– Papasakokite, kokia Gabrielė buvo vaikystėje ir kokia Angela yra dabar?
– Vaikystėje Gabrielė buvo jautrus, mielas vaikas. Angelai dabar pati vaikystė. Mano abi mergaitės jautrios, geros ir su aštriais charakteriais. Abi kūrybingos, joms nesvetima muzika ir scena.
– Jūs pakankamai anksti tapote mama, kaip šis virsmas pakeitė jūsų požiūrį į gyvenimą?
– Tiesiog gyvenime padaugėjo atsakomybės ir meilės. Gimus vaikui atsiranda daugiau brandos su supratimo.
Gerokai anksčiau nei visiems mano draugams man prasidėjo tikras gyvenimas. Tuo metu buvau pasiekusi karjeros aukštumų, matyt, taip lemta, jog svarbiausi gyvenimo momentai nutiktų svarbiausiu metu. Angela gimė, kai buvau jau brandaus mažiaus. Dabar jai 7-eri. Motinystė tikrai skiriasi, nes kuo vyresnis žmogus, tuo daugiau brandos, supratimo, suvokimo ir kantrybės.
– Kokių privalumų įžvelgiate ankstyvojoje motinystėje?
– Tapau jauna mama, esu jauna mama. Turiu dukrą draugę. Viliuosi, jog suaugus Angelai ir su ja būsime draugės.
– Ar su Gabriele nuo mažens buvote tarsi draugės, ar vis dėl to nevengėte ir griežtesnio žodžio?
– Visaip ir visko buvo. Stengiausi būti tarp draugės ir griežtos mamos. Aš iš tų mamų, kur ir griežčiau pasako, kažkas gi turi vaikui duoti suprasti, kad gyvenime be tam tikrų taisyklių neįmanoma.
– Kokiomis taisyklėmis vadovavotės ir šiandien vadovaujatės namuose?
– Elementarios buities taisyklės. Nieko išskirtinio ar labai sudėtingo.
– Ar tekdavo taikyti kokias nors bausmes?
– Kartą, paklausius draugės patarimo, esu diržu pliaukštelėjus Gabrielei. Bet iki šios dienos labai save dėlto kaltinu, kad neteisingai pasielgiau. Tuo metu nebuvo tiek informacijos sklaidos apie tėvystę ir auklėjimą. Vaikai tokia trapi būtybė. Su jais viską galima susitarti gražiuoju, tereikia kalbėtis ir ieškoti kompromisų. Jie savo pasaulėlį suvokia savaip ir suaugusiam tiesiog reikia su savimi padirbėti ir rasti sprendimą, kaip prieiti gražiuoju prie savo vaiko. Dabar tikrai daug informacijos tėvams apie auklėjimą, tereikia tam skirti daugiau laiko ir dėmesio. Kartą Angela kartu su tėčiu kampe stovėjo, kelias minutes, buvo linksma, pamokanti istorija.
Tiesa, labai gaila, kad mokykloje vaikų nemoko šeimos ir gyvenimo pamokų, kurios, deja, išmokstamos tik per savo patirtį, o juk tikrai šia tema galima daug ko sužinoti būnant dar mokykloje.
– Artėjanti Gabrielės paauglystė negąsdino?
– Ji artėjo, tai neišvengiama. Gabrielė – aštraus charakterio, buvo visko: ir šilto, ir šalto. Ačiū Dievui, ji praėjo. Dabar Angela vis mėgsta pasitikslindama paklausti, ar ji jau paaugliukė? Jai 7-eri ir jau rugsėjį keliaus į pirmą klasę. Pirmuosius paauglystės momentus jau jaučiu ir dabar.
– Ar daug bemiegių naktų teko iškentėti?
– Meluosiu, jei pasakysiu, kad neturėjau tokių naktų. Tikrai turėjau.
– Kada pastebėjote dukrų polinkį muzikai?
– Abi mano dukros linkusios dainuoti ir tai matėsi nuo mažų dienų. Kai gyvenome Vilniuje, Gabrielė lankė Džimbos dainavimo vaikų mokyklą, o Angela dabar lanko Kaune Medučio dainavimo mokyklą. Abi gabios. Tiek viena, tiek kita, būdamos 4 metų, jau dainavo didžiojoje scenoje. Tiesa, ir anūkė bet kokią pakylą paverčia scena ir sako: „Aš ir dainuoju“.
– Kuo, be dainininkių, mergaitės dar norėjo tapti?
– Nepatikėsite, Gabrielė norėjo būti Prezidente! Negali žinoti, gyvenimas labai įvairus ir netikėtas. O Angela dabar sako, jog bus stomotologė. Kiek ankščiau sakė, kad statys ligoninę, ten gydys mamas ir vaikus, juos vaišins saldainiais, o mamas gražins.
– Gerai žinodama muzikės kelią, nebandėte Gabrielės atkalbėti nuo šios profesijos?
– Ši profesija tikrai labai įdomi ir turtinga savo patirtimi. Dabartinis scenos gyvenimas ir anuomet buvęs skiriasi kaip diena ir naktis. Tada tikrai neturėjau minčių atkalbinėti. Aš už tai, kad žmogus darytų tai, kas jam patinka.
– Gal pamenate kokį nors didžiausią nuotykį nutikusį jums ir vaikams?
– Su vaikais kiekviena diena nuotykis. Gabrielė, būdama maža, man nežinant kieme statė namą iš plytų ir cemento. Buvo tikrai įspūdinga, kai ją pamačiau. Angela mūsų humoristė, viską per humoro prizmę analizuoja. Nežinau, kuo ji bus iš tikrųjų kai užaugs, bet kol kas viską mėgsta makaluoti – nuo šampūno, muilo ar bet ko, kas gali kokią reakciją sukelti. Dažnai randu keistų mišinių.
– O kaip dėl širdies reikalų, ar Gabrielė su jumis tardavosi?
– Visada prašydavau, kad mane supažindintų, su kuo laiką leidžia, jei kur išeidavao, visada prašydavau ir telefono nr. draugo, kad man ramiau būtų. Paprastai pasipasakodavo ir tikrai tai vertinu.
– Kaip motinystė pakeitė Gabrielę?
– Gimus Adrijai, Gabrielėje atsirado daugiau brandos, ji tapo labai šeimyniška ir labai atsakinga. Adrijos gimimas ją subrandino kaip moterį visomis prasmėmis. Nuoširdžiai džiaugiuosi, jog Gabrielė yra šeimyniška moteris. Jog turi tikras gyvenimo vertybes.
– Ar skambina dabar jums, teiraujasi patarimų dėl vaikučio?
– Visko būna. Jei ne man, tai mano mamai skambina. O ir dažnai Artūras pagelbsti. O kas jei ne artimiausi šeimos nariai gali patarti?!
– Pažvelgus dabar atgal, ką kaip mama darytumėte kitaip?
– Atgal grįžti neįmanoma, tiesiog stengiuosi dabar elgtis taip, kad nebūtų noro grįžti atgal.
– Kokias svarbiausias pamokas davėte dukrai?
– Gal Gabrielė pati galėtų pasakyti daugiau, bet mūsų pagrindinės vertybės – šeima. Pagarba artimam. Žmogui yra duota tokia dovana kaip kalba, todėl esu už tai, kad šeimoje reikia kalbėtis, viską galim išspręsti gražiai tiesiog kalbant.
Mano mama mane išmokė rūpintis savimi kaip moterimi, tai perdaviau ir Gabrielei, to šiandien mokinu ir Angelą. O ir anūkytė Adrija auga... Dar labai svarbi gyvenimo pamoka – save reikia mylėti, to mokausi dabar ir pati, todėl stengiuosi ir dukroms perteikti.
– Ką patartumėte kitoms mamos, kurios galbūt augina būsimas žvaigždutes?
– Nepamesti aklai galvos vardan siekiamybių ir nepamiršti vaikams suteikti galimybę turėti vaikystę! Juk visas gyvenimas prieš akis!