– Papasakokite, kam turėtų pasiruošti šeima, ketinanti įsivaikinti vaikelį?
– Įsivaikinimo procesas mūsų šalyje vis dar apipintas begale mitų ir klaidingų įsitikinimų. Jį praėjus, man aišku viena – nėra vienodų istorijų, vienodo likimo šeimų ar suaugusiųjų priežiūros netekusių mažylių. Ruoštis reikia atidžiai ir visokeriopai – pradedant emociškai ir psichologiškai, baigiant finansiškai ir įstatymų išmanymo požiūriu. Dabar, atsukus laiką atgal, atrodo, kad svarbiausia nepamesti savo sprendimo, nes tikrai teko jį ginti ir ne kartą.
– Kam reikėtų nusiteikti?
– Man asmeniškai atrodo, kad svarbu daug domėtis, skaityti, klausyti žmonių, kurie dirba su šiuo procesu, ir žmonių, kurie praėję šį procesą – tos istorijos ir padrąsina, ir verčia prieš miegą ilgiau pamąstyti, kartais sugraudina. Bet ne mažiau, veikiausiai ir kur kas svarbiau, turėti aiškų sprendimą pirmiausia sau, ne šeimos nariams ar juolab visuomenei. Ir tas sprendimas privalo būti toks pat, kaip ir kito, ketinančio tapti įtėviu. Žinoma, jis gali būti tik jūsų – Lietuva, laimei, leidžia įvaikinti beglobius vaikus ir vienišiems asmenims. Žinau keletą tokių ir jos išties puikios mamos.
Pradėjus judinti procesą, jus gąsdins popierizmo kiekiai, biurokratiniai reikalai, skambučiai su prie stalo prilipusiais asmenimis, gąsdins ir socialiniai darbuotojai per kursus, kuriuos privalu praeiti, kad gautum galimybę būti įrašytas į norinčiųjų įsivaikinti eilę. Kai visas kelias eis į pabaigą, jums tikrai viskas bus gan aišku ir suprantama. Gal net atsisukus pasirodys, kad viskas gan paprasta. Pačioje kelionėje jums daug ko nepasakys, nepraneš, galbūt nutylės. Tikiu, kad ne iš pikto, o dėl to, kad visos istorijos turi savo eigą. Todėl labai svarbu ieškoti įvairiausių atsakymų patiems – tarkim, kokio amžiaus vaikas galėtų atsirasti jūsų šeimoje, kokios lyties, kokios sveikatos ar kokio teisinio statuso.
– Nuo ko pradėti?
– Nuo aiškaus sprendimo tai daryti. Jei ketinate šiuo keliu eiti ne vieni – ilgų pokalbių su keliauninku. Tuomet prasideda linksmesnioji dalis – dokumentų pateikimas. Tam reikia praeiti ne vieną vizitą pas medikus, surinkti savo asmens duomenis (NT savininkiškumą įrodantį dokumentą, santuokos liudijimą, darbo užmokestį), nuvykti į savivaldybę jų pateikti ir palaukti sprendimo. Viską sutikrinus gaunamas numeris, kuris bus kaip jūsų du pagaliukai nėštumo teste. Bent jau aš taip jaučiausi. Tiesa, pasiruoškite – nėštumas truks ilgiau nei įprasta moteriai.
Praėjusių metų liepą buvo pakeistas vaiko teisių įstatymas ir iki šiol justi suirutė – atsirado neatsakytų klausimų, darbuotojai susiduria su chaosinėmis situacijomis, neretai pirmą kartą tenka jas spręsti. Mus savivaldybė nusiuntė į kursus, kuriuos būtina išklausyti ir gauti savo šeimos charakteristiką.
Per kursus suteikiamas nemenkas kiekis informacijos, kuris kartais atrodo nereikalingas, bet jie tikrai padeda dar labiau pasirengti būsimam galingam gyvenimo pokyčiui. Tenka išgirsti, kad šie kursai nenaudingi. Aš visuomet laikiausi nuostatos, kad niekas man nieko neprivalo duoti, todėl į kursus eidavau pasirengusi – su susirašytais klausimais, namų darbais, norimom aptarti situacijom. Deja, ne visi rengiasi atsakingai ir galiu pasakyti, kad kartais net kyla antakis klausantis kai kurių besirengiančių įsivaikinti ar globoti. Esu girdėjus ne vieną tikrą istoriją, kai vaikai paimami į šeimą ir vėliau grąžinami atgal. Bet kuris apie vaiko psichologinę raidą pasiskaitęs asmuo supranta, ką tai suteikia besivystančiam asmeniui, kurį jau paliko vieninteliai žmonės, turėję jį mylėti besąlygiškai. Neseniai girdėjau, kaip vaiką pasiėmusi šeima jį grąžino, nes vaikas per daug verkė. Jūs rimtai? Mažametis vaikas turi paverkti. Jeigu vien apie tai žmonės pasiskaitytų prieš eidami šiuo keliu, pagyventų su mintimis bent pusmetį, manau, irgi būtų mažiau nepasitenkinimų, sistemos ar joje dirbančių žmonių kaltinimų.
– Ką jūs manote apie sistemą ir jos veikimą?
– Nemanau, kad ji veikia be priekaištų. Joje daug spragų, kurias bendru siekiu galima būtų lipdyti. Kol kas tenka pripažinti, kad sunku sukurti bendrą tikslą, o juolab jo siekti – kaip ir darbinėje aplinkoje, kai yra vaidinama, kad norime to paties, o iš tikro kiekvienas žiūri išskirtinai savo poreikių.
Reziumuojant – visada buvo ir bus nesusivokiančių žmonių, bet tai nereiškia, kad viskas yra tik blogai. Jeigu gebėtume labiau klausytis ir norėti išgirsti, garantuoju, būtų mažiau vaikų, kurie sulaukia pilnametystės nepatyrę tėvų meilės ir gimdo jau traumuotus vaikus, kuriuos dar ir toliau traumuoja. Ir tai teiginys iš mano pačios patirties. Tikrai esu skambinusi į tarnybą klausti eilės numerio ir labai ant jų pykusi, kai tas numeris padidėjo. Kai įsigilini – viskas logiška ir suvokiama, tik reikia labai gilintis, o čia veikia emocijos, ne protas, tai labai svarbu suprasti tiems, kas dirba su šeimomis.
– Kiek laiko užtrunka procedūros?
– Yra labai daug tai lemiančių dalykų – įsivaikinti vaiką galima ir labai greitai, jei jis, tarkim, yra jūsų sutuoktinio biologinis vaikas. Mūsų atveju teko laukti nemenkai – iš manęs draugė juokiasi, kad nėštumas kone ilgesnis nei dramblio buvo. Dokumentų sutvarkymas mums truko apie mėnesį, kursų laukėm dar mėnesį, patys kursai – du mėnesius, tuomet laukėme išvados ir po dar mėnesio buvome pastatyti į norinčiųjų įsivaikinti eilę. Buvome 27-ti joje. Savo vaiko pasiūlymo sulaukėme penkioliktą mėnesį. Mums viskas nuo pirmo vizito pas gydytoją iki vaiko gimimo įrašo paėmimo truko metus ir vienuolika mėnesių. Tačiau sprendimas įsivaikinti atėjo po penkerių metų nepavykstant pastoti.
– Kokios procedūros labiausiai užtrunka ir reikalauja daugiausiai dėmesio?
– Pats sudėtingiausias yra laukimas – lauki kaip beprotis, o tiksliai net nežinai ko. Nusiperki lovytę ir viskas, nes daugiau kraitelis priklauso nuo amžiaus. Mūsų paklaida buvo dveji metai. Įsivaizduokite, kaip skiriasi mėnesio kūdikis ir dvimetis vaikas. Tas laukimas turėtų būti lydimas psichologinės pagalbos. Deja, tuo metu šeimos paliekamos vienos. Didžiausia pagalba man buvo socialinių kursų specialistė, kuri tiesiog kantriai išklausydavo mano dejonių telefonu, nuramindavo ir patardavo. Aš neįsivaizduoju, kokio stiprumo turi būti tie žmonės, kurie nori padėti beglobiams vaikams, bet stovi prieš sistemą ir kartais negali padaryti nieko, tik nuraminti. Man atrodo, kad tai yra esminė pagalba tuo metu.
– Kur ieškote bendraminčių?
– Priklausau uždarai Facebook‘o įvaikintojų ir globėjų bendruomenei. Ten sprendžiamos tokios temos, kur su tuo nesusidūrusiems būna sunku net klausyti. Bet tai yra kasdienybė. Tarkim, kuris psichologas geriausias lytinę prievartą patyrusiam vaikui? Kaip elgtis, kai iš kalėjimo grįžta agresyvus vaikų tėtis ir pan. Tas istorijas reikia girdėti, o ne nuo jų bėgti, jei jau pasirinkai šį kelią. Mūsų istorija yra holivudinė drama su happy endingu. Man sunku ką nors sakyti apie sunkumus, kurie užgriūva parsivežus vaiką namo ir kai šis nemiega naktį, nes klykia, grasina užmušti jūsų šunį, spardo katiną ar apspjauna kitus namie gyvenančius asmenis. Bet aš tas istorijas seku, man jos yra įdomios. Ir man yra neįtikėtinos pagarbos verti tie žmonės, kurie pasirenka padėti tiems destruktyviems vaikams. Iš savo asmeninės patirties gerai žinau, kad kraujo ryšys gali būti ir labiau alinantis nei kad teikiantis laimės. Ir kad bet kuriam vaikui reikia suaugusiojo, kuris jį mylėtų net pačiomis bjauriausiomis jo dienomis. Nereiškia, kad galima ignoruoti prastus veiksmus, bet reiškia, kad negalima nustoti mylėti. Suvokus tai lieka dar kažkur užsipirkti kantrybės ir visas reikiamas pasiruošimas yra.
Mano atvejis yra pilnas galimybių mėgautis motinyste, todėl nenoriu moralizuoti – mane visiškai palaiko mama, sutuoktinis, artimiausi draugai, močiutė, anyta, vyro sesuo, tetos, dėdės, pusseserės ir pusbroliai. Mano visa šeima praktiškai pametusi galvą dėl jauniausiojo Baltrušaičio – ir tikrai niekas neišskiria jo iš kitų. Kaip tik mano pusseserė sako: normalu, kad jis aukštas, pasižiūrėk į save ir savo vyrą, tada pati nutyla ir ima juoktis, nes supranta, kad genų šis vaikas mūsų neturi. Visa kita, kas yra mūsų, tas ir jo.
– Ar skiriasi procedūros, priklausomai nuo vaikučio amžiaus?
– Pati procedūra ta pati, tik skiriasi jos niuansai. Tarkime, jūs gaunate pasiūlymą įsivaikinti pusantrų metų vaiką – apsispręsti galite per mėnesį. Kol tai darysite, lankote vaiką, kalbatės su jo medikais, auklėtojomis, gilinatės į situaciją. Jeigu jums pasiūlomas naujagimis, sprendimą pateikti turite per kelias dienas. Mūsų sistema gina mažiausius ir siekia, kad jie nepatirtų prieraišumo jausmo problemų ateityje, todėl patys mažiausi namus suranda greičiau. Deja, tenka pripažinti, kad vyresniesiems taip nesiseka ir jų paimti iš laikinų globėjų ar dar veikiančių globos namų būna keblumų. Baisiausia, kad kenčia vaikai, kuriems nesuvokiama net, kas su jais vyksta.
– Paaiškinkite, kuo globa skiriasi nuo įvaikinimo?
– Globa irgi yra dvejopa – laikina ir nuolatinė. Esminis skirtumas – kas visiškai atsakingas už vaiką. Kai globoji, jo oficiali teisinė šeima yra valstybė, ji moka už jo išlaikymą, ji duoda leidimus vykti į užsienį, su ja reikia tartis dėl keblesnių sveikatos problemų. Kai vaikas įvaikinamas, jūs gaunate naują jo gimimo įrašą (anksčiau buvo liudijimas), kur tėvai esate jūs, jis gauna jūsų pavardę ir visas kitas atžalos regalijas. Teisme labai tai pabrėžė – ar suvokiate, kad šis vaikas pretenduos į jūsų šeimos turtą kaip bet kuris kitas jos narys? Beje, už įvaikintą vaiką išmoka mokama tik dvejus metus, ji nėra didelė, o ir paėmus motinystės ar tėvystės atostogas, ji nemokama. Trumpai tariant, finansiškai tikrai labai neapsimoka. Taip pat, kaip ir gimdyti vaikus. Bet emociškai ir psichologiškai – neįkainojamas džiaugsmas ir laimė aplanko.
– Ar atlikus visas procedūras ir galiausiai parsivežus vaikutį namo, biurokratiniai rūpesčiai baigiasi?
– Tikrai ne. Jie tęsiasi, kol įvyksta teismo procesas, per kurį vaikas tampa jūsų vaiku, jūs – jo tėvais. Tada dar reikia sutvarkyti gimimo įrašą metrikacijoje, susitvarkyti Sodros reikalus. Viskas vyksta kitaip nei pačiam pagimdžius ir tenka visiems tai aiškinti. Noriu pasidžiaugti, kad bene septyniasdešimt procentų įvairiausio plauko darbuotojų mane sveikino priėmus, anot jų, tokį drąsų sprendimą. Žmonės neretai mano, kad mes su vyru išgelbėjome šiam vaikui gyvenimą. Taip, ir mes taip manėme iki jam atsirandant. Dabar labiau atrodo, kad tai jis mus išgelbėjo.
– Ką patartumėte šiam žingsniui pasiryžusioms šeimoms?
– Žiūrėti blaiviomis akimis į savo gyvenimą. Ar sutuoktinis paveš tokį pokytį? Ar šeima neužės, kad į ją atsivedate ne savo kraujo palikuonį? Ar darbdavys palankiai žiūrės ir leis susitvarkyti dokumentus? Ar turėsite finansų išgyventi, kol viską susitvarkysite? Yra daug nedidelių, bet svarbių dalykų, kurie tarsi kabo pamiršti. Beje, aš net tvarkiausi dokumentus dalyvauti Vaiko teisių ir įvaikinimo tarnybos vieno skyriaus vadovo pareigoms užimti. Kad galėčiau sprendimus priimantiems išsakyti, kokios bėdos lydi būsimus įtėvius ir globėjus. Iš esmės tarnyba ir dabar gali susisodinti neseniai procesą praėjusias šeimas ir užduoti jiems klausimus, iš kurių atsakymų susidėliotų ne vienas konkretus sprendimas. Tarkim, ar žinojote, kad kol stovite eilėje įsivaikinti, jūsų negina joks įstatymas ir tai sužinojęs darbdabys gali lengva ranka jus atleisti ir palikti susilaukti vaiko be darbo? Jūs nesate patogus asmuo gi. Arba kad jūsų išvada galioja tik metus ir jei jums pasiūlo vaiką vėliau, turite vėl iš naujo susirinkti visus dokumentus? O va psichiatrijos įrašų niekur vienoje vietoje nėra ir tenka lakstyti po klinikas renkantis lapukus. Arba kad jei priklausote privačiai šeimos klinikai, veikiausiai kils problemų, nes jie neturi būtent tokio antspaudo, kurio reikia teismui. Teko rinkti papildomus parašus ir skanuoti dokumentus. Arba kad norint gauti išmoką reikia įregistruoti vaiką į savo namus, o seniūnijos darbuotoja tik dūsauja ir nežino, ką daryti. Arba kad vaiko teisių specialistai nežino, kaip pritaikyti įstatymo pataisų jūsų atvejui, nes jis toks pirmas po pakeitimo ir tie, kas jį keitė, nepamąstė įdėti punkto, kaip tai daryti.
– Procesas sudėtingas?
– Procesas klampus, bet jūs man pasakykite, ar biologiškai susilaukti vaiko lengva? Jei atmestinai į tai žiūrite, taip. Jei norite padėti užaugti žmogui, kuris bus pilietis ir nekenks kitam – ne taip ir paprasta. Taip, man neteko iškęsti nėštumo rūpesčių ir vargų, gimdymo valandų ir žindymo. Bet man teko sprindžio aukščio dokumentų aplankas, kuris parodo, kiek teisiškai reikėjo visko sutvarkyti. Instagrame turiu draugę iš Vašingtono, JAV, kuri su vyru įsivaikino mėnesiu jaunesnį sūnų nei mūsiškis. Matau, kokios bėdos lydi ją. Taip, ji gali dėti viešai vaiko ir savo nuotraukas, turi net foto su jo gimdytoja (žinoma, jos veidas uždengtas), nebijo atvirai pasakoti savo istorijos. Aš bijau, mano sutuoktinis irgi bijo – mes labai ilgai ir sudėtingai kovojom už tą savo laimę. Bet ji turėjo pereiti dar didesnę teisinę procedūrą, nes JAV griežčiau duoda įsivaikinti vaikus – ten tiesiog yra kur kas daugiau norinčių tai padaryti. Kiekvienam savo.