„Kai pirmą kartą susitikome su vaikais, pradėjus su jais kalbėtis kas antras pokalbis vis apie karą. Nesvarbu, kokią temą liestum – karas, nesvarbu, kokio amžiaus vaikas, didesnis ar mažesnis – jo galvoje karas“, – atsiųstame pranešime pasakojo viena iš studijos pedagogių Olena Kuprina.
Moteris karo paveiktiems vaikams ir suaugusiesiems padeda jau nuo 2014 m. Dirbusi muzikos mokytoja, buvusi verslininke, po Rusijos pradėto karo 2014 m. ji pradėjo dirbti su įvairiomis tarptautinėmis paramos organizacijomis. „Tuomet teikėme psichosocialinę paramą tiek vaikams, tiek suaugusiesiems, rūpinomės, kaip padėti vaikams išeiti iš stresinių būsenų. Vienas vaikas kalbės, kitas kažką nutylės, trečias tiesiog sėdės ir tylės, o kai jie susiburia kartu, kai užsiimame meno terapija, piešiame, per tai jie gali išreikšti savo mintis, jausmus, po truputį atsipalaiduoja, pradeda judėti. Aktyviai judėdami išlieja susikaupusią įtampą, – vardijo O. Kuprina. – Čia dirbame visai neseniai, bet pas mus einantys vaikai jau pradėjo labai daug tarpusavyje kalbėtis.“
Prieš metus aktorystės studijas baigusi meninės pakraipos mokytoja Kateryna Shaznieva prieš pasitraukdama į Lietuvą gimtajame mieste taip pat dirbo vaikų teatro studijoje. Savo naujiesiems auklėtiniams ji pateikia nemažai aktorinių užduočių, jau susiformavo grupė, bet nuolat ateina nauji vaikai ir jie iškart išsiskiria – jie susikaustę, ne iš karto įsitraukia į bendrus žaidimus: „Man svarbu, kad jie čia jaustųsi komfortiškai, laisvai bendrautų tarpusavyje, galėtų dirbti porose. Viskas atsiras po truputį per kalbos, plastikos ugdymą“.
Į studiją susirenkantys vaikai viduje nešiojasi didžiulę traumą ir, pasak O. Kuprinos, kad ją pastebėtum, nereikia per įvairius mokymus sukauptų sertifikatų, „tu tiesiog tai jauti“. Jos kolegė papildė, kad labai daug išduoda elementarūs vaikų piešiniai: „juose – raketos, bombos, Ukrainos vėliava“. „Arba didžiulės juodos burnos, – pridūrė O. Kuprina. – Per praėjusį užsiėmimą vaikams pasakiau, kad nenaudotų juodų pieštukų. Dar vienas iškalbingas pavyzdys – per paskutinį užsiėmimą klausiu, kuo jie džiaugiasi, ir visi atsako, kad tuo, jog yra gyvi ir kad turi namus.“
Anot mokytojų, studijos ugdytiniai susirinko iš pačių įvairiausių Ukrainos vietų – daug vaikų iš Mykolajivo, Odesos, centrinės ir vakarinės Ukrainos, daug iš Charkivo. Susiburti teatre vaikams naudinga ir dėl to, kad Klaipėdoje jie yra išsibarstę, atskirai nuo kitų tautiečių. „Jie neturi jokių pažįstamų, nieko neturi. Tad nesvarbu, kad čia susirinko iš skirtingų regionų, jie visi iš Ukrainos ir tai yra svarbiausia“, – tvirtino K. Shaznieva.
Abi moterys studiją lankančius vaikus padalino į dvi grupes ir per turimą pusdienį su jomis dirba pakaitomis, taip, anot jų, įdomiau ir patiems vaikams. Darbą studijoje jos rado užpildžiusios anketas Užimtumo tarnyboje, o pradėjusios dirbti studijoje iškart pamatė, kad kolegišką draugišką ryšį palaikyti labai lengva. „Nepaisant skirtingų veiklos sferų, kuriose sukomės anksčiau, man su O. Kuprina labai gera – ji nuolat turi pačių įvairiausių idėjų, tad dirbti labai smagu. Išvystėme patogią sistemą, ji patinka ir vaikams“, – šypsojosi K. Shaznieva.
O. Kuprina neslėpė nuostabos dėl to, kaip greitai žinia apie studiją išplito, „nueinu į parduotuvę ir ten su manimi sveikinasi. Suprantate, juk nesu buvusi Klaipėdoje, o čia sveikinasi ir sako, kad mane pažįsta ir žino, kad dirbu teatro studijoje, nes į ją atvedė savo mergaitę. Mes tada tik tris dienas tebuvome pradirbę“.
Abi pedagogės akcentavo, kad vaikų tėvams Klaipėdos dramos teatre atsiradusi erdvė yra svarbi – vaikai turi terpę, kur gali bendrauti. „Vaikų tėvai dirba ir vaikai po pamokų būna patys sau, juk pačių vienų niekas nepaleis klaidžioti po miestą. Pasakėme, kad vaikus nuvesime į muziejų, visi labai entuziastingai sutiko. Baisu vaiką vieną paleisti svetimame mieste, o dabar vaikščiosime kartu, mes juos prižiūrime“, – minėjo O. Kuprina.
K. Shaznieva antrino jai sakydama, kad jai pačiai, kilusiai iš pajūrio miesto, Klaipėda labai graži, tad norisi su vaikais ją patyrinėti, padėti megztis ne tik tarpasmeniniams ryšiams, bet ir santykiui su Klaipėdos miestu.
„Jūsų teatras labai gražus, vaikai labai smalsūs, kiekviena teatro erdvė, kiekvienas kampas atrodo labai įdomūs, pamato aktorių prabėgant – akys didžiulės, nori visur – vis klausia, ar ten galima, o ten ar galima“, – augančiu vaikų smalsumu džiaugėsi O. Kuprina.
Artimiausiuose planuose – ne tik pasivaikščiojimai po miestą, pedagogės nori suplanuoti bendrą užsiėmimą su lietuviškos teatro studijos mokytiniais. „Mūsų vaikams labai įdomu, jie nori susitikti su jūsiškiais, o kalba juk ne taip svarbu – penkios minutės kartu ir jie puikiausiai susibendrauja, – sakė K. Shaznieva. – Dar tik pridursiu, kad čia, teatre, viskas puiku, ko prireikia – viskas suorganizuojama ir net daugiau nei prašome. Labai už tai dėkojame. Ir pačiame mieste visi priima labai šiltai, gatvėje nėra sunku susikalbėti, žmonės atviros širdies ir stengiasi padėti. Labai vertinu visą šilumą ir palaikymą, gaunamą iš klaipėdiečių.“
Ukrainiečių vaikų kūrybiškumo ugdymo studija teatre pačiam Klaipėdos dramos teatrui buvo drąsus, bet principinis sprendimas. „Prasidėjus karui Ukrainoje visi galvojome, ką galime padaryti kaip individai, paskui ėmėme galvoti, ką galime nuveikti kaip organizacija. Iš pradžių buvo mintis kviesti ukrainiečius nemokamai lankyti mūsų spektaklius, deja, ne visi jie jiems prieinami, suprantami. Galiausiai teatro vadovui Tomui Juočiui, pasikalbėjus su keliais verslo atstovais, kilo mintis, kad galėtume prisidėti plačiau panaudodami teatro erdves, – pasakojo studijos veiklos užtikrinimu besirūpinanti teatro kultūros projektų koordinatorė Lina Lencevičiūtė. – Pirminė mintis – dienos centras vaikams, ji kilo mąstant apie mamas, kurios neturi kur jų palikti. Norėjome suteikti joms galimybę pailsėti ar pasirūpinti kitais reikalais. Bet paskui pradėjome galvoti, kad galbūt galime įdarbinti ir dvi ukrainietes pedagoges, kurios organizuotų užimtumą vaikams. Vos prasidėjus karui, gavome nemažai užklausų apie galimybę įdarbinti ukrainiečius kūrėjus, ministerija ragino priimti naujų darbuotojų, bet tam nebuvo finansavimo. Galiausiai nutarėme suktis savo jėgomis ir padedami vietos verslų startuoti su šiuo projektu.“ Anot pašnekovės, dėl verslo paramos kol kas pavyko užtikrinti abiem pedagogėms atlygį trims mėnesiams.
„Labai svarbu, kad ši erdvė vaikams gyvuotų, tikime, kad rėmėjai padės ją išlaikyti, – sakė L. Lencevičiūtė. – Mums svarbūs ir pieštukai, ir finansinė parama, ir elementarus gerumas. Šiuo metu ieškome savanorių, mums svarbu, kad vyktų integracija su lietuviais. Esame atviri, jei yra norinčių ir galinčių pasiūlyti kokių nors veiklų vaikams – tai būtų labai naudinga, ne vien dėl pačios veiklos, bet ir dėl integracijos.“
L. Lencevičiūtė taip pat pabrėžė, kad ją sujaudino teatro kolegų dėmesys studijai. Vos paskelbus, kad ji pradėjo veikti, teatro darbuotojai ėmė klausinėti, kuo gali prisidėti. Tokiu būdu visos priemonės, kurias šiuo metu turi studija – nuo rašymo ir piešimo reikmenų iki žaidimų – sunešta teatro bendruomenės.
„Šiuo metu gyvename tarptautinio teatro festivalio „TheATRIUM“ ritmu, esame labai užsiėmę, o šalia atsirado šis naujas, daug resursų reikalaujantis projektas, bet vos jam prasidėjus, visi labai susimobilizavo. Kiekvienas mūsų gestas yra labai svarbus. Šie vaikai yra ir mūsų vaikai“, – apibendrino teatro atstovė.