Vis dėlto edukologė, „Vaikystės sodo“ ir Karalienės Mortos mokyklos įsteigėja dr. Austėja Landsbergienė sako, kad konkurencija nėra blogas dalykas, tik tėvai turėtų žinoti, kaip vaikus nukreipti tinkama linkme. Konkurencija skatina stengtis, sako edukologė, tačiau perspaudę galime sulaukti ne aukštesnių rezultatų, o prisidėti prie vaiko savivertės sumažėjimo ir netgi visiško perdegimo: „Konkurencija yra įgimta, tad nuo jos niekur nepabėgsime – klausimas, kaip išmokstame ją vertinti ir suvaldyti.“
Ribą tarp sveiko ir jau nebesveiko konkuravimo A. Landsbergienė nubrėžė interviu Delfi Šeimai.
– Elektroniniuose dienynuose suteikiama galimybė pažiūrėti, kaip vaikui sekasi mokytis lyginant su bendraklasiais. Tiesa, tokia paslauga mokama, tad naudojasi ne visi. Kaip jūs vertinate tokį vaikų lyginimą?
– Aš pati naudojuosi šia paslauga, tačiau dėl kitos priežasties – aš šeštadieniais noriu gauti ataskaitą apie tai, kaip sekėsi mano vaikui. Mano nuomone, nėra būtina kasdien tikrinti, kaip mokykloje sekasi vaikui, ir abejoju, kad visi tėvai turi laiko tuos rezultatus kasdien kokybiškai aptarti, o šeštadienio rytą atėjus ataskaitai, aš ją galiu ramiai peržiūrėti ir vėliau su vaiku pasikalbėti, užduoti klausimų arba pasidžiaugti.
Kalbant apie reitingavimą, požiūris į tai, kaip sekasi vaikui lyginant jį su kitais, labai priklauso nuo tėvų brandumo, tačiau aš esu už tai, kad tėvai vaiką lygintų ne su bendraklasiais, bet su juo pačiu, stebėtų jo paties progresą.
Aš esu linkusi tuo besidomintiems tėvams nusakyti vaiko mokymosi tendenciją – ar jis yra ten, kur tokio amžiaus vaikas turėtų būti, o jeigu nori sužinoti detaliau, pasakau, ar jis yra per auksinį viduriuką, ar krypsta į vieną ar kitą pažangumo skalės pusę. Žinoma, lyginimosi neišvengsime, nes net neuromokslininkai pripažįsta, kad savo vietą pasaulyje mes suvokiame lygindamiesi su kitais – taip reaguoja mūsų smegenys, tačiau tai neturėtų tapti beveik liguistu noru bet kokiomis priemonėmis konkuruoti su kitais.
– Kuo konkuravimas su kitais gali pasitarnauti?
– Konkuravimas savaime nėra nieko blogo, tačiau tai neturėtų tapti tikslu, nes kasdienis vaiko lyginimas su kitais gali paskatinti pastarojo pavydą, savivertės mažėjimą ir nepasitikėjimą savimi. Vaikas labiausiai turėtų lygintis su savimi, tačiau sveikas azartas lyginantis su panašių gebėjimų vaikais taip pat padeda pasiekti geresnių rezultatų. Svarbu nepradėti lygintis, kai yra labai didelis atotrūkis tarp gebėjimų ar rezultatų – nesveika konkurencija ne tik vaikams, bet ir suaugusiems trukdo atsiskleisti. Tėvams reikia kažkaip išmokti tuos skirtumus atpažinti ir išlaviruoti.
Mes visi norime, kad mums sektųsi ir, kad vienu ar kitu būdu būtume apdovanoti – įsivaizduokite, kas būtų, jeigu per olimpines žaidynes nebūtų medalių ir visi dalyviai liptų ant pirmos vietos laiptelio? Manau, kad žmonijos rezultatai labai greitai suprastėtų ir nebeturėtume rekordų. Sveika konkurencija veda žmoniją į priekį, ji nuolat skatina daryti daugiau, geriau, išmaniau – tai yra ir visada buvo žmonijos variklis.
Paprastas pavyzdys: klasėje gali būti keliolika mokinių, tačiau į kažkurios disciplinos olimpiadą gali patekti tik du mokiniai, todėl natūralu, kad geriausi matematikoje ir geriausi geografijoje dėl tos pačios vietos nesivaržys, nes yra stipriausi savo kategorijoje ir vyks į savo olimpiadą. Labai svarbu vaikams paaiškinti, kad visur būti pirmam neįmanoma ir tėvai to tikrai netrokšta, o skatina būti geriausiam ten, kur vaikui sekasi. Jeigu vaikui kažkurioje srityje sekasi, jo motyvacija auga ir jis dar labiau stengiasi, o tai dažniausiai reiškia, kad jo rezultatai dar labiau gerėja, ir tai savo ruožtu – dar labiau motyvuoja. Būtent tokie žmonės gyvenime labai žymiai savo gebėjimais atsiplėšia nuo kitų – lyginimasis pačiam su savimi duoda geriausių rezultatų.
Apskritai konkurencija moko atsparumo, tvirtumo – susidoroti su pralaimėjimu ir jį oriai priimti. Pagalvokite, jeigu vaikui nuo mažens specialiai pralaimite visuose žaidimuose, kuriuos su juo žaidžiate, jis auga manydamas, kad yra pats šauniausias, tačiau vėliau mokykloje tokių viską laiminčių gali būti ne vienas – kaip tada vaikui reaguoti? Dažniausiai – ašaromis, todėl mokytojui pagrindine užduotimi tampa ne mokyti vaikus, bet suvaldyti jų nebrandą, nes jie ateina į mokyklą nesuprasdami, kad visą laiką laimėti ar būti teisiam tiesiog neįmanoma.
– Kur, jūsų manymu, riba tarp sveiko ir jau nebesveiko konkuravimo? Kokie aspektai svarbiausi ir ar didelė rizika tą ribą peržengti?
– Jeigu matote, kad vaikas patiria nuolatinį nerimą, įvairių skausmų, kad jis išsenka ir nebeturi noro bei jėgų lipti iš lovos, akivaizdu, kad spaudimas laimėti buvo per didelis ir vaikas perdegė. Kitas svarbus aspektas – pasitikėjimas savimi, nes nuolatinis vaiko lyginimas su kitais gali turėti didelį poveikį jo savivertei. Ir tikrai nereikėtų konkurencijos dar labiau paaštrinti perkeliant vaiką į dar stipresnių grupę, tikintis, kad tai padės jam būti geresne savo versija, ypač, jeigu vaikui konkuruoti nelabai sekasi, nes tada jo motyvacija gali kardinaliai sumažėti ir vaikas gali visiškai prarasti susidomėjimą. Kai tėvai perspaudžia, kai atotrūkis per didelis, vaikui gali prasidėti atmetimo reakcija ir, užuot pasiekęs daug, jis nebepasiekia nieko – vaikui geriau būti stipriausiu savo grupėje, ypač, kai jis auga ir bręsta, negu silpniausiu, ypač, jeigu vaikas save nuolat dėl to plaka.
Ir dar vienas svarbus dalykas, kuriam įtakos gali turėti nesveika konkurencija – suaižėję santykiai. Tėvų su vaikais, vaikų su bendraamžiais ir su mokytojais ar būrelių vadovais. Nuolatinė konkurencija didina įtampą, o įtampa trukdo blaiviai galvoti, įsijungia impulsai, refleksai ir emocijos, todėl kasdienybėje atsiranda daugiau konfliktų, mažiau kantrybės ir bendradarbiavimo. Aišku, tai atstumia žmones, todėl vaikas pradeda jaustis vienišas ir užsisuka neigiamas ratas. Todėl pusiausvyra, kai kalbame apie konkurenciją, yra nepaprastai svarbi, kaip ir perduoti vaikui, kad vertiname jį, norime, kad jis laimėtų, džiaugiamės, kai jam sekasi, tačiau taip pat svarbu, kad jis mokėtų bendradarbiauti, būtų empatiškas ir turėtų stiprų „stuburą“ bei aukštą savivertę. Kitaip tariant, svarbu paaiškinti, kad gyvenime galima surasti auksinį viduriuką ir tikrasis laimėtojas būsi tada, kai pasieksi geriausią rezultatą sau, neaukodamas savo emocinės ir psichinės sveikatos. Reikia prisiminti, kad kritinį vaidmenį čia vaidina suaugę žmonės – visų pirma tėvai, o antra – mokytojai.
– Ar nėra taip, kad į geriausiųjų vaikų topus nepatenkantys vaikai lieka užribyje ir dėl to galbūt išvis praranda motyvaciją: „kam stengtis, jei vis nesiseka?“ Ką patartumėte ne pirmūnus auginantiems tėvams, kaip paskatinti juos nenuleisti rankų?
– Tiesiog reikia ieškoti, kur vaikui sekasi. Pirmūnas mokykloje labai dažnai turi aukštus akademinius gebėjimus, tačiau jais gyvenimas neapsiriboja. Galbūt vaikas greitai bėga, galbūt jis gražiai piešia, puikiai dainuoja ar plaukia – yra daugybė dalykų, kuriuos vaikas gali daryti gerai, net mokyklinėje programoje yra daugiau dalykų nei tik matematika, lietuvių ar anglų kalba. Jeigu vaikui gerai sekasi istorija ar geografija, gal vaiką reikėtų užrašyti į tokį būrelį, jeigu jam patinka gamta, gal verta pagalvoti apie skautus – ten, kur vaikui įdomu ir gerai sekasi, jis iškart bus stiprus.
Mūsų, suaugusių, užduotis – pastebėti vaiko stiprybes ir jas lavinti, nes su jomis stiprės ir vaiko pasitikėjimas savimi, augs jo savivertė, o jeigu stiprinsime tik vaiko silpnybes, jis niekada neišaugs iš vidutinybių ir jam gyvenime bus sunku, nes jausis niekam tikęs.
– O kaip dėl pirmūnų? Į ką atkreipti dėmesį, kokias sąlygas užtikrinti ar tikslus išsikelti, kad konkuruodami jie nepatirtų per didelio spaudimo arba kad ta kova netaptų pagrindiniu tikslu – vaikas nepradėtų mokytis tik dėl pažymių, bet ne dėl žinių? Juk gali taip nutikti?
– Paaugliai labai dažnai mokosi tiesiog dėl pažymių ir daugumai atrodo, kad tiems tėvams, kurių vaikai mokosi dėl pažymių ir mokosi gerai, yra lengva, nes jų vaikai ir taip motyvuoti. Tačiau toks vaikas turi lygiai tas pačias grėsmes, kaip ir prasčiau besimokantys vaikai: jis nepaprastai išgyvena, kai jam nepasiseka, dažnai yra perfekcionistas, dažnai jam trūksta miego, nes nepaprastai daug mokosi, iš to kyla įtampa ir nuovargis. O jeigu dar patenka į tokią mokyklą, kur mokymasis nėra vertybė ir dėl gerų pažymių jis patiria pašaipas ar net patyčias... Vėlgi, nereiškia, kad vaikui, kuriam gerai sekasi, yra lengva – labai svarbu matyti visą kontekstą.
Labiausiai reikia stebėti, kad vaikas nepervargtų ir neplaktų savęs dėl nesėkmių, nes gabūs vaikai tai daryti yra linkę, ir mokyti juos oriai pralaimėti bei ieškoti srities, kuri iš tiesų rūpi. Juk dažna dešimtukininkų problema ta, kad jiems tarsi viskas sekasi, tačiau, kas jiems iš tikro prie širdies, net jiems patiems atsakyti sunku. Kai esi nuolat susikoncentravęs į pažymius ir savo pažymių vidurkį, laiko užduoti sau klausimą „kur tavo širdis dainuoja“ nelieka.
– Ar nėra grėsmės, kad ir taip itin konkurencingame pasaulyje vaikus nuo mažens programuojame, jog nuolat reikia būti „fight or flight“ režime? Ar taip neskatiname jų nerimo jausmo? O gal atvirkščiai – pratiname prie dabartinio pasaulio taisyklių?
– Sakyčiau, kad tai nėra dabartinio pasaulio taisyklės, tiesiog socialiniai tinklai tai labiau paryškino. Juk tėvai nerašo socialiniuose tinkluose, kad jų vaikas šiandien negavo geriausio pažymio, dažniausiai publikuojamos pagyrimų raštų ir diplomų nuotraukos, todėl gali susidaryti įspūdis, kad visų vaikai yra gabūs, o maniškis – vidutinybė. Taip ir atsiranda žiurkių lenktynės – kas pasigirs daugiau.
Visa atsakomybė gula ant suaugusių pečių – svarbu ir patiems suprasti, ir vaikams paaiškinti, kad tai, kas demonstruojama viešai, nebūtinai yra tiesa. Pavyzdžiui, gal vaikas iš nuotraukos ant antros vietos pakylos lipo nubraukęs ašarą, nes galbūt tėvai jį apšaukė, kad pelnė ne aukso, o sidabro medalį. Galvoti, kad viskas tobula, yra mažų mažiausiai naivu. Konkurencija buvo, yra ir turbūt bus, o mes turime rūpintis, kad vaikas šioje konkurencingoje aplinkoje augtų sveikas.
– Sakoma, kad Rytų šalyse konkurencija mokyklose yra milžiniška, todėl kenčia vaikų psichinė sveikata, tačiau štai Singapūro švietimo sistema pripažįstama geriausia pasaulyje. Ar tokio mentaliteto šalyje, kaip mūsų, lengva vaikams įdiegti, kad konkurencija ir kritika – nieko blogo?
– Kaip minėjau anksčiau, mes turime įdiegti vaikams, kad konkurencija savo esme nėra nieko blogo, svarbu surasti savo stiprybes ir teisingai ugdyti empatiją bei savivertę. Ir, svarbiausia, kad vaikas augtų šiame pasaulyje geru žmogumi.
Dairydamiesi į kitas šalis pirmiausia turime išsklaidyti labai įsigalėjusius mitus apie švietimą svetur. Pavyzdžiui, kad Suomijoje nėra privačių darželių, tačiau toje šalyje beveik kas penktas darželis yra privatus; kad Suomijoje nėra egzaminų – yra; kad ten visi laisvai priimami į mokyklas – kaip ir pas mus, priimami pagal pažymius, o jeigu jie prastesni, kitaip nei Lietuvoje, vaikas gali aplikuoti tik į profesinę mokyklą.
O Singapūre visiškai kitaip nei Lietuvoje – ten žurnalas „Reitingai“ būtų uždarytas tą pačią dieną, nes jau 10 metų ten draudžiama reitinguoti ir vaikus, ir mokyklas. 10 metų, o mes vis dar manome, kad ten mokyklose visur kabo vaikų reitingai.
Galiu papasakoti pokalbį iš savo komandiruotės į Suomiją, kur viename pristatyme sėdėjau su vienos Singapūro mokyklos direktore. Jos mokyklą baigiančių vaikų blogiausias pažymys yra per 90 proc. – tai valstybinė mokykla, kuri neatsirenka mokinių ir klasėse yra po 40 mokinių! Taip yra todėl, kad jų kultūroje įdiegta, jog vaikas turi mokytis ir stengtis, be to, toje šalyje yra labai daug malajų ir kinų tautybės žmonių, kurių vaikams nuo mažens įdiegta begalinė pagarba suaugusiam. Pagalvokite apie Europą, kur vaikai kvestionuoja suaugusius, prieštarauja mokytojams ir nuolat šneka apie savo teises, tad net 20 vaikų klasėje gali atrodyti labai daug – kai lyginame kitas šalis su Lietuva, kultūrinis kontekstas yra nepaprastai svarbu.
Taigi, Suomija nėra hipių kraštas, o Singapūras nėra reitingų kraštas, tad tiesa yra kažkur per vidurį ir reikėtų vadovautis ne nuogirdomis, o faktais. Ir nekalbėti, kaip Lietuvoje švietimo srityje yra blogai, nes mes nepaprastai daug dalykų Lietuvoje darome fantastiškai. Ar turime, ko pasimokyti? Žinoma: iš Singapūro verta pasimokyti darbo kultūros, o iš Suomijos – bendravimo kultūros, tačiau šiuo metu jų turėti mūsų mokyklose tikrai negalime, nes nesame Suomija ar Singapūras, esame Lietuva – šalis su kitokiais kultūriniais aspektais ir patirtimi. Tad reikia liautis aklai kopijuoti ir diegti pas mus iš konteksto išimtus dalykus, o mokytis iš jų ir kurti savo – lietuvišką – praktiką.
– Kalbant apie kritiką, kartais susidaro įspūdis, kad visi aplink yra itin pajautrėję, tad kritika mokykloje gali sukelti vaikų, o ir tėvų pasipriešinimo reakciją – „ant manęs (mano vaiko) užsisėdo“. Kaip išmokti atskirti šią ribą?
– Jeigu vaikas nėra žeminamas, ignoruojamas, problemos dėl kritikos nematau, ji atsiranda, kai mokytojai su vaiku elgiasi netinkamai. Pasakysiu dar tiesiau – jeigu mokytojas yra profesionalus, jis turi kritikuoti – pasakyti, ką mokinys daro ne taip, nes kaip kitaip jis išmoks?
Jūs įsivaizduokite, kad mokotės slidinėti ir jūsų pasamdytas slidinėjimo instruktorius jums bijo pasakyti, ką jūs ne taip darote – juk jūs galite kažką susilaužyti ir net užsimušti pasileidęs į nuokalnę. Lygiai taip pat yra ir su matematika – vaikas matematiškai gali „užsimušti“, jeigu mokytojas laiku jam nepasakys, ką jis daro ne taip. Vaikas niekada neišmoks taisyklingai lietuviškai rašyti, jeigu mokytojas neatkreips dėmesio, kad verta pasikartoti įsimintinų žodžių rašybą, nes tai yra silpnoji jo vieta.
Tai pirmiausia turi suprasti tėvai, nes šių dienų mokykloje didesnė problema yra ne vaikai, o jų tėvai – vaikai į kritiką reaguoja netinkamai, nes žino, kad tėvai juos palaikys – net jei mokytojo komentaras yra profesionalus, laiku ir vietoje. Jeigu komentaras yra tikslus, tėvai turėtų mokytojui tik padėkoti, nes duodamos aiškios instrukcijos, ką vaikas turėtų padaryti, kad jo rezultatai pagerėtų.
– Savo feisbuko įraše neseniai rašėte apie Renesanso laikų genijų gausos ir konkurencijos ryšį. Nebeturime talentų, nes nebesame „alkani“?
– Ryšys tikrai yra. Lietuva dabar taip puikiai pasirodo pasauliniame kontekste, turime tiek nerealių „vienaragių“ ir visa kita, dėl to, kad dar turime šiek tiek to „alkio“. Tačiau matau tokių „alkanų“ žmonių mažėjimą ir ne tik Lietuvoje: jau plačiai kalbama, kad Vakarų pasaulis pasiekė įsisotinimą – gero gyvenimo iliuziją ir jo siekį, todėl, pavyzdžiui, Vokietijoje svarbiau dujų kaina, o ne taika Ukrainoje. Mes nebenorime susimokėti, nebenorime nepatogumo, kartais net dėl to paminame savo vertybes – net jos ima darytis kažkokios aptakios. Ir užuot sakę „na, bet žinote, šioje situacijoje...“, sakykime „juoda yra juoda, o balta yra balta“ – yra pasaulyje blogis, yra ir gėris. Neišliekime ribų dėl patogumo, išlikime tvirti.
Visos Lietuvos mokyklas kviečiame dalyvauti portalo Delfi drauge su partneriais organizuojamame konkurse „Klasių kovos“. Jame mokiniai gali parodyti savo kūrybiškumą, juo varžytis tarpusavyje ir net būti apdovanoti prizais. Visą informaciją rasite svetainėje www.klasiukovos.lt.