Daugiau nei prieš metus Valdonės, jos vyro Dovydo ir mažojo sūnaus Samuelio šeima pasipildė nauju nariu – 17-mečiu (tuo metu jam buvo 15 metų) globotiniu. Dabar visi kartu, laisvu nuo pamokų ir darbo laiku, jie puoselėja nedidelį, ilgai mintyse planuotą ir neseniai pagaliau įkurtą ūkį su avimis, vištomis ir triušiais bei didžiuliu šiltnamiu, kuris, kaip patys sako, tris kartus didesnis už gyvenamąjį namą.
Globos centrai „Vaikai yra vaikai“ dalijasi atviromis istorijomis apie globėjus, kurie į savo šeimą priėmė paauglius, ir vykstant iniciatyvai „Suteik namus užaugti laisvei“, kviečia pagalvoti apie paauglių globą. Globos institucijose gyvena daugiau nei 1 000 vyresnių nei 10 metų vaikų, kurie laukia globėjų.
Į savo šeimą pakvietė nekalbų paauglį
Be to, kad augina sūnų ir neseniai gimusią dukrelę, Valdonė dirba Raseiniuose, ruošia paauglius Sutvirtinimo sakramentui. Ten ji ir susipažino su globotiniu. „Kai Samueliui buvo vieneri, Raseiniuose pradėjau ruošti paauglius Sutvirtinimo sakramentui. Tai buvo priešpandeminiai metai. Atėjo penki ar šeši paaugliai iš globos institucijų, tarp jų ir būsimasis globotinis“, – pasakoja Valdonė.
Pasak globotinio, jis net negalvojo tais metais ruoštis Sutvirtinimo sakramentui, bet visgi nusprendė, nors ir pavėluotai.
Kaip prisimena Valdonė, ji atkreipė dėmesį į visus paauglius iš Vaikų namų ir pastebėjo, kad vieni turi nuolatinius savaitgalinius globėjus, mergina – mamą ar močiutę, o Mantas neturi nieko ir dar yra pastebimai liūdnos veido išraiškos.
„Sykį grįžusi namo papasakojau Dovydui, kad tarp paauglių pastebėjau nekalbų vaikinuką, gyvenantį Vaikų namuose. Pasitarę paklausėme globotinio, ar norėtų svečiuotis mūsų namuose. Tuo metu turėjome galimybę, nematėme tam trukdžių ir jis iškart sutiko. Daug nešnekėjo, nenorėjo kalbėti apie savo praeitį, nesidalino, kaip jaučiasi, bet iškart sutiko“, – pasakoja Valdonė.
Globotinis prisimena, kad pirmiausia jį pakvietė į stovyklą: „Aš neturėjau Sutvirtinimo sakramento globėjo. Man pasiūlė Dovydą. Aš jam parašiau, o jis mane pakvietė į vasaros stovyklą, o paskutinę dieną prie laužo pasiūlė pasisvečiuoti. Taip ir prasidėjo bendravimas su globėjais.“
Praėjus keliems svečiavimosi mėnesiams, Valdonė su vyru pasijuto lyg dalį laiko gyventų Vaikų namuose. „Tas jausmas nemalonus. Vaikas atvažiavęs pas mus atsiveža ir įpročius bei gyvenimą iš globos institucijos. Reikia laiko, kol nuotaika pasikeičia į kiek kitokią, šeimyninę“, – pasakoja Valdonė.
Dovydas emociškai sunkiai pakėlė tą nuolatinę susitikimo, išlydėjimo ir vėl laukimo būseną. „Smulkmenų nepamenu, bet pasiryžau eiti prieš srovę. Paauglys atvažiuoja pas mane, šiek tiek pabūna, atsigauna, o tada vėl reikia parvežti. Ir vėl laukti savaitgalio, kai jis galės atvažiuoti. Juk lankėme kursus, buvome pasiruošę priimti. Susipažinome su žmogumi, kuris svečiavosi ir jautėsi savas. Atsirado šiltesnis santykis ir jaučiau, kad žmogus tas“, – tuometinėmis emocijomis dalijosi vyras.
Šeima priėjo tokį etapą, kai reikėjo apsispręsti – arba priimti globoti, jeigu paauglys nori gyventi kartu, arba nebesusitikti. Sūnui Samueliui globotinis tapo artimas, o jis lyg ir gyvena kartu, lyg ir negyvena. Kaip patys sako, nebuvo kelio atgal, susitinkant tik kartais santykis negali laisvai augti. Taip globotinis apsigyveno Šiluvoje.
Renkamės tokį gyvenimą, kurį vaikai kurtų kartu
Šiuo metu Valdonė ir Dovydas – naujieji ūkininkai, visą savo laisvalaikį skiriantys ūkio puoselėjimui. Čia jiems padeda ir globotinis, savo darbščiomis rankomis prisidedantis prie įvairių ūkio darbų.
„Matau didelį pliusą, kad Mantas atėjo į naujai besikuriančią šeimą, kuri viską daro savo rankomis. Dirbdamas drauge su mumis daug išmoksta, nors pamokos ne visuomet praeina be konfliktų. Jis stebi, mokosi, kaip Dovydas kiekvieną dalyką atlieka savo rankomis. Matau tame daug prasmės, todėl ir renkamės gyvent taip, kad vaikai kurtų kartu su mumis. Taip sužino, kad dalykai nenutinka savaime, reikia pereiti per iššūkius, rasti bendrą sprendimą, o susipykus kaip nors susitaikyti. Sugalvojome turėti ūkį, o tai nėra lengva, reikia stengtis, dėl svajonės nuolat ko nors atsisakyti“, – teigia Valdonė.
Dovydas pritaria žmonai: „Kai atvažiavo globotinis, jis vinies nemokėjo įkalti, o šiandien ir duris įrengia, ir labai daug kitų darbų atlieka. Džiugu, kad jis stebi, mokosi, įsiklauso, išgirsta patarimus.“
Globėja atvirai sako, kad niekada nemėgino specialiai prisitaikyti ar paversti savo šeimos gyvenimo kitokiu dėl globotinio. „Mes gyvenome savo gyvenimą ir į jį pakvietėme Mantą. Stengėmės leisti jam ramiai čia įsigyventi. Reikėjo nemažai laiko ir kantrybės, kol supratome, kad tai paauglys, – susiformavusi asmenybė, su visais ypatumais. Lengva nėra ir dabar, nuolat tenka dirbti su savimi, kad šį žmogų priimtum, ne visada pavyksta, dažnai suklystu. Nežinau, kaip kiti paaugliai iš globos institucijų, bet Mantas ilgai jautėsi kaip svečias, dabar vis mažiau ir mažiau. Tačiau ne sykį pagavau save sakančią jam, kad čia jo namai, visuomet bus, nepriklausomai nuo jo amžiaus“, – pasakoja Valdonė.
Globėja prisipažįsta, kad teko priimti daug iššūkių. Pirmiausia, reikėjo suprasti, kad žmogus, kuris turi talentų, savo ar kitų, anksčiau buvusių šalia žmonių, sprendimu, yra juos užslėpęs.
„Mačiau tam tikrus gabumus, bet jis pats jais netikėjo. Sunku parinkti žodžius ir pasakyti paaugliui, kad jis gali daryti kažką daugiau, kad nereikia slinkti gyvenimu, galima nuveikti nuostabių dalykų, išskleisti save. Iš pradžių reikėjo didelių pastangų ir dėl mokslų, ir dėl darbų. Tačiau sunkumus pakeičia džiaugsmas, kai pastebiu, kad globotinis įvertina ir suvokia, ką reiškia prisiimti atsakomybę už veiksmus, užbaigti atliekamą darbą. Pavyzdžiui, mūsų vištidėje Mantas įrengė duris, be pagalbos iš šalies. Kiekvieną kartą einu ir galvoju, kokios jos lygios, kaip gražiai padarytos. Ir žinau, kad tai yra žingsniai, leidžiantys vaikinui suprasti, ką jis gali. Išsikepė bulves, nieko nepridegino. Galvoju, kaip keista džiaugtis tokiais dalykais, bet labai gera“, – sako Valdonė.
Vienuoliktokas globotinis lanko futbolo treniruotes, bet dabar jau rečiau, nes skiria laiko anglų pamokoms.
Apie globą pasikalbėjo jau pirmą pažinties su vyru dieną
Valdonė prisipažįsta, kad jau pirmą pažinties su Dovydu dieną kalbėjosi ir sutarė – jeigu sukurs šeimą, tuomet tikrai globos vaikus. „Mes su vyru globos temą palietėme anksti, tai reiškia, kad noras gyventi ne sau, bet dėl kieno nors kito yra tarp esminių mūsų abiejų vertybių“, – pasakoja moteris, prieš šešerius metus su Dovydu susipažinusi Šiluvoje, Didžiųjų Švč. Mergelės Marijos Gimimo atlaidų metu. Na, o prieš penkerius metus pora priėmė Santuokos sakramentą.
„Nepažinojome vienas kito, bet jau pirmąją dieną pamatėme, kad nesvarbu, kokia yra socialinė padėtis, iš kur mes atėję, skirtingai augę, bet susitinkame ir matome, kad požiūris į santuoką, šeimą, vaikus, tikėjimą sutampa. Turime didelį norą gyvenime nelaukti kažko, bet dabar daryti tai, apie ką svajojame. Pamačiau, kad Dovydas ryžtingai nusiteikęs prisiimti atsakomybę“, – prisimena Valdonė.
Globėjos teigimu, dėl daugelio darbų ir sprendimų ji tariasi ir dalinasi savo nuojautomis su vyru. „Mūsų gyvenime svarbus vaidmuo atitenka Dievui. Dažnai pasitariame, pagalvojame, ką jaučiame širdy, ir tik tuomet darome. Nežinome, kas bus, bet stengiamės pasitikėti Dievu ir daryti, kaip sugebame. Paauglystėje išgirdau gražią vienos globėjos mintį. Ji sakė, kad kiekvienas žmogus širdyje turi vienodai vietos. Ta mintis ir šiandien mane lydi, nors kiek pasikeitus. Savo širdį pažįstame iš darbų ar veiksmų, kuriuos jau esame padarę, tačiau nė vienas iš mūsų nė nenujaučia, kiek daug dar gali atverti širdies. Neapčiuopiamas, atnešantis ne tik regimą pelną, tačiau būtent toks žmogaus pašaukimas“, – nuoširdumu dalijasi Valdonė.