksta.
– Kokių praktinių patarimų turėtumėte poroms, kad susilaukus vaikų jų santykiai kiltų aukštyn, o ne žemyn?
Simona: Per tiek metų išbandėme viską. Auginau vaikus ir kurį laiką buvau tik namie. Dabar toliau auginu, bet jau dirbu. Trys vaikai ir darbas nuo ryto iki vakaro. Kiekvienas etapas yra savaip malonus ir įdomus. Bet mano labai praktiškas patarimas būtų – auklės. Labai ilgai neturėjau auklių, nes norėjau viską pati padaryti. Dabar net draugėms sakau: pasiimkite auklę į pagalbą. Kai pabandai ir pamatai, koks tai yra gėris, kaip keičiasi savijauta, supranti, kad kartais reikia perleisti kam nors estafetę ir pailsėti nors valandą ar dvi. Be abejo, reikia gilintis į save, reikia kalbėtis su partneriu, nes tik taip sužinai, ko vienas nori, o ko – kitas. Mes gimdėme vaikus, kai niekas iš mūsų draugų dar negimdė. Mes nieko apie tai nežinojome. Tiesiog mylėjome vienas kitą, jūra iki kelių, nesupratome, kas tie vaikai, kaip juos auginti, kad tai yra sunku. Norėtume akcentuoti, kad tai yra mūsų istorija ir tai, kas padeda mums, nebūtinai padėtų kitiems, visos šeimos skirtingos, tai tik apie mūsų šeimą.
Ignas: Aš patarčiau gauti žinių, kol dar nėra vaikų apie tai, kokie pokyčiai vyksta jiems atsiradus. Mes to nepadarėme. Žinios sustatė viską į savo vietas. Nevenkite nueiti pas specialistą. Moterims gal sunkiau, nes vyrai nenori eiti. Neverskite, pačios nueikite. Ilgainiui vyras pamatys, kaip jūs keičiatės, ir vieną dieną atsibus ir paklaus jūsų: iš kur tu tokia protinga. Kitas dalykas, kas mane padėjo po 12 metų to nedarymo, tai dėmesys žmonai: smulkios detalės, siurprizai, pasirūpinimas. Dabar man norisi daryti jai staigmenas. Bet kas atsitiko? Ji tų staigmenų gal ir nebepastebi, nebesitiki, nebemato ir man lyg ir skaudu: ji neįvertina, nepadėkoja. Bet čia jau mano problema. Juk 12 metų to nedariau. Todėl dabar mokausi daryti tas staigmenas ir nesitikėti, kad ji sureaguos. Sureagavo – kaip smagu, nesureagavo – 12 metų nedarei to, bičiuli. Daryk toliau. Labai svarbu žinoti, nuo kurių staigmenų žmona jaučiasi mylima, o kurių tiesiog nesureikšmina, nes jai tai nėra taip svarbu, kaip būtų kitai. Kievienas žmogus turi savo meilės kalbą.
– O kaip dėl visuomenės spaudimo – ar jaučiate, kad neva turite būti tobulais tėvais, tobula žmona, vyru, mama, tėčiu, verslininku?
Simona: Spaudimas yra ir asmeninis, ir visuomenės, ir artimųjų. Ypač jį jutau, kai auginau pirmą vaiką, neturėjau patirties, dėl to ir pasitikėjimas savimi buvo mažesnis. Pirmo vaiko nevedžiau į darželį, išleidau jau tik į pradinę mokyklą ir nuolat jutau spaudimą, kad turiu eiti dirbti. Dabar labai džiaugiuosi, kad auginau vaiką be darželio ir vis daugiau gyvenime įsitikinu, kad vaikui geriausia yra būti su tėvais. Kai turi daugiau vaikų, kurie yra labai išdykę, supranti, kad tobulas nebūsi, gali tik daryti tai, ką tą dieną gali geriausio, ir tiesiog juos priimti ir mylėti. Pradėjau matyti, kokie tie vaikai nuostabūs ir jų padūkimas yra nuostabus, jis verčia mus lipti iš komforto zonos ir tiek daug atrasti.
Ignas: Žinios padeda. Kai jų yra, nepaisant to, kad gal tą akimirką, užvaldžius emocijoms, jų nepanaudoji, paskui stabteli ir jos tau padeda išanalizuoti situaciją. Reikia suprasti, kad netinkamas vaiko elgesys yra pasekmė. Priežastis esi tu. Bet, kad tą suprastum, turi nueiti gerą kelią atgal. Jei žmogus nekelia sąmoningumo, jam nepavyks.
– Koks yra tėčio vaidmuo šeimoje?
Simona: Man patiko Igno mintis – vienas svarbiausių dalykų, ką tėtis gali padaryti dėl vaikų, tai, kad mama jaustųsi gerai. Ir iš tikrųjų idealių tėvų nėra, bet jie tikrai gali vaikams duoti gerus tėčio ir mamos tarpusavio santykius. Vaikai yra labai skirtingi, kiekvienas su savo iššūkiais. Būna situacijų, kai Ignas sako: „Žiūrėk, tam, kuriam jau devyneri, jau supranta. Tai gal palaukime kol šešiametis paaugs?“ Kartais tiesiog reikia palaukti. Pirmoje vietoje yra tėvų santykiai. Jei čia bus bėdų, vaikams bus blogai. Jie galės gerai mokytis, būti paklusnūs, bet nebus vidinio stabilumo ir ramybės. Ir visai nesvarbu, kiek vaikams metų, kai tėvai išsiskiria, yra skaudu ir griūna pasaulis, nesvarbu jiems 5-eri ar 18-niolika.
Ignas: Mano, kaip vyro pareiga šeimoje, yra apsauga. Tais momentais, kai reikia priiminėti svarbius sprendimus, jis nustato standartą ir sako: „Darome taip, aš tikiu, aš nuvesiu“. Nes moteriai kartais yra sunku – ji emocinga, neramaus proto. O aš ateinu ir sakau: „Darome. Pavyks – valio, nepavyks – aš būsiu kaltas, nes aš priėmiau sprendimą“. Ir aš nepabėgsiu nuo to, eisiu ir atsakysiu už tai.
Simona: Aš žinau, kad ir ką pridirbčiau, jis gali nueiti ir sutvarkyti tai už mane. Ir žinau, kad jei rezultatas bus blogas, atsakomybė bus jo.
Ignas: Ji gali bandyti, bet susimovė, ateina ir sako: imk daryk tu. Aš ateinu ir sutvarkau. Jaučiuosi superherojus, nugalėtojas. Ji ateina ir pagiria mane. Tiesa, šito dažnai moterys nedaro ir blogai, nes vyras tada nesijaučia nugalėtojas. O galėtų ateiti ir pasakyti: „Šaunuolis, labai gerai padarei“. Štai akivaizdus pavyzdys: šįryt ji važiuoja į susitikimą, kuriame aš jau esu, bet neranda, kur pastatyti automobilio. Nei parašo, nei paskambina. Galėčiau išeiti į gatvę, paimti automobilį, nuvažiuoti, pastatyti, ateiti. Kodėl nepaskambino? Nes ji gali pati. Gerai, daryk pati. Bet kai ji nepadarė, aš nesakau, kad ji kvaila. Sakau, žiūrėk, kitą kartą duok man ir aš padarysiu. Dar viena situacija: ji neužsipylė kuro ir sustojo automobilis. Aš atvažiavau, užpyliau. Mano, kaip vyro, pareiga yra apsauga. Aš negalvoju, kad štai koks aš didvyris, atvažiavau ją išgelbėjau. Aš galvoju, kad aš neužpyliau kuro tada, kada turėjau užpilti, kad jai nesibaigtų. Ji gali važiuoti nors iki Amerikos ir jis jai negali baigtis. Aš turėjau suorganizuoti. Aš nesuorganizavau – kieno kaltė, kad ji užgeso – jos ar mano? Mano. Mano kaip vyro pareiga – suteikti jai saugumo jausmą. Pasekmės bus, aš už jas atsakysiu. Labai svarbu tarpusavio susitarimai pagal kokias taisykles ir dėsnius gyvensime. Mes esame susitarę, kas už ką atsakingas. Kitas dalykas – vyrai nėra paruošti tam, kad moteris namuose yra už viską atsakinga. Jis guli sau ant sofos ir negali paaiškinti, kodėl taip yra. Kai gyveno namie su mama, ji viską padarydavo. Dabar žmona tapo mama, o jis toliau gali taip gyventi. Moteriai tas nepatinka. Mamai patiko, nes ji rūpinosi savo vaiku. O moteriai – ne. Ji nenori būti jo mama.
Simona: Būna dienų, kai Ignas kur nors išvažiuoja ir tada aš turiu viską laikyti. Kai jis grįžta, man reikia laiko, kad viskas grįžtų į savas vėžias. Aš susivokiu, kad turiu vyrą, nes porą dienų dar būnu paėmusi visas vadžias ir varau toliau.
– Kaip dažnai tu kaip tėtis išeini su vaikais ir leidi Simonai atsikvėpti?
Ignas: Kuo įmanoma daugiau. Imu bernus ir einu iš namų, kad Simona darytų tai, ką ji nori. Aš noriu pabūti su jais, kad pasikrautų mano energijos. Vasarą būna, kad savaitei ar dviems išvykstame.
– Kalbant apie išvykimus ir atostogas, ką manote apie keliones be vaikų?
Simona: Mes atostogaujame retai, bet daug važinėjame ir paramogaujame su jais darbo metu. Reikia važiuoti kažkur dirbti, imam vaikus kartu ir padirbę leidžiame laiką kartu. Per tuos metus Ignas daug dirbo ir dirba dėl to mūsų darbas ir laisvalaikis labia susipynę. Būna išvažiuoja žmonės atostogauti nekalbėję nežinia kiek laiko ir tos atostogos tampa tikra tragedija. Jie pradeda prisiminti, kas ko nedaro, kas kam nepatinka. Svarbu skirti laiko vienas kitam ir tarp atostogų, kas šiais laikais tikrai būna sunku, esant tokiam tempui.
Ignas: Man yra du pavyzdžiai: aktorius iš filmo „Brangioji, aš sumažinau vaikus“ ir dainos „Don‘t worry, be happy“ autorius. Pastarasis pamatė šlovės kainą, kur ji gali nuvežti ir pasakė, kad to nenori. Jis nuėjo į dirigavimą, išmoko būdą, kaip sukurti naujus garsus ir laimingai gyveno. Aktorius iš filmo „Brangioji, aš sumažinau vaikus“ pamatė, kiek populiarumas jį vagia iš šeimos, ir išėjo. Skyrė visą savo gyvenimą šeimai, vaikams. Dabar, kai jam yra 50 su viršum, grįžta į vaidybą. Ir aš noriu mažinti savo darbų tempą. Nėra lengva, bet norisi būti kartu su šeima. Nes kas iš tų uždirbtų pinigų, jei nebūsiu su žmona ir vaikais?
Simona: Pinigų rezultatas daugeliui atrodo kaip sėkmė ar nesėkmė. Pamenu, kai nedirbau, manęs klausė, o kaip mano karjera. Šeima ir yra mano karjera. Ir nors dabar aš dirbu, planas yra toks, kad tiek to daryti nereikėtų. Suprantu, kodėl žmonės skiriasi, kai moteris tiek dirba. Jei mes nebūtume padarę tokio indėlio iki dabar, santykiams būtų nekas. Dabar padeda, kad dirbame kartu. Yra buvę etapų, kai staiga suvokiu, kaip siaubingai elgiuosi su vyru ir suprantu, kad net nežinau, nuo kur pradėti taisyti tuos santykius. Kaip bebūtu sunku, geri santykiai poroje, meilė, pagarba, pasitikėjimas, visa tai tikrai verta tų kančių ir įdėto darbo. Tuo metu, kai suvokiau, kad būdama vyru, nenorėčiau turėti tokios žmonos, dėkojau Ignui, kad buvo kantrus ir neieškojo kitų „variantų“. Tas jausmas, kuris per laiką atsiranda tarp dviejų žmonių, kuriam tikrai reikia mažiausiai 10 metų ir jis vis gražėja, vertas visko, kas nutinka per tuos ilgus metus ir svarbiausia nepasiduoti, kalbėtis, daryti kitam gerą, nesitikint ir nereikalaujant kažko atgal.