– Papasakokite, kaip susipažinote su savo vyru?
– Mūsų istorija labai spontaniška ir stebuklinga. Visada įsivaizdavau, kad, kai sutiksiu sau skirtąjį, iškart žinosiu, kad tai jis. Taip ir buvo. Su Mindaugu susipažinau, kai man buvo 27-eri, jau buvau ties senmergės slenksčiu. Tą pačią dieną suveikė chemija, užėjo tokia migla ir viskas buvo aišku. Susipažinome Kernavėje, grįžome pas mane ir po dviejų mėnesių susituokėme. Liepos 6-ąją susipažinome, o rugsėjo 6-ąją susituokėme. Pamenu mama baisiausiai atkalbinėjo, sakė: žiūrėk, ką darai. Bet nebuvo tas amžius, kad ilgai svarstyčiau. Tai buvo beprotiškas jausmas ir labai norėčiau, kad ir mano vaikai tą patirtų, kai užaugs. Ši pažintis apvertė aukštyn kojomis visą mano gyvenimą.
– Šiandien auginate šešis vaikus. Planavote tokią didelę šeimą?
– Nei aš, nei mano vyras nesame iš daugiavaikių šeimų. Turime tik po sesę. Kol neturėjau vaikų, man tokios didelės šeimos atrodydavo kitokios, žiūrėdavau į jas išpūtusi akis ir nesuprasdavau kam. Visada priskirdavau jas prie kažkokių keistų: gal kokie sektantai, gal asocialūs? Nesuprasdavau, kodėl jie šitaip pasirinko. Pamenu, kai turėjome tik du vaikus, ėjome pasivaikščioti. Prasilenkėme su šeima, kur trys vaikai ir moteris su pilvu. Parodžiau vyrui ir sakau: „Žiūrėk, kokie išprotėję. Mes taip tikrai nesielgsime“. Bet gyvenimas sudėliojo viską į savo vietas. Aš tikiu tuo, kad ne mes reguliuojame, o vaikai renkasi tėvus ir dabar galiu tik padėkoti Dievui, kad jie pasirinko mūsų šeimą, kad jie atėjo pas mus, nes kiek yra tokių šeimų, kurios negali susilaukti vaikų. Aš tą priimu kaip didžiulę dovaną, kaip pamokas, nes kiekvienas vaikas yra mūsų didelis treneris. Treniruojame viską: ir kantrybę, ir pakantumą, ir planavimą, lankstumą.
– Kalbant apie planavimą ir lankstumą, kaip susidėliojate laiką, kad viską spėtumėte? Juk ne tik auginate vaikus, bet ir turite įvairios organizacinės veiklos, tiesa?
– Labai džiugu, kad vaikai auga, ir, kai pradeda eiti į mokyklą, jau žiūriu į juos kaip į suaugusiuosius, su kuriais galima susitarti. Sudėtingiausia su mažąja, bet ir jau pradėjo eiti į darželį. Kita vertus, nedirbu nuo 8 iki 17, dirbu visada. Kompiuteris visada įjungtas, telefonas šalia, vaikas ant rankų, bet darbas vyksta. Kai pagalvoju, kiek turėjau susitikimų, kai vaikas važiavo kartu – ir Prezidentūroje, ir Vilniaus tarybos posėdžiuose. Ir nieko. Aplinkinių reakcija būna teigiama. Nėra jokios diskriminacijos. Atvirkščiai, kai ateini su mažu vaiku tvarkyti rimtų reikalų, žmonės atsipalaiduoja ir nebelieka įtampos.
– Ar pagalbos turite?
– Auklių neturiu. Labai džiaugiuosi, kad Vilniuje yra vyro tėvai, jie pagelbėja, kai būna ekstra atvejai. Ypač dėl mažųjų, vyresniųjų, be abejo, prižiūrėti jau nereikia. Neturime nei auklių, nei namų tvarkytojų, dėl to mūsų namai niekada neblizga, bet aš ir nenorėčiau, kad mano namuose suktųsi svetimas žmogus ir įvedinėtų savo tvarką.
– Ar keliaujate su visa šeima?
– Tikrai ne. Nebent keliaujame kur nors dėl darbų, bet ir tai tampa sudėtinga, nes kai vežiesi vaikus, nebegali normaliai dirbti. Kol dar buvo 4 vaikai, pavažinėdavome po Lietuvą, o dabar nelabai jau išeina. Tą stengiuosi kompensuoti vasarą, kai specialiai dėl savo vaikų ėmiausi organizuoti stovyklas. Supratau, kad kitaip savo visų keturių vaikų negebėsiu išleisti į stovyklas, nes tai kainuos daug pinigų.
– Ar vyras daug padeda buityje?
– Esame pasiskirstę darbus, todėl niekada neprašau ir būtų kvaila, jei prašyčiau, kad jis imtų grindis plauti. Kadangi nuomojamės namą soduose, visas kiemas yra ant vyro pečių. O kas yra viduje, tas mano. Maistą tėtis gamina per šventes. Jis tuomet ruošia ką nors ypatingo ar kepa lauke. O aš esu įprastinė košių ir kotletų karalienė. Ką vyras padaro, tai vaikus ryte pavalgydina ir išleidžia į mokyklą. Aš neprivalau anksti keltis. Atsikeliu, kai jie būna jau visi pabėgę ir manęs laukia kavos puodelis. Ši akimirka man – šventė.
– Su kokiu aplinkinių požiūriu susiduriate, kai kiti sužino, kad auginate šešis vaikus?
– Labiausiai tą požiūrį pastebėjau, kai laukiausi ketvirto vaiko. Ėjau su trimis mergaitėmis ir su dideliu pilvu, tada į mane žiūrėjo su gailesčiu, susilaukdavau tokių replikų: vargšė, kaip tu taip, kaip dabar gyvensi, bus labai sunku, o kodėl jūs taip nusprendėte, kas atsitiko, o kam. Ir iš pakankamai artimų žmonių. Tai toks neadekvatus požiūris į motinystę. Tada ir įkūriau daugiavaikių šeimų organizaciją, nes toks požiūris mane žeidė. Man norisi tuos vaikus auginti, tai džiaugsmas. Nesakau, kad juos auginti yra labai paprasta, kad viskas savaime pasidaro, tikrai ne. Bet kaip sakau, mes visi augame. Jei iškart būtų 6 vaikai, tada nors imk ir nuo tilto nušok. Bet kai yra po vieną, truputį lengviau. Keturi vaikai jau paaugę, likę du yra ne vargas, o tikras džiaugsmas. Tie mažiukai namams suteikia laimės pojūčio. Dabar pasižiūriu atgal, kaip auginau pirmą dukrą, tai galiu pasakyti, kad su pirmu buvo daug sunkiau. Tada nieko nežinojau, baisiausiai dėl visko bijojau. Kiekvieną verkimą sureikšmindavau. Be to, pirmoji gimė neišnešiota, turėjome bėdų, mėnesį praleidome ligoninėje. O dabar viskas yra daug paprasčiau.