– Turite 17 tūkst. sekėjų, rašote aštrius įrašus apie vaikus, santykius ir pan. Papasakokite, kas jūs? Kuo užsiimate?
– Jei tiksliau – virš 18 tūkstančių. Nepaisant to, nelabai yra ką pasakoti, esu paprastas, statistinis, 37-metis vyras, kuris eina į darbą, neša šiukšles, erzina žmoną, statydamas tuščią pieno pakelį atgal į šaldytuvą, ir augina vaikus.
– Jei neklystu, auginate du vaikus. Kokio jie amžiaus? Kiek laiko esate vedęs?
– Taip, vaikų turime – 2 vnt. 2 nuostabūs berniukai – 3 ir 4 metų, bet čia žmonai labiau reikia dėkoti, nes mano darbo ten nedaug, daugiausiai 15 min. Susituokę esame jau 5 metai, nors kartu gyvenam apie 10 metų.
– Kuris santuokos etapas buvo sunkiausias?
– Buvo sunkiausias? Tai kad ir dabar nė velnio nelengva. Bet kai žmona buvo nėščia, kartais tikrai galvodavau, kad išprotėsiu... Sunku, kai namuose iš kambario į kambarį vaikštinėja tokia pilvota carienė ir dalina komandas: tą padaryk, aną padaryk... paskui atsisėda ir pradeda verkti, o po sekundės jau isteriškai juoktis, tokiu momentu jausdavausi visiškai pasimetęs, nesuprasdavau kas jai.
– Žmona ar jūs ėjote vaikų priežiūros atostogų?
– Žmona ėjo, galėjau ir aš, bet pas ją visas maistas būdavo. Be to, turiu individualią įmonę, taip kad irgi dažnai namie sėdėdavau, nebuvo taip, kad viską žmonai užkraučiau.
– Iš jūsų įrašų atrodo, kad esate pakankamai atsipūtęs tėtis. Koks esate iš tiesų?
– Tai ir esu gana atsipūtęs. Aš tiesiog nemanau, kad vaikus reikia per daug auklėti, juos labiau reikia prižiūrėti, kad neužmuštų savęs, o auklėti reikia save, nes vaikai ims pavyzdį iš tavęs, juk jeigu tu keikiesi ir neleisi keiktis vaikams, viskas, ko tu juos išmokysi, kad nesikeiktų prie tavęs. Tavo paties elgesys daro įtaką vaikams kur kas labiau, nei visokie žodžiai. Vaikai neturi bijoti tėvų, neturi bijoti kažko netyčia sudaužyti, nes „tėtis/mama bars”, bet turi žinoti, kad kai kurie daiktai vertingesni ir su jais žaisti nederėtų.
– Kaip tėvystė jus pakeitė?
– Atsirado pastovi baimė, kad tik nenutiktų kas nors negera su vaikais, su tuo reikia išmokti gyventi. Labiau pakeitė dalyvavimas gimdyme, atsirado visiškai naujas jausmas žmonai, toks savotiškas pagarbos jausmas, visiškai naujas jausmas, kurio aš niekam gyvenime nejaučiau, tai kažkaip pakylėję vyro ir moters santykius į naują lygį ir, apskritai, pasikeitė požiūris į visas moteris.
– Kaip įsivaizdavote gyvenimą su vaikais ir koks jis yra iš tiesų?
– Įsivaizdavau, kad niekas per daug nepasikeis, tik daugiau žmonių gyvens kartu, oij kaip klydau.... Keičiasi viskas. Absoliučiai. Įpročiai, laisvalaikis, miegas, pomėgiai. Kadangi ir pats buvau vaikas, žinojau, kad su jais nelengva, bet negalvojau, kad taip nelengva.
– Mamos dažnai dalinasi įvairiais patarimais apie vaikų auginimą. Kokių patarimų jūs turėtumėte kitiems tėčiams?
– Tėčių patarimai šiek tiek skiriasi nuo mamų patarimų. Jei mamų patarimai nukreipti dažniausiai į vaiko gerovę, tėčių patarimai skirti labiau tėčiams. Vienas iš patarimų, jei jau žadate pasilikti su vaikais namie, pasirūpinkite tuščiomis kartoninėmis dėžėmis. Labai geras dalykas, davei kelias dėžes, skirtingų dydžių ir viskas, kokioms 3-4 val vaikai užimti, jie kaip katinai, patinka jiems dėžės. Iš jų galima namukus konstruoti, galima dažyti ir dar daug visko tik fantazijos reikia. Visada turiu balkone tam reikalui kartoninių dėžių nusipirkęs.
– Dėl ko dažniausiai ginčijatės su žmona?
– Dažniausiai ginčijamės dėl saldumynų. Ji pyksta, kad vaikams duodu saldainių ir šiaip dėl pirkinių vaikams. Paskutinį kartą susiginčijome, ką dovanų pirkti, ji norėjo kažkokius batus nupirkti dovanų, o aš nenoriu būti tas tėvas, kuris dovanoja tai, ką ir taip privalo nupirkti vaikui. Mamos labiau praktiškos, kartais net atrodo, kad jos niekad nebuvo vaikais. Galų gale koks keturmetis, svajoja dovanų gauti batus?
– Ar žmona nepyksta, kad Facebooke viešinate savo gyvenimo istorijas? Ar vis tik ji yra tam tikras cenzorius?
– Ne, nepyksta. Niekada nesakau, apie ką rašysiu, visada perskaito tik tada, kai jau paviešinu. Žinoma,.būna kad sureaguoja „Pffff... visai nejuokinga...”, bet didesnių ginčų niekad nesu turėjęs.
– Kaip kilo idėja dalintis savo mintimis Facebook paskyroje?
– Tai niekada nebuvo kažkokia tikslinga idėja, pasidalinau kartą, antrą, na ir prasidėjo, neilgai trukus ir tai jau tapo savotiškas hobis.
– Gal pamenate, kuris jūsų įrašas sulaukė daugiausiai komentarų/reakcijų?
– Atsimenu, tai buvo įrašas apie tai, kaip pasilikau vienas su vaikais. Dieve, kiek tada su jais vargau. Net pats nesupratau, kodėl juo pasidalino virš 10 tūkst. kartų, matyt, todėl, nes žmonės atpažįsta tikras emocijas, o aš rašau taip, kaip yra, be pagražinimų. Drąsiai galiu pasakyti, kad tą dieną, kai pasilikau vienas su vaikais, labiausiai laukiau dviejų momentų, kada vaikai eis miegoti pokaičio ir kada mama grįš namo. Po to karto niekada nebesakiau žmonai „Tu nieko neveiki, tik namie su vaikais sėdi“.
– Sutikite, kad jūsų įrašai yra aštrūs, gal kartais provokuojantys. Ar nesulaukiate piktų reakcijų? Pasipiktinusių savo sekėjų?
– Kad ir kaip keista, bet tokių reakcijų beveik nėra. Matyt, labai sunku psichologiškai žmogui rašyt kažką neigiamo, kai dauguma atsiliepimų teigiami, bet jei ir atsiranda vienas kitas, tai yra visa armija mamų, kurios greit į vietą pastato tokį pikčiurną.
– Kokių apskritai reakcijų sulaukiate? Ar būna, kad kreipiasi asmeniškai, gal patarimo, gal siūlo susitikt?
– Asmeniškai visko sulaukiu. Daugiausiai gražių žinučių su padėkom už gerą nuotaiką, bet pasitaiko ir prakeiksmai, siūlymai susitikt, siūlymai mest žmoną ir eiti gyventi su ja, visą tai iliustruoja savo nuogom nuotraukom, net vyrai savo pempių nuotraukas siunčia (nežinau kodėl, manau jie tokias nuotraukas visiems masiškai siunčia).
– Ar įsivaizduojate, kad jūsų pomėgis dalintis mintimis galėtų išaugti į jūsų tinklaraštį? Juk rašančių tėčių ne tiek jau ir daug?
– Per daug negalvojau, bet jau gana daug žmonių seka, tad reiks pagalvoti, ką su tuo daryti.