Karaimai turi turtingą bei seną istoriją, gardžią ir unikalią tradicinio maisto virtuvę bei ypatingus ryšius su Dievu bei kunigaikščiu Vytautu Didžiuoju. Iki šių dienų karaimų šeimose yra stengiamasi gerbti ir išlaikyti bent dalį tradicijų ir papročių, bet labiausiai stengiamasi visą savo tautos kultūrinį palikimą sudėti į maisto gamybą, kuri ne tik pasižymi skonių įvairove, bet ir simbolizuoja didžiąsias karaimų metų šventes.
Šiandien kalbinu Juliją Galiną karaimų kultūros klausimais prie puodelio kavos.
– Ką jums reiškia būti karaime? Kaip apibūdintumėte karaimų tapatybę žmonėms, kurie apie ją galbūt išvis nieko nežino?
– Žinai, geras klausimas, net susimąsčiau, ką reiškia. Man tai reiškia labai daug – vien jau todėl, kad mūsų yra labai mažai. Ir aš visą laiką savo berniukams (Julija turi du sūnus ir tris anūkus – aut. past.) sakau, kad jūs turit didžiuotis, jog esat šios tautos atstovai, nes mūsų yra labai mažai. Karaimus ir totorius atvežė Vytautas Didysis iš Krymo, nes jie buvo labai geri žemdirbiai ir labai geri kariai, labai ištikimi. Vien dėl tos ištikimybės karaimai buvo atvežti į Trakus ir čia apgyvendinti. Vyrai ėjo karo tarnybą pas Vytautą, o moterys užsiiminėjo daržininkyste.
Karaimai atvežė ir agurkus! Einant Karaimų gatve, iš abiejų pusių iki ežero, buvo daržai. Čia žemė buvo derlinga, nes buvo daug vandens. Nežinau, ar faktas patikrintas, ar ne, bet, atrodo, Vytauto gydytojas irgi buvo karaimas.
Per paskutinį surašymą buvo paskaičiuota, kad visoje Lietuvoje yra likę apie du šimtai karaimų. Pastaruoju metu kažkaip vaikų negimsta, tik seni žmonės miršta. Tai aš, kaip savo tautos mohikanė, labai didžiuojuosi, kad esu karaimė.
– O kaip jūsų giminė atsirado Trakuose?
– Mano senelio iš tėčio pusės tėvas atvažiavo į Trakus iš Peterburgo. Jis turėjo penkis sūnus ir dvi dukras. Va tokios buvo didelės šeimos. Visi sūnūs buvo kadetai, įskaitant ir mano senelį. Mamos šeima – ir močiutė, ir proseneliai yra gimę ir augę Trakuose. Tik tėčio pusės giminė atvažiavo iš svetur ir čia apsigyveno.
– Papasakokite, kaip jūsų šeima puoselėja karaimų tradicijas ir papročius. Ar yra kokių kasdienių ritualų, kurie perduodami ir jaunajai kartai?
– Liūdna tai, kad didžioji mūsų dalis yra ne jaunimas, o tas, kuris ir yra, nebemoka savo kalbos. Kai mirė mano tėvai, nebeturiu su kuo kalbėti karaimų kalba. Vaikai nemoka, gal tik šiek tiek supranta. Viskas, ką mes išlaikom savo, yra per papročius, šventes ir maisto kultą – būtent per patiekalus, kurie gaminami konkrečiai šventei, nes kiekviena šventė turi savo atskirą specifinį meniu. Mes neturim Kalėdų, Kūčių, o didžiausia šventė – Velykos. Per Velykas kepame specialius paplotėlius tymbyl, kurie simbolizuoja Velykų šventę, trunkančią septynias dienas. Valgome viską tiktai keptą ant žarijų – jokių rūgščių, jokių raugintų patiekalų nei namie, nei ant stalo nebūna.
– Ar karaimų namuose galima rasti kažką išskirtinio? Galbūt karaimai turi savitą namų stilių, išsiskiria interjeru, kokiais nors daiktais?
– Dabar jau nieko nebeturim, viskas – kaip ir visur. Vienintelis dalykas, ką galima rasti daugelio grynakraujų karaimų šeimų namuose, yra karaimų herbas, kabantis ant sienos. Ankstesni senesnės kartos žmonės turėdavo Vytauto Didžiojo portretą. Dabar kažkokios specifikos nėra. Na, turime įvairių knygų, karaimų maldaknygių, bet pats interjeras yra klasikinis, kurį galima pamatyti daug kur.
– Papasakokite plačiau apie minėtas kulinarines tradicijas. Ne kartą ragavau ir girdėjau apie jūsų tikruosius karaimų kibinus, kurių eiliniai praeiviai tikrai nenusipirks. Ar tai vienas iš saugomų karaimų palikimų?
– Taip, taip... Kibinai yra specifinis karaimų patiekalas. Kaip žinia, Trakuose kibinai yra pardavinėjami ant kiekvieno kampo, bet kai pirmą kartą pradėjo gaminti kibinus restorane „Galvė“ dar 1970 metais, tai karaimų moterys ėjo ir mokė jų gamybos. Bet tai yra visiškai ne tas, kas turėtų būti. Tokių naminių, tikrų kibinų niekur nėra. Kibinai gaminami iš mielinės tešlos, mėsa yra su šviežiais kopūstais, tai turi būti tik aviena, blogiausiu atveju – jautiena. Tokia tešla, kaip mielinė, turi būti išminkoma ir gaminama greitai ir iš karto, o kavinėse yra kapota tešla, kuri labiau primena Krymo pyragėlius, nes tokią tešlą galima laikyti labai ilgai.
Mes visi dažniausiai pripažįstam kibinus tik su mėsa, bet dar yra kibinai su kopūstais. O vienos jų rūšies praktiškai nėra jokiose kavinėse – tai kibinai su silke ir su ryžiais. Dažniausiai šie kibinai gaminami per gedulą, nes pas mus, jeigu miršta šeimos narys, tai visą mėnesį artima giminė valgo be mėsos.
Ir baltos chalvos paprastai pas mus nusipirkti niekur negalima. Ji atkeliavusi iš Krymo. Yra viena šeima, kuri tokią chalvą gamina. Tai yra baltymas su lazdyno riešutais. Taip pat turime savo krupniką.
O taip tai, pavyzdžiui, vestuvėse specifiniai karavajai (tešlos kepiniai, papuošti raižytais ornamentais) būna išdėti, bulkos kepamos, tokios gražios... Pavyzdžiui, vestuvinės bulkos negali kepti nei išsiskyrusi moteris, nei našlė, turi būti tiktai ištekėjusi. Bulkos kepamos apvalios ir pailgos, o pagal tai, kaip jos iškepamos, yra sprendžiamas, koks bus jaunųjų gyvenimas. Per krikštynas kepama šventinė loduška bulka.
– Kokie papročiai šiandien jau smarkiai pasikeitę arba jų išvis nelikę?
– Jeigu įdomu, tai va, pas mus kažkada krikštijo tik berniukus, o mergaitėms nebuvo skiriamas didelis dėmesys, tik karaimų maldos namuose kenesėje būdavo paskelbiama, kad vienoj ar kitoj šeimoj gimė mergaitė, jai suteikiamas konkretus vardas ir paskaitoma malda. Tuo metu berniukų krikštynos buvo didelė šventė. Anksčiau jie būdavo ir apipjaustomi, dabar šito jau nėra. Kenesėje buvo giedama be galo graži giesmė, kurią turėjo dainuoti tik jaunas vaikinas, ir po to būdavo balius. Berniukai turėdavo dvi krikšto mamas ir vieną krikšto tėvą. Krikšto tėvas atneša atėjęs į krikštynas keptą vištą, o krikšto mamos turėjo parūpinti drabužėlius. Kodėl taip nutiko, mes nežinom, bet aš greičiausiai buvau pirma mergaitė, kuriai tėtis surengė krikštynas. Aš irgi turėjau dvi krikšto mamas ir vieną krikšto tėvą. Vėliau mergaites irgi imta krikštyti.
– Kokią reikšmę Trakams turi karaimų kultūra? Ar ji vis dar turi kokį poveikį šiam miestui?
– Na, poveikį turi tokį, kad yra išlikusi įžymioji sena Karaimų gatvė, kurioje visi namai yra su trimis langais. Bet dabar jau labai mažai karaimų gyvena toje gatvėje. Patys karaimai pritraukia keliautojus ir čia visi atvažiuoja ir žiūri į juos, kaip į kokius papuasus (juokiasi). Na ir tiek. Karaimų kavinės išlikusios, bet daugiau tai nieko specifinio, nes kultūra yra itin nykstanti ir užmirštama, tuo labiau kad karaimų likę labai nedaug.
– Tai visa kultūra greičiausiai atsiskleidžia per šventes ir maistą, taip?
– Aš netgi pasakyčiau, kad kai pas mus būna šventės, mes kai kurių švenčių esmės net nežinome. Bet štai aš žinau, kad jeigu yra Sekminės, reiškia, aš per jas turiu iškepti septynių sluoksnių pyragą arba Sekminių bobą.
Kas dar yra įdomu – pas mus nėra išpažinties. Vieną kartą metuose turime Griekų atleidimo dieną, kurios metu mes nieko nevalgome. Per ją anksčiau karaimai melsdavosi nuo septynių ryto iki septynių vakaro. Dabar jau taip nėra, duok, Dieve, puse dienos meldžiamės. Taip tu išpažįsti visas savo nuodėmes, ir Dievas tau jas atleidžia. Kai grįžtame iš kenesos, tai būtinai turi būti patiektas keptas viščiukas, įdarytas makaronais, ir pyragėliai su obuoliais.
Kadangi mano mama kilusi iš didelės šeimos, kurioje buvo septyni vaikai, gyveno šeima skurdžiai, ji pasakojo, jog šios dienos visi labai laukdavo, nes kiekvienas gaudavo po mažą viščiuką arba po pusę didesnio. Tokia yra Griekų atleidimo diena.
Beje, mūsų kenesoje nėra jokių paveikslų, mes išpažįstame savo nuodėmes prieš Dievą. Kas siejasi su religija, tai mes turime tik Senąjį Testamentą ir dešimt Dievo įsakymų.
– Jeigu tektų trumpai pasakyti, kokios tradicinės karaimų vertybės svarbiausios jūsų šeimai?
– Kalba, papročiai, jų laikymasis ir savo patiekalų gamyba bei maistas!
– O kokie yra didžiausi iššūkiai stengiantis išlaikyti karaimų kultūrą dabartyje?
– Na, kokie čia iššūkiai… primenu, kad mūsų labai mažai. Mūsų vaikai tuokiasi su kitatautėmis. Jau mūsų anūkai tampa pusiukai, ketvirtukai (dalinai karaimai), išnyksta tauta. Anksčiau buvo griežtai draudžiama vesti kitos tautybės asmenis. O dabar tas jau nebegalioja. Tai yra liūdniausia, nes dėl to nyksta ne tik tauta, bet ir kultūrinis palikimas.
Kažkada viename karaimų žurnalo straipsnyje skaičiau, kad dar praeis dešimt metų, ir karaimų nebeliks. Bet, žiūrėk, mes jau sulaukėme 2024 metų, ir dar ačiū Dievui karaimai gyvi!
