Ugnies liepsnos pasiglemžė namus
Mūsų pašnekovė L. Rėkašienė – darbšti, atsakinga ir savo atžalomis besirūpinanti moteris. Tačiau kartais taip gyvenime atsitinka, kad kiek besistengtum, sekasi ne taip, kaip norėtųsi.
Dešimt metų Keturakių kaime gyvenanti moteris prisipažino apie gausią šeimą niekada nesvajojusi ir neagituoja ją rinktis kitas moteris, tačiau pati, jei turėtų galimybę viską pakartoti, turbūt elgtųsi kaip viename anekdote, pasakojančiame apie žmogelį, kuris sykį atėjo pas Dievą ir paprašė pakeisti jo nešamą kryžių. Dievas sutiko ir leido pasirinkti jam pačiam, bet žmogus apsižiūrėjo, pakrapštė pakaušį ir vėl pasirinko tą patį.
L. Rėkašienė šeimą sukūrė būdama dar visai jauna, o sulaukusi 22-ejų ant rankų jau supo pirmąjį sūnų.
2006 metais po kiemą jau lakstė šešetas vaikučių ir šeima laukėsi septintojo, bet per pačias Velykas ją ištiko skaudi nelaimė – iki pamatų sudegė namas. Moteris sakė iki šiol nenustojanti dėkoti Dievui ir visą gyvenimą dėkos, kad gaisro liepsnos nepasiglemžė namuose buvusių vaikų.
„Vaikai tą dieną buvo namuose su močiute, kai nejučia įsiplieskė didžiulis gaisras. Vyresnysis sūnus tuo metu buvo kieme, kai pamatė degantį stogą. Bet nė akimirkai nepasimetė, neišsigando liepsnų, greit įbėgo į vidų ir iš lopšio paėmė gulinčią sesutę bei šalia stovintį broliuką. Už tokią drąsą sūnus anuomet vykusiame projekte „Lietuvos garbė“ net gavo apdovanojimą kaip drąsiausias vaikas šalyje“, – skaudžius įvykius prisiminė moteris.
Padedant geros valios žmonėms ir bendruomenei, aukojusiai pinigų, baldų, drabužių bei kitų būtiniausių daiktų, šeima pamažu atsistojo ant kojų, susirado, kur gyventi, ir tvirtai kabinosi į gyvenimą.
Lemtingi gyvenimo pokyčiai
Su pirmuoju vyru santuokoje L. Rėkašienė išgyveno 24 metus, deja, gyvenimas nebuvo rožėmis klotas, greičiau jau priminė pasaką „Pelenė“. Nuolatinis vyro psichologinis smurtas, užgauliojimai, žeminimas moterį kasdien gniuždė ir trypė jos pasitikėjimą savimi. Vienintelis ramstis ir paguoda buvo vaikai.
Daugiavaikė mama prisipažino nė karto nesulaukusi gero ir gražaus žodžio iš buvusio sutuoktinio. Šis keliaudavo į darbo vakarėlius, susitikdavo su draugais, o moteris, net parėjusi iš kaimynės su pieno produktais, sulaukdavo pykčio protrūkių, neva užtrukusi per ilgai... O kur dar visa namų ruoša, buities darbai, vaikų priežiūra ir auklėjimas – viskas gulė ant jos vienos gležnų pečių.
Galiausiai vieną dieną, sukaupusi visą drąsą ir ryžtą, Lina nutarė, kad taip gyventi daugiau nebeturinti jėgų ir nebematanti prasmės, tad nutarė skirtis.
Po skyrybų viena likusi L. Rėkašienė triūsė nuo ryto ligi vakaro, kad tik galėtų išmaitinti ir aprūpinti savo gausią šeimyną. Ne tik dirbo Plungėje, bet ir augino daržoves, laikė vištų ir karvių.
„Visus savo vaikus vienodai myliu ir auklėju. Tiesa, kantrybės tikrai reikia, kaip ir kiekvienai mamai. Auginti juos nėra sunku, broliai ir sesės tarpusavyje vienas kitam padeda, svarbiausia yra išauklėti dorais žmonėmis“, – pasakojo moteris.
Pasak jos, didžiausia bėda ta, kad visuomenė yra skeptiškai nusistačiusi prieš daugiavaikes šeimas. Ir tai nestebina matant, kad per televiziją rodo tik tokias gausias šeimas, kurios turi problemų, girtauja ar nesirūpina savo atžalomis.
Su dabartiniu vyru Mindaugu, kilusiu iš Telšių rajono, moteris prieš trejus metus susipažino feisbuke. Netikėtai užsimezgusi pažintis virto gražia jųdviejų draugyste, kurią vainikavo šiais metais atšoktos vestuvės.
Daugiavaikė mama prisiminė ir jų pirmąjį susitikimą, kuris įvyko labai įdomiomis aplinkybėmis. Abu sutuoktiniai neturi vairuotojo pažymėjimų, tad mamos draugo parsivežti į pirmąjį jųdviejų pasimatymą vyko du vyresnieji Linos sūnūs.
Ir ne tik parvežė, bet dar ir griežtai prisakė, kad vyrukas privalės gerbti, mylėti, rūpintis ir branginti jų mamą, kitu atveju bus bėdos.
Juokai juokais, bet visi Linos vaikai puikiai sutaria su Mindaugu nuo pat pirmos pažinties dienos ir iškart priėmė jį į šeimą.
„Kai pirmą kartą pamačiau Liną, ji man iškart krito į akį. Nieko neslėpsiu – tikrai sužavėjo. O kai jos sūnūs mane parsivežė į namus ir pamačiau būrį vaikų, pirma mintis, atėjusi į galvą, buvo – oho koks triukšmas, kiek gyvybės šiuose namuose. Pats savo šeimos sukūręs niekada nebuvau, neturiu ir vaikų, bet nuo pirmos pažinties dienos Linos vaikus ėmiau vadinti savais“, – atviravo Mindaugas.
Iš Pelenės virto princese
Šiandien L. Rėkašienė drąsiai teigia, kad tokia laiminga, kokia yra dabar, dar niekada nėra buvusi. Santykiai su antruoju vyru tiesiog puikūs, vienas kitą stengiasi palepinti ne tik dėmesiu, bet ir mažomis dovanėlėmis. Gražūs ir meilūs žodžiai, išvykos prie jūros ar garuojanti kava, atnešta ryte į lovą, – tai, apie ką moteris visada svajojo.
„Dabar galiu ir sau pačiai skirti daugiau dėmesio, pasidaryti manikiūrą, nusidažyti plaukus ar gražesne suknele pasipuošti. Dabar aš jaučiuosi tikra moterimi ir vyras nepavyduliauja, priešingai, pats ragina – nueik pas draugę ar kaimynę, išgerk kavos puodelį, pasikalbėk. Išleidžia mane visur, o jis tuo metu rūpinasi vaikais ir ūkiu“, – mažais kasdienybės džiaugsmais dalinosi keturakiškė.
O prieš atsisveikindama sakė norinti ir kitoms mamoms, moterims palinkėti atrasti savyje stiprybės keisti gyvenimą, jeigu šeimoje jaučiasi blogai. Svarbiausia yra neužsidaryti tarp keturių sienų, kartais net išdrįsti paprašyti pagalbos. Gyvenimas yra duotas tik vienas ir juo reikia džiaugtis.