„Kartais, kai paruošusi pietus išdėlioju ant stalo visas lėkštes, tikrai pagalvoju, kad mūsų mažytė virtuvė atrodo kaip kokia kariuomenės valgykla“, – juokdamasi pasakoja trynukių Estelos, Unės ir Kajos mama V. Petravičienė.
Su ja Delfi kalbėjosi apie kasdienybės rūpesčius, džiaugsmus ir ką reiškia auginti trynukes.
– Vaida, kviečiu ir pradėti nuo to – tikriausiai esate girdėjusi tėvų, kurie skundžiasi nesusitvarkantys ir su vienu vaiku? Ką galėtumėte patarti tokioms šeimoms?
– Mano patarimas būtų tik vienas – pasistengti į viską žiūrėti kuo paprasčiau. Man, kaip daugiavaikei mamai, atrodo, kad su vienu vaiku nėra net ką veikti (juokiasi). Bent aš taip jaučiuosi, kai įsisodinusi tik vieną dukrą vežu ją į mankšteles. Juk taip lengvai gali tą vieną vaiką aprengti, be jokių sunkumų išeiti kur tik nori pasivaikščiot. Su vienu vaiku tu gali ir patogiai į parduotuvę nueiti, ir keliauti. Mes be kitų pagalbos negalim nei į baseiną nueiti, nei skristi lėktuvu. Taigi manau, kad vieną vaiką turintiems tėvams reikėtų tiesiog labiau atsipalaiduoti (juokiasi).
Beje, neseniai dariau eksperimentą – norėjau pažiūrėti, kiek aš užtrunku susiruošti su savo trynukėmis išeiti į kiemą. Vyrui padėti neleidau. Na tai, kol visas aprengiau kombinezonais, apaviau batus, užmoviau pirštines, kepures, o dar ir pati apsirengiau, užtrukau apie 15 min. Pas mus viskas, net ir apsirengimas, yra griežtai sustyguota, kitaip tiesiog pražūtume.
– Ar dar prisimenate, kokia buvo pati pradžia? Ar greit susidėliojote tokią disciplinuotą dienotvarkę?
– Kai sužinojome, kad laukiuosi trijų, o ne dviejų vaikų, kaip manėme iš pradžių, mus ištiko šokas. Ėmiau jaudintis ne tik dėl to, kaip man pavyks tuos vaikučius išnešioti, kaip atrodys mano pilvas, bet ir ar sutilpsim mūsų trijų kambarių bute, iškilo begalė klausimų. Tačiau vyras mane nuramino, jis iškart ėmė rūpintis tokiais praktiškais dalykais, kaip kad didesnė mašina, visais kitais buities palengvinimo rūpesčiais.
Dar nėštumo metu susipažinome su nuostabia taip pat trynukus auginančia šeima. Nuvažiavome pas juos pirkti vežimo, o gavome ne tik jį, bet ir daugybę neįkainojamų patarimų. Mums jie ir pasakė, kad pirmiausia turim susikurti labai griežtą dienotvarkę. Jei migdyti, tai tik visus vaikus kartu, keltis taip pat turi kartu, valgyti – irgi. Tie žmonės mus perspėjo, kad jeigu dienotvarkė išsibalansuos, mes išvis nebesusitvarkysime. Tai taip ir darėm. Pasiskirstėm pareigom ir veikėm kaip gerai sustyguotas fabrikėlis – aš maitinau, vyras keitė sauskelnes. Edmundas kartu tėvystės atostogų buvo išėjęs metus, taigi man labai padėjo, be jo tikrai būčiau pražuvusi.
– Kas vis dėlto buvo ir tebėra sunkiausia?
– Sunkiausia būdavo naktimis. Jei tik išgirsdavom, kad kuri verkia, iškart skubėdavom raminti, kad neprižadintų kitų. Būdavo, kad į pagalbą atvažiuoja tėvai ar vyro sesuo, ir kol jie užsiima mūsų vaikais, mes tiesiog miegam.
Po metų tokių bemiegių naktų abu tikrai išsekom. Tuomet priėmėm nelengvą sprendimą – taikyti metodą, kuomet vaikus paguldai, uždarai duris ir palikęs išeini. Norėjom, kad dukros išmoktų pačios nusiraminti. Dvi savaites buvo labai sunku, negalėjau ramiai išlaukti, kol jos nurims, bet galiausiai metodas suveikė. Nuo to laiko mes visi išsimiegam tiesiog tobulai.
Šiuo metu mūsų dienotvarkė jau laisvesnė. Jei anksčiau net užkandžių duodavom tik tam tikromis valandomis, dabar jau leidžiam ką nors sukrimst joms pačioms paprašius. Bet kiekvienas periodas turi savo iššūkių. Dabar prasidėjo didžiulė jų tarpusavio konkurencija, nepasidalina nei žaislų, nei mano dėmesio, pradėjo rimtai peštis. Jei viena nueina, tuoj prieina kita arba visos trys užsilipa ant kelių. Aš esu kaip arklys, kuris nuolat nešioja nešulį (juokiasi).
– Ar sulaukėte kokios nors pagalbos? Galbūt net finansinės? Juk auginti tris vienodo amžiaus vaikus nėra nei lengva, nei pigu?
– Mes turime nuostabias šeimas ir, kol buvo galima, mums dažnai padėdavo tiek mano, tiek vyro tėvai. Mano tėtis save net vadina daugiavaikiu seneliu (juokiasi). Labai laukiame karantino pabaigos, kada vėl galėsime susitikti.
Kalbant apie finansinę paramą, tai gimus dukroms iš Vilniaus miesto savivaldybės gavome vienkartinę standartinę 1,5 tūkst. Eur išmoką. Kai pagalvoji, kiek viskas kainuoja, ši suma man atrodo net juokinga. Džiaugiamės, kad mūsų draugai ir pažįstami pridovanojo labai daug drabužėlių, mums patiems iš aprangos iki šiol beveik nieko nereikėjo pirkti. Be to, labai padėjo „Pampers“ kartu su asociacija „Padedu augti“ vykdoma programa, pagal kurią trynukų šeimoms iki dvejų metų kas mėnesį duodamos trys pakuotės sauskelnių. Nors jų tenka prisipirkti ir patiems, tai išties didžiulė parama, nes sauskelnės trims vaikams kainuoja tikrai daug.
– Ar pastebite į jus nukreiptus žvilgsnius gatvėje, sulaukiate dėmesio iš aplinkos?
– Tikrai daug, ypač kai stumiam vežimą, nes jis toks įspūdingas (juokiasi). Dažniausiai pakalbina užsieniečiai, lietuviai gerokai santūresni. Priėję žmonės mums dažnai sako: aš vos su vienu susitvarkau, o kaip jūs sugebat?
Dar labai smagu, kai susitinki kitą šeimą su trynukais. Juk šiaip neitum ir nesilabintum, nekalbėtum su svetimais žmonėmis, o čia tu iškart randi bendrą kalbą. Paskutinį kartą su tokia šeima susitikome vasarą vaikščiodami Palangoje. Pasidalijom vienodais rūpesčiais, džiaugsmais, buvo smagu.
– Papasakokit apie pačias mergaites. Ar jos skiriasi savo charakteriais?
– Jos išties labai skirtingos. Estela tokia vienišė, pastebiu ją dažnai vieną žaidžiančią atokiau nuo sesių. Tačiau ji turi didelę širdį, priėjusi vis apkabina, pabučiuoja ir mane, ir seses. Unę mes vadinam mūsų šeimos juokdare. Ji nuolat krečia pokštus, daro įvairias juokingas veido grimasas. O Kaja labiausiai iš visų mėgsta dėmesį, visada nori būti pagirta, mėgsta prisiglausti.
– Dabar jūsų mergaitės jau darželinukės. Papasakokite, kaip joms sekasi.
– Taip, jau dvi savaites dukras vedam į darželį. Auklėtojos sako, kad mums visai neblogai sekasi adaptuotis, bet aš jaučiu didžiulį stresą palikusi jas verkiančias. Žinoma, verkia tik, kol išeinu, paskui greit nusiramina. Čia karantinas irgi padarė savo – vaikai nepratę prie kitų žmonių. Visada būdavo tik su mama ir tėčiu, net senelius seniai bematę.
– O kaip jūs patys jaučiatės?
– Puikiai (juokiasi). Mus karantinas irgi stipriai paveikė. Anksčiau vis atvažiuodavo ar mano, ar vyro tėvai, išleisdavo mus bent trumpam pailsėti ar susitvarkyti reikalų, o dabar jau kurį laiką mes vienut vienutėliai.
Taigi dabar palikusi dukras bent pusdieniui, aš galiu grįžusi ramiai susitvarkyti, nes prie jų neįmanoma net grindų išsiplaut – joms tuomet taip smagu, kad čiaužo ant šlapių grindų, o aš bijau, kad skaudžiai parkris. Be to, šiuo metu lankau vienus nuotolinius kursus, taigi tos ramybės labai reikia.
Daugiau Petravičių šeimos kasdienybės auginant trynukes nuotykių – jų asmeninėje „Instagram“ paskyroje triplets_threeprincesses.