– Artėjant didžiosioms šventėms, skaičiuojate paskutines valandas iki gimdymo. Papasakokite, kaip praėjo nėštumas?
– Šis nėštumas man yra trečiasis ir visiškai kitoks dėl daugelio priežasčių. Taip, jis buvo daug ramesnis emociškai, jaučiausi saugiau, užtikrinčiau. Nebuvo net laiko kažkokioms baimėms, nes auginu dvynukus, tad veiksmo nuolat, netrūksta, poilsio nėra, viskas vyksta savu ritmu kaip įprasta. O gimdyti jau pats laikas!
– Pirmuosius nėštumus lydėjo nerimas ir baimė. Ar turėjote progos pasidžiaugti laukimu šį kartą?
– Pirmasis mano nėštumas baigėsi gan anksti, netekus vaikelio pirmo trimestro pabaigoje. Antrasis daugiavaisis nėštumas buvo su komplikacijomis, operacijomis bei gulėjimu ligoninėje ir išties rizikingas, todėl pasidžiaugti juo pavyko trumpai, 33 savaitę jau gimė dvynukai. Su šiuo nėštumu sulaukėm pilno termino pabaigos ir pasidžiaugti tuo tikrai buvo kada. Tačiau šalia viso to reikėjo rūpintis ir dviem aktyviais dvimečiais, žingeidžiais žmonėmis! Nėštumo pradžia buvo sunki dėl stiprios toksikozės, vėliau pagerėjo, prasidėjo vasara ir tikrai smagiai bei aktyviai ją praleidome, rudenį, kuomet savijauta ėmė sunkėti ir aktyvumas su vaikas tapo ribotas, juos išleidome į darželį. Žinoma, prasidėjo slogos, virusai, tad dalį laiko praleidžia namie, bet darželis tikrai labai padėjo man pailsėti, galėjau skirti laiko sau ir naujo vaikučio laukimui.
– Gal išduosite, ko laukiatės šį kartą?
– Šį kartą tikrai jokios paslapties, daktarai įsitikinę, jog tai mergaitė.
– Ar jau sugalvojote vardą?
– Vardas šįkart panoro palaukti mažylės. Matyt tik pamačius ir nuspręsime galutinai.
– Kaip dvynukai reagavo į tai, kad turės dar vieną žaidimų draugą arba draugę?
– Jie tikriausiai dar ne taip aiškiai suvokia šį faktą, jog bus dar viena sesutė. Taip, jie glosto mano pilvelį, sūpuoja lopšiuką, sako, kas yra sesutės, kur ji gulės ir pan., apie tai kas laukia pasakojame, kalbamės, tačiau supratimas tikrai ateis vėliau, kai bus „apčiuopiamas“ rezultatas. Juk jie patys dar tikrai yra maži, bet labai geri vaikai, tad manau meilės bus pilni ir mažajai sesutei.
– Ar negąsdina mintis, kad namuose suksis trys maži vaikai?
– Minčių būna visokiausių, bet jos negąsdina, gal dabar, tiesiog suprantant, kas laukia, racionaliai viską apgalvoji, supranti, kad laukia tikrai nemažas iššūkis, bet mes to norėjome, laukėme ir įveiksime. Visuomet norėjau trijų vaikų, tad priimu savo likimą ir visus juos be galo mylėsiu, dėl jų stengsiuosi ir atrasiu jiems jėgų.
– Turite savo šeimos verslą – prekės ženklą „Happeak“, rašote tinklaraštį „Twinstory“ ir auginate vaikus – ketinate daryti pertrauką nuo darbų?
– Žinoma, kad motinystė, vaikai man yra pirmoje vietoje, todėl darbinis tempas šiek tiek sulėtėja, tačiau vyras tuomet dirba beveik visais frontais. Tiesa, aš pati niekada pertraukos nuo darbų neturėjau. Ir dabar tokios visiškos pertraukos tikrai nebus. Tačiau manau, kad kiekvienas naujas etapas atneša kažką naujo ir kitose gyvenimo srityse, o tai nėra blogai. Tai ėjimas į priekį.
– Kaip šį kartą sekėsi pastoti? Ar viskas įvyko natūraliai?
– Taip, šis kartas buvo gan netikėtas, nors lauktas nuo pat pirmos minties apie vaikus. Pastojau natūraliai. Matyt paleidus mintis ir gyvenant ramiai, nesitikint ir nebijant, viskas gali įvykti savaime. Toks likimas, vaikai pasirenka savo laiką ateiti ir mes be galo tuo džiaugiamės.
– Ką patartumėte kitoms moterims, susiduriančioms su problemomis bandant pastoti?
– Visų pirma, nebijoti. Nebijoti kreiptis į specialistus, nebijoti diagnozių, nebijoti nesėkmių, nes viskas, ką reikia pereiti vardan stebuklo – būna to verta. Baimės mus sukausto, jos neleidžia mintims ir kūnams priimti tam tikrų dalykų. Mes turime dirbti su savimi, turime kreiptis pagalbos į specialistus, kurie padėtų mums susitvarkyti su savo mintimis, bet naują etapą turime pasitikti kuo ramiau. Susidūrus su problema, nereiktų kaltinti nei savęs, nei partnerio, reiktų vienas kitą palaikyti, kokios priežastys bebūtų ir tai įveikti kaip komanda.
– Sakoma, kad blogos patirtys pasimiršta. Kaip jums? Ką tokio sunkiausio prisimenate iš pirmojo nėštumo?
– Blogos patirtys manau jog kaip tik lieka ilgiausiai ir ryškiausiai, nes jos suteikia daugiausiai patirties bei išgyvenimų. Pirmasis nėštumas buvo be galo lauktas, todėl netekus vaikučio gyvenimas prilygo mirčiai. Buvo per sunku net kvėpuoti. Man reikėjo išmokti iš naujo gyventi, egzistuoti, neverkti, tikėti. Antrąjį kartą pastojus, kad ir su kokiomis stipriomis komplikacijomis buvau susidūrusi ir kokį skausmingą kelią buvau praėjusi, tikėjimas buvo stipresnis už visą fizinį skausmą. Negailėjau savęs nei kiek, vardan savo vaikų.
– Pirmasis gimdymas įvyko natūraliai. Ar planuojate ir šį kartą gimdyti natūraliai, ar nustatyta data Cezario operacijai?
– Nei gimdant dvynius, nei dabar neplanavau ir nesitikėjau Cezario operacijos. Dvynius gimdžiau natūraliais takais, todėl ir dabar tikiuosi tik tokio susitikimo. Bet, aš visada esu už racionalius sprendimus, todėl jei vardan vaikučio sveikatos kažkas pasikeistų ir tektų operuoti, aš tam tikrai nesipriešinčiau. Svarbiausia kaip geriausia vaikučiui. Gimdymas manęs negąsdina, pagimdžiusi dvynius, sakiau jog galėčiau ir dar. Tiesiog skausmas, prieš euforiją, sulaukus stebuklo, išblanksta.
– Kas labiausiai gąsdina dėl artėjančio gimdymo?
– Vienareikšmiškai svarbiausia, kad mažylei viskas būtų gerai. Apie tai pagalvoja kiekviena besilaukianti. O be to dar jaudinuosi ir dėl dvynių. Ar tuo metu, kai prasidės gimdymas, bus kas pasirūpina vaikais, ar jie gerai jausis, kad manęs nebus keletą dienų, žinau, kad jų be galo pasiilgsiu.
– Ankstukų susilaukusios mamos pasakoja, kad pradžioje nuolat lydi baimė dėl vaikučių vystymosi, sveikatos. Kada jus tas nerimas nustojo graužti ir jį pakeitė džiaugsmas?
– Ankstukų mamos tikrai susiduria su ypatingu gyvenimo išbandymu, kuris pakeičia jas visapusiškai. Aš, gimus dvyniams, labai stipriai save suėmiau į rankas, tam labai padėjo vyras, galbūt savo šaltu racionalumu, neparodydamas nei menkiausios baimės ar nerimo ir kartodamas man, kad aš negaliu palūžti, negaliu nuolat nerimauti, nes kitaip būtų labai sunku. Nuolat stengiausi galvoti teigiamai ir tikėti, kad viskas bus gerai. Sau buvau išsikėlusi tikslus, kurie neleido savęs pamesti ir padėjo eiti tuo keliu. Norėjau savo vaikus žindyti pati, o ankstukai to išmoksta gerokai vėliau, juolab kurį laiką mes net negalime būti su savo vaikais. Todėl dirbau dėl to kiauromis paromis be poilsio, bet mums pavyko, abu vaikus išmaitinau beveik pusantrų metų, ir tai tikrai buvo didelio darbo ir noro rezultatas. Džiaugiausi jau pačią pirmą sekundę, kai jie gimė, jie mano stebuklas, o iššūkiai įveikiami.
– Daugelis mamų yra kategoriškai nusiteikusios už natūralų gimdymą be jokių nuskausminamųjų. Kokia jūsų nuomonė apie tai?
– Tai yra labai individualu ir negali būti šiuo klausimu jokių „rekomenduoju ar patariu“. Kiekvienas žmogus yra skirtingas, kiekvienas gimdymas taip pat, ir visuomet reiktų tokiais klausimais tartis su gydytojais proceso metu, o nesivadovauti kitų mamų patarimais. Medikai tokiose situacijose mato realias galimybes, o mes pačios sau tik savo mintimis galime padėti.
– Jūsų vyras dalyvavo dvynių gimdyme. Ar šį kartą irgi planuoja palaikyti jus?
– Žinoma, jei tik visos aplinkybės susidėlios tinkamai, jis nori dalyvauti gimdyme, kaip dalyvavo ir dvynių gimime. Dar pajuokauja, kad be jo aš nežinočiau, kaip stumti. Jo būvimas šalia tikrai labai reikšmingas ir be galo padedantis.
– Dar vienas stereotipas – kyšis gydytojams. Jūs minėjote, kad pirmą kartą nieko nemokėjote ir jumis buvo tinkamai pasirūpinta, tiesa?
– Žinoma, kad mumis visais pasirūpino kuo puikiausiai ir išties patys žmonės sukuria tuos stereotipus, lyg be papildomų pinigų medikai neatliks savo darbo. Aš labai tikiu medikais, kad jie tikrai dirba savo darbą su pašaukimu ir nė vienas nenorės atlikti jo blogai. Niekas nesame apsaugoti nuo nesuplanuotų ir nenuspėjamų dalykų, kurių pinigai taip pat nepakeis. Žinoma, medicinos sistemoje yra kur tobulėti, kad visi laimingesni būtų ir yra tam tikrų dalykų, kurie galėtų būti apgalvoti, tobulinami ir pan. Pavyzdžiui, toks paprastas dalykas – psichologo vizitas pas ankstukus pagimdžiusią mamą. Niekam nelinkiu to patirti, bet pagimdžius negalėti net pamatyti savo vaikų ir nežinoti, ar jiems viskas gerai, yra klaikiai baisus jausmas. Esi vienas visiškoje nežinioje. Bet jau Vaikų ligoninėje, kurioje gyvenome ankstukų skyriuje su dvynukais nuo antros jų gyvenimo savaitės, mes su vyru jautėmės kaip viešbutyje. Viskuo pasirūpinta, ir maitinimu, ir patalynėm, ir vystyklais, ir kita reikalinga pagalba, visko pamoko, parodo, esame nuolatinėje priežiūroje, personalas tampa tavo pačiais artimiausiais žmonėmis. Ateina ergoterapeutai – moko žindyti, ateina psichologai – kalbasi, ateina kūdikių masažuotojos – atlieka mankšteles, pamoko, sesutės, kurios kiaurom parom budi, nuolat yra pasiruošusios padėti. Lig šiol vaikų ligoninę laikome ypatinga vieta, kuri labai padėjo tuo trapiu ir baimingu etapu. Ir viso to sulaukėme be jokių kyšių, tiesiog ten dirba ypatingai geri žmonės.
– Kas sunkiausia auginant dvynukus? Ar lengva išlaikyti sveiką protą, nepasiduoti emocijomis, sutvardyti kylantį pyktį, kai vaikai „eina iš proto“?
– Visi etapai mamystėje nėra lengvi. Užauginti žmogų nėra lengva. Visos mamos susiduria su nuovargiu ir juk šalia viso to yra GYVENIMAS. Antros pusės, darbai, draugai, šeima, oras, mokesčiai ar kas dar bebūtų, bet visa tai stimuliuoja ar dirgina mūsų emocijas. Juk ne tik vaikai yra mūsų įvairių emocijų kūrėjai. Todėl mūsų lyg ir pareiga būtų mokytis tas emocijas valdyti. Tai yra asmenybės tobulėjimas ir augimas. Tikrai perskaitytos knygos spragtelėjus pirštais neišmokys mūsų į viską „teisingai“ reaguoti ar nepadaryti klaidų, nepykti, nesinervinti ir pan. Čia yra darbas su savimi, kasdienis ir svarbus darbas. Taip, dvynukus auginti nėra lengva, nes vis tik jie yra du, to paties amžiaus, raidos, galimybių, suvokimo žmonės. Bet jie yra vaikai, jie mokosi, tyrinėja atranda savo emocijas, ribas, pasėkmes ir visą juos supantį pasaulį, todėl reiktų būti atlaidesniems, tiek sau tiek ir vaikams, nes visi mes mokymosi procese.
– Kokie yra Vėja ir Uvis? Kuo jie skiriasi vienas nuo kito? Kuo panašūs?
– Vėja ir Uvis man yra tobuli. Kaip ir kiekvienai mamai jos vaikas. Jie skiriasi viskuo. Ir išvaizda, ir charakteriu, ir apetitu, bendravimu, dienos ritmu. Jie visiškai skirtingi žmonės, dvi individualios asmenybės, nors daugeliui atrodo, kad dvyniai kažkodėl turi būti vienodi, ar vienodai elgtis, juk vienodai tuo pat metu identiškai auginami ir auklėjami, tačiau tai yra asmenybės. Vėja pateisina savo vardą yra be galo stipri, užsispyrusi, tvirta asmenybė, tėčio dukrelė (tikrai, kartais tik tėtis su ja susikalba), Uvis ramesnis, atviresnis, dosnesnis. Abu viens kitą papildo, abu unikalūs ir nuostabūs. Jie mano gyvenimo didžiausi ir svarbiausi mokytojai.
– Trys maži vaikai ir vienas vyresnis (Tomos vyras augina sūnų – red.past.) – ne paslaptis, kad finansiškai irgi tampa sudėtingiau. Kas jūsų šeimoje planuoja finansus? Gal turite kokių nors patarimų, kaip gyventi kokybiškai, neišleidžiant krūvos pinigų?
– Tikra tiesa, jog vaikams reikia ne mažai pinigų, o su metais išlaidos vis didėja, kaip ir poreikiai. Kol būna vienas vaikas, jam leidžiame gerokai daugiau, atsiradus kitiems vaikams natūraliai mažėja galimybės visiems suteikti tiek pat, todėl iš patirties galbūt patarčiau nepripratinti prie per didelių galimybių, nes vėliau nežinia ar tokių galimybių bus, o vaikui gali būti stiprus pasikeitimas. Aišku, mano vaikai dar maži dar juos džiugina patys paprasčiausi ir pigiausi dalykai, net ir kalbant apie kalėdines dovanas, juos pradžiugins pats pigiausias robotukas ar spalvinga knygutė. Jie dar nesilygina su kitais, dar nematuoja vertės pinigais ar dydžiu. Todėl tai yra metas, kada vaikams tikrai galime išlaidauti mažiau ir tikrai jų nenuvilsime, jie bus laimingi. Mano vaikams šiuo metu be galo didelį džiaugsmą suteikia sausainių kepimas kartu, nereikia jokių blizgučių, tik laiko kartu, todėl tik mėgautis reikia šiuo etapu.
Bet auginant dvynius vienu metu dvigubos išlaidos yra tikrai stiprus iššūkis, todėl, žinoma, kiekviena investicija į svarbesnius projektus būna apgalvota. Finansus nebyliai pasiskirstę šeimoje esame, tačiau iškilus kažkokiems svarbesniems poreikiams šiuo klausimu tariamės kaip komanda. Visų vaikų kasdieniais poreikiais labiau rūpinuosi aš: vaistai, vitaminai, higiena, rūbai, baldai, žaislai, lavinimo priemonės, kalėdinės dovanos, mokesčiai ir pan. Vyras galbūt labiau rūpinasi bendrais šeimyniniais, namo, automobilių klausimais, bei savo vyriausio sūnaus išlaikymu ir svarbesniais jo pirkiniais. Bet kokiu atveju, kiek bus vaikų, tiek ir atrasime išteklių jais visais pasirūpinti. Kažkur pasispausim, kažko atsisakysim, bet viskas susidėlioja natūraliai.
– Įkvepiate daugelį moterų savo istorijomis ir drąsa viską pasakoti viešai. Kokių reakcijų sulaukiate?
– Daugiausiai sulaukiu teigiamų, palaikančių ir dėkingų reakcijų, kas yra didžiausia vertybė. Tiems žmonėms aš esu be galo dėkinga, nes jausmas abipusis. Žinoma, atsiranda ir tokių, vos keletas per tiek metų socialinėje erdvėje, kurie yra riboto mąstymo, pikti ir nelaimingi, norintys įkąsti visiškai neadekvačiomis žinutėmis, nesuprasdami realybės. Bet negali pykti, kai žmonės neturi sąmoningumo, išsilavinimo ar galų gale tokios patirties, kuri leistų plačiau žvelgti į pasaulį. Aš džiaugiuosi tais, kurie su manimi kuria gražią bendruomenę, gražų santykį, tie žmonės tampa mano draugais ir aš esu be galo dėl to laiminga. Jie suteikia man gerų emocijų, todėl ir aš jiems stengiuosi to suteikti. Socialinėje medijoje būnu savimi. Šiais laikais pilna dirbtinumo visame kame, todėl žmonėms lengva paklįsti ir nebesuprasti, kuo jie žavisi, kas jiems reikalinga ir ko jie nori. Galų gale, dažnai žmonės pameta patys save susitapatindami su kitais žmonėmis. Labai linkėčiau visiems atsirinkti informaciją bei žmones, kuriuos norime įsileisti į savo kasdienybę net ir per socialines medijas. Tai kas mus veikia neigiamai – nuo to atsiriboti, semtis gerumo, auginti jį ir skleisti.