Puikiai visiems pažįstamo Vyšniuko mama sakė mananti, kad visi jo iškovoti titulai nėra taip jau svarbu – kur kas svarbiau gyvenimo pasiekimai. „Jis visada daro darbą, kuris jam patinka. Pakyla, nukrenta, atsigauna ir vėl daro. Ramūnas turi tokį pozityvų požiūrį į gyvenimą, nemato jokio negatyvo. Aplink jį niekada nebūna blogų žmonių. Jis yra gerietis, atlapaširdis ir nuo pat mažens toks buvo“, – kalbėjo ji.
Vis dėlto laidos viešnia pripažino, kad stebint sūnų besivaržantį išlikti abejingai nepavydavo: „Kai žiūrėdavau per televizorių, aš kartu ir klykdavau, ir keldavau. Būdavo tokia emocija! Ir jei pasiseka, taip gera, o jei nepasiseka – baisu.“
Laidos vedėjos Eglės Jackaitės paklausta, gal visa jų šeima vadinama Vyšniukais, moteris linksmai atsakė, kad tokia pravarde jau nuo mažens vadinamas tik Ramūnas. „Manau, kad jį Vyšniuku pradėjo vadinti dar nuo „Čipolino nuotykių“ grafo Vyšniuko, nes jis mažas būdamas akinukus nešiojo – grynai kaip grafas Vyšniukas“, – linksmai prisiminė D. Vyšniauskienė.
Ji džiaugiasi iki šiol su sūnumi išlaikiusi itin artimus santykius. „Mudu turim ryšį, žinau daugybę jo paslapčių, tačiau jos tam ir paslaptys, kad jas saugočiau, – kalbėjo ji. – Pažinojau ir pirmąją jo meilę. Pamenu, buvo toks nutikimas – Ramūnas gal koks vienuoliktokas buvo – grįžau namo iš sodo ir tiesiai į vonią, o Ramūnas, matyt, buvo su mergaite. Išlenda jis iš miegamojo ir sako: mama, eik greičiau lauk. Aš sakau, gerai, tuoj išeisiu. Paskui panelė klausė, kas čia buvo, o jis sako: ai čia namų tvarkytoja. Štai toks tarp mūsų ryšys.“
Vaikystėje Ramūnui su broliu kur kas griežtesnis buvo tėtis – jis visada žiūrėjo, kad būtų tvarka ir disciplina, o mama, kaip pati pasakojo, buvo nuolaidesnė, daug dirbdama vaikams skyrė mažiau dėmesio. „Pamenu, jie su tėvu buvo smarkiai susipykę ir aš stojau ginti. Sakiau: jei tu Ramūną išvarysi, aš irgi išeisiu. Krūtine stojau už jį“, – prisiminė ji.
Kiekvieną savaitgalį visa šeima aktyviai sportuodavo – bėgdavo krosus, maudydavosi ledinėje jūroje. Tad nenuostabu, kad vėliau sūnus sportą pasirinko pagrindiniu savo gyvenimo keliu: „Mano vyras buvo svorio kilnojimo pradininkas. Atsimenu, kai Ramūnas dar šliaužiojantis kūdikis prišliauždavo ir bandydavo pajudint 30 kg girą. Man tai atrodydavo įdomiai – kaip ženklas. Vaikystėj jis lankė daug kitų sporto šakų – ir futbolą, ir lauko tenisą, ir karatę, ir kikboksą. Išbandęs daugybę dalykų devintoje klasėje galiausiai jis pasirinko sunkiąją atletiką. Tai buvo alinantis darbas, bet jis jį pasirinko.“
Visą pokalbį su Vyšniuko mama kviečiame žiūrėti laidoje „Jos vardas Mama“.