„Visi tautinių mažumų mokyklų mokiniai puikiai supranta, kad mes gyvename Lietuvoje, kad lietuvių kalba yra valstybinė kalba, ir mes visi privalome ją mokėti. Todėl stengiamės, kad ją mokyklose vaikai išmoktų puikiai, – sako jis ir priduria: – Aš nemanau, kad tautinių mažumų mokyklas baigusių mokinių ateities galimybės bus kaip nors apribotos. Mes visi laikome tuos pačius brandos egzaminus, sėkmingai įstojame į tas pačias Lietuvos aukštąsias mokyklas arba važiuojame studijuoti į užsienį anglų ar kitomis užsienio kalbomis.“
Kaip tą iliustruojantį pavyzdį A. Peržu pateikia save – pats savo laiku baigė šią rusų mokyklą, o pabaigęs Lietuvoje esantį universitetą vėl sugrįžo – jau kaip mokytojas, o netrukus tapo ir direktoriumi. Jo vadovaujama Aleksandro Puškino gimnazija, nors ir didžiulė, nesutalpina visų norinčių čia mokytis.
„Šiuo metu mūsų mokykloje mokosi apie 1200 mokinių, nors faktiškai turėtų tilpti tik 719 vaikų. Kiekvienais metais sulaukiame labai daug prašymų, deja, visų norinčių priimti negalime. Pernai, kiek pamenu, buvo pateikta apie 170 prašymų į pirmą klasę, o priimti galėjom tik 96 pirmokus“, – dalijasi mokyklos direktorius.
Daugiau A. Peržu papasakojo interviu Delfi Šeimai.
– Mokykla poeto Aleksandro Puškino vardu veikė ir Kaune, tačiau prasidėjus karui nutarta ją pervadinti motyvuojant siekiu galutinai pašalinti bet kokias sąsajas su sovietine ideologija ir Rusija. Kaip jūs vertinate tokį kolegų žingsnį ir ar neketinate pasekti tokiu pavyzdžiu?
– Pirmiausia noriu pabrėžti, kad visada atsižvelgiame į gimnazijos bendruomenės norus, o poreikio keisti pavadinimą nebuvo, tad nutarėme likti prie senojo. Mums tai svarbu, nes turime ir mokykloje veikiantį A. Puškino muziejų, daug gražių tradicijų, kurios siejamos su šiuo poetu.
Pakeisti Kauno mokyklos pavadinimą, matyt, nutarė jos bendruomenė. Tai tos mokyklos sprendimas, mes jį gerbiam ir priimam.
– Minėta mokykla dabar tapo Kauno tarptautine gimnazija – buvo norima, kad naujas pavadinimas atspindėtų tarptautiškumą, mat gimnazijoje mokosi 30 skirtingų tautybių mokinių, o A. Puškino vardas, anot mokyklos atstovų, pabrėžė rusiškumą. Tačiau ir jūsų mokykloje mokosi skirtingų tautybių vaikai?
– Taip, turime ne tik tautinių mažumų mokinių, bet ir vaikų iš Japonijos, Vietnamo, Tadžikistano. Jei gerai prisimenu, esame priskaičiavę apie 35 skirtingas tautybes, kurių vaikai mokosi mūsų mokykloje.
– Užsiminėte, kad puoselėjate su A. Puškinu siejamas tradicijas, tačiau prasidėjus karui kilo aršios diskusijos apie rusų kultūrinį paveldą, daug kas sakė, kad visko reiktų išvis atsisakyti. Kaip jūs vertinate tokį požiūrį ir ar jūsų mokykloje kas nors vis tik pasikeitė?
– Mūsų puoselėjamos tradicijos nėra siejamos su vadinamuoju Rusijos pasauliu. Visos mūsų švenčiamos šventės yra tautinės Mes švenčiame ir Sausio 13-ąją, ir Vasario 16-ąją, ir Kovo 11-ąją, Konstitucijos dieną, dalyvaujame įvairiose pilietiškumo akcijose. O mūsų tradicijos, kurios skiriasi nuo kitų mokyklų, yra tos, kurios siejamos su mūsų gimnazijos vardu, t. y. A. Puškino vardu, pavyzdžiui, spalio 19 d. švenčiame jo licėjaus dieną. Turime gražią tradiciją 18–19 a. pokylio inscenizavimą, švęsim ir Užgavėnes.
Taigi turime įvairiausių švenčių, ir nesakyčiau, kad mūsų tradicijos kaip nors pasikeitė dėl karo situacijos. Mes niekada neturėjom ir neturėsim tokių tradicijų, kurios būtų siejamos su rusišku pasauliu.
– Kaip vertinate Švietimo ministerijos užmojus nelietuvių mokyklose didinti pamokų lietuvių kalba skaičių ir galbūt pamažu išvis atsisakyti mokymo rusų kalba?
– Mes suprantame, kad pamokų lietuvių kalba tikrai reikėtų daugiau, ypač pradinėse klasėse, nes pastebime, kad pastaruoju metu lietuvių kalbos lygis suprastėjęs. Taigi tikrai tokių pamokų reikėtų didinti, bet tai reikia daryti pamažu, iš anksto viską suplanavus, o svarbiausia, kuo reikia pasirūpinti, tai mokytojais. Tačiau kaip visi žinome, mokytojų labai trūksta, ypač lietuvių kalbos ir literatūros – ir ne tik tautinių mažumų mokykloms, bet ir visoms Lietuvos mokykloms.
Vis tik kalbant apie lietuvių kalbos integraciją, reikia pažymėti, kd mokykloje tai daroma ir kitu keliu. Tikriausiai susidaro įspūdis, kad jei tai rusų mokykla, tai joje visi dalykai ir dėstomi rusiškai, tačiau iš tiesų mokykloje yra dvikalbė aplinka. Ir kalbu ne tik apie Lietuvos geografijos ar Lietuvos istorijos pamokas, kurios visada dėstomos tik lietuviškai, bet ir kitus dalykus.
Mūsų visi vadovėliai, pratybų sąsiuviniai yra lietuvių kalba, todėl kai mokiniai dirba su šiomis priemonėmis, jie visada susiduria su lietuvių kalba, lietuvišku tekstu, o pati pamoka vyksta dvikalbėje aplinkoje. Rusų kalba parašytą turime tik rusų kalbos vadovėlį.
– O kaip jūs reaguojate į kalbas, kad lietuvių mokyklose nebereikia mokyti rusų kalbos, į užmojus ją pašalinti, kaip galimą užsienio kalbos pasirinkimą, o rusų kalbos mokytojai kviečiami persikvalifikuoti?
– Šiuo klausimu labai griežtos nuomonės neturiu. Galbūt rusų, kaip užsienio kalbos, mokymasis lietuviškose mokyklose didelės prasmės ir neturi. Tikriausiai reiktų daugiau investuoti į Europos šalių kalbas – prancūzų, vokiečių, kurios yra naudingesnės. Juk baigę mokyklas mokiniai nevažiuos studijuoti į Rusiją ar kitą rusakalbę aplinką, greičiausiai, jei jau važiuos į užsienį, tai jiems pravers anglų, prancūzų ar vokiečių kalba.
Bet yra dalykas, kuris man sukelia didžiulį vidinį skausmą. Kalbu apie pasisakymus, kad mokymasis rusų kalba tautinių mažumų mokyklose apriboja galimybes studijuoti toliau arba pasiekti karjeros aukštumų. Aš pats nuo vaikystės kalbu rusų kalba, tai yra mano gimtoji kalba, nors gimiau ir visą savo gyvenimą gyvenau Lietuvoje. Pats baigiau šią mokyklą, kuriai dabar vadovauju. Sėkmingai išlaikiau visus brandos egzaminus, kryptingai nusprendžiau likti studijuoti Lietuvoje ir sieti savo karjerą su naujos kartos augimu, eiti pedagoginiu keliu. Įstojau į Lietuvos edukologijos universitetą, baigiau jį sėkmingai, be jokių bėdų. Beje, kai kurie dėstytojai net sakydavo – štai studentas iš tautinės mažumos mokyklos, o klaidų daro mažau nei baigę lietuviškas mokyklas. Lietuvoje baigiau bakalauro laipsnį, dvi magistrantūras, dirbdamas gavau Metų mokytojo vardą. Turiu ir daugiau puikių šiuos nuogąstavimus paneigiančių pavyzdžių – tai ir dabar išties sėkmingi mano bendraklasiai, kiti pažįstami, kurie taip pat baigė tautinių mažumų mokyklas. Taigi aš nesuprantu, kai kalbama, kad prastesnis lietuvių kalbos žinojimas arba mokymasis rusų kalba tautinės mažumos mokykloje kaip nors galėtų apriboti ateities galimybes.
– Kalbant apie tai, kad nelietuvių mokyklose reikia didinti lietuviškų pamokų skaičių, buvo išsakytas argumentas, kad tai padės mažumų bendruomenėms labiau atsiverti. Jūsų mokyklos bendruomenė tikrai nemaža – ar jaučiatės, kad esate uždari?
– Manau, kad toks įspūdis gali susidaryti nebent žiūrint iš šalies, mes patys uždarumo tikrai nejaučiam. Mūsų bendruomenė aktyviai dalyvauja visuose renginiuose, įsitraukia į įvairias pilietines iniciatyvas ir pan. Kur tik galime, ten ir dalyvaujame. Ir ne tik Lietuvoje, bet ir tautiniuose projektuose. Turime partnerių užsienyje – atvažiuoja ir pas mus, ir mes patys važiuojame į užsienį. Įsisavinam ir skleidžiam Lietuvos vertybes ne tik čia, bet ir užsienyje. Taigi tikrai nesame uždari.
– Nuo pat karo pradžios Lietuvoje smerkiama ne tik Rusija, bet ir patys rusai. O koks psichologinis fonas jūsų mokykloje? Ar su vaikais kalbate apie karą?
– Aktyviausi šie klausimai buvo, kai karas tik prasidėjo, prieš dvejus metus. Be abejo, aktualijos buvo intensyviai aptarinėjamos ir artimoje aplinkoje, be to, tais metais pas mus atvyko mokytis daug ukrainiečių vaikų, tad mokiniai bendravo ir tarpusavyje. Pamenu, kaip per klasės valandėles nuo karo pabėgę vaikai dalindavosi, koks tai yra siaubas, tad mokiniai tai puikiai žino ir supranta. Natūralu, kad klausimų iškildavo ir pamokose, tad mokytojai jiems aiškindavo, kad karas yra blogai, kad toks Rusijos elgesys nepateisinamas.
Svarbu suprasti, kad mes nesame rusai, mes esame lietuviai, tik kad tautinės mažumos atstovai. Taip, mūsų kalba rusų, rusiškai kalbame savo šeimose, bet kai išeiname į viešas vietas – atėję į kavinę, kirpyklą ar kokią nors instituciją, mes kalbame lietuviškai.
Vilniaus Aleksandro Puškino gimnazijos 3 V klasė dalyvauja portalo Delfi drauge su partneriais organizuojamame konkurse „Klasių kovos“. Jame mokiniai iš visos Lietuvos gali parodyti savo kūrybiškumą, juo varžytis tarpusavyje ir net būti apdovanoti prizais. Visą informaciją rasite svetainėje www.klasiukovos.lt.