Alternatyva skaitymui šiuo laikotarpiu, kai esame labai užimti – audioknygos. Jeigu knygas skaitome tik dėl turinio, tai galima daryti ir audio formatu. Fizinis knygos skaitymas turi keletą aspektų, kuriuos galima atskirti nuo paties turinio. Dažnai knygas skaitome dėl to, kad ką nors sužinotume, išmoktume, grožinę literatūrą – dėl emocijų, kurias ji sukelia. Priežastis, dėl kurios atsiverčiama knyga, gali nurodyti ir būdą – geriau ją skaityti ar, pavyzdžiui, klausytis.
Noriu pabrėžti, kad pats skaitymo procesas suteikia keletą kitų naudų negu vien turinys. Pirma, klausymas ar informacijos ieškojimas internete taip nestimuliuoja smegenų ir neskatina mąstymo proceso, kaip fizinis knygos skaitymas. Moksliškai įrodyta, kad skaitydamas ir rašydamas žmogus negali užsiimti jokia kita veikla. Pavyzdžiui, klausant galima vairuoti automobilį, gaminti maistą, eiti, todėl klausymas taip neįtraukia smegenų, kaip skaitymas. Skaitydamas žmogus susitelkia tik į tai, ką skaito, turbūt esate pastebėję, kad jeigu mintys nuklysta kitur, nebeatsimenate, ką tik perskaitėte. Šiuo aspektu skaitymas labai naudingas mąstymui. Skaitant smegenys dirba ne tik apdorodamos patį turinį, bet tuo pat metu jį ir vizualizuodamos. Skaitymo metu smegenys kuria galimus scenarijus ir patiria kitokį pozityvų poveikį, kurį mes nesąmoningai suvokiame, kaip įdomią kelionę.
Antra, skaitymas labai naudingas vaizduotei ir kūrybiškumui. Jeigu turinį klausome ar žiūrime, paprastai vaizduotė nedirba arba veikia labai mažai. Skaitydami savo galvose kuriame veiksmą ir įvykių vaizdą, tarsi filmą, susijusį su turiniu. Vaikams tai ypač svarbu, tačiau ir suaugusiems naudingi tokie kūrybingumą stimuliuojantys veiksniai.
Taip pat skaitymas gali būti laikomas meditaciniu, net ritualiniu veiksmu. Suplanuotas skaitymas gali tapti savotiška poilsio, atokvėpio po sunkių darbų dalimi. Skaitant susitelkiama tik į turinį, atsiribojama nuo kitų dalykų, tuo metu pailsi kūnas, o smegenys panyra į meditacinį režimą.
Šiuolaikinis jaunimas skaitymui gaili laiko
Jeigu vaikas skaityti pradeda būdamas mažas, tarkime, pradinėse klasėse, ilgainiui jis susidraugauja su pačiu procesu. Ankstyvame amžiuje vaiką nuo knygos atgraso patirtis, jeigu tai tampa prievartos ar bausmės elementu. Jeigu tėvai nori, kad vaikas kuo anksčiau išmoktų skaityti, perskaitytų kuo daugiau ir, svarbiausia, verčia jį tai daryti. Bet kuri prievarta smegenyse suformuoja atmetimo reakciją. Ši reakcija augant, ypač paauglystėje, sustiprėja dar labiau, nes vaikas jau gali daugiau spręsti pats ir nenori imti į rankas knygos, nes ji asocijuojasi su prievarta ir nemaloniais išgyvenimais. Tai – viena iš klaidų, kurią gali padaryti tėvai. Pasiekti, kad skaitymas vaikui būtų malonus procesas bei keltų geras emocijas, galima rodant, kad tai daryti smagu, galima daug sužinoti ir gauti kitokios naudos. Tai pajutusiam vaikui skaitymas tampa įpročiu ir malonia veikla.
Dabartinė aplinka vaikus dažniau inspiruoja neskaityti, nes nemaža dalis vaikų ir paauglių turinį gauna kitokiais būdais. Šiuo metu informacijos sraute vaikams dominuoja video formatu pateikiamas turinys. Tai formuoja nuostatą, kad skaitymas yra laiko švaistymas, nes kitais būdais informaciją galima gauti greičiau. Jeigu skaitymą traktuojame tik kaip informacijos šaltinį, jo naudos argumentas jaunimui paprasčiausiai neveikia, nes toks informacijos gavimas tiesiog laikomas archajišku. Jeigu kitos skaitymo vertės nebuvo suformuotos ankstyvoje vaikystėje, prireikia laiko, kad paauglys jas suvoktų ir įvertintų nepasiekęs suaugusio amžiaus. Tendencija tokia, kad tarp paauglių noras skaityti menksta. Dabar jie – labai racionalūs, kelia daug klausimų apie dalykus, kurių mokosi, jiems reikia daugiau argumentų, kodėl vieni dalykai – vertingesni už kitus ir kodėl reikia imtis vienos ar kitos veiklos bei kuo tai bus naudinga ateityje.
Tėvai, mokykla gali paskatinti vaiką skaityti
Paskatinti vaiką skaityti galima trimis esminiais dalykais. Pirma – svarbu skirti laiko skaitymui. Šeimoje tai gali būti bendras laikas kartu. Mokykloje taip pat galima taikyti šį metodą konkrečiai nustatant laiką skaitymui, kuomet mokinys pats pasirenka vietą ir knygą. Net jeigu mokinys nemėgsta skaityti, tuo konkrečiu metu jis atsiduria aplinkoje, kurioje dauguma mokinių neveikia nieko kito. Matant šalia savęs kitus, kurie mėgaujasi tuo procesu, kyla susidomėjimas.
Antras svarbus aspektas skaitymui – tinkamas pavyzdys. Kai vaikas ne tik girdi, kaip smagu ir gerai yra skaityti, bet ir mato tą darant kitus, pavyzdžiui, tėvus, mokytojus, girdi juos pasakojant apie tai, ką perskaitė, pats nori pamėginti.
Trečias skaitymą skatinantis dalykas – glaudi sąsaja su įpročiu. Jeigu skaitymą susiesime su įpročiu per rutiną, pavyzdžiui, ėjimą į biblioteką pasiimti knygos, namuose ar mokykloje skaitymui bei knygos aptarimui skirtą laiką, ilgainiui susiformuos įprotis, apie kurį vėliau net nebesusimąstysime. Tuomet baigęs skaityti vieną knygą vaikas norės pradėti kitą. Įpročio suformavimas suteikia malonumą, kaip ir sportavimas, kuris pats iš savęs nedaugeliui yra malonus, tačiau procesas suteikia malonią patirtį, kuri tampa viena iš motyvacijų ir skatina kartoti tuos pačius veiksmus, kad patirtume malonumą. Lygiai taip pat ir skaitymas – smegenims, sielai ir emocijoms suteikia teigiamų potyrių, kurių vėliau kūnas reikalauja pats.
Apibendrindamas norėčiau priminti, kad ne veltui prasmingas tėvų laikas su vaikais filmuose dažnai vaizduojamas kartu skaitant knygą. Jos padeda mokytis, susipažinti su nematytomis šalimis, gyvūnais ar žavėtis mėgstamų herojų nuotykiais. Skaitant smegenys stimuliuojamos kurti vaizdinius, kurių akys dar nėra mačiusios, tad ugdomas kūrybiškumas. Taip pat knygos padeda greitai ir be papildomų pastangų atsipalaiduoti, kas itin naudinga šiame informacijos ir gausybės veiklų kupiname pasaulyje. Skaitantis žmogus dažnu atveju gali pasigirti ne tik įvairesnėmis žiniomis, bet ir skirtingose gyvenimo srityse pasireiškiančiomis kūrybinėmis idėjomis. Visas šias naudas nuo mūsų skiria pirmasis knygos puslapis.