„Maniau, kad viską išspręsiu pati“
„Kiekviena skirtingai išgyvena vaikelio praradimą, tačiau jeigu jaučiate, kad reikia, nebijokite ieškoti pagalbos“, – padrąsina aktorė Eglė Špokaitė. Moteris šiandien jau gali atvirai kalbėti apie patirtą persileidimą, tačiau prisimena, kad pirmaisiais mėnesiais vien apie tai pagalvojus gerklėje stodavo gniužulas.
Pranešime spaudai aktorė pripažino, kad tuo metu laukdama ypač nemalonios procedūros rado lankstinuką apie pagalbos galimybes Krizinio nėštumo centre, tada dar abejojo, ar jai tikrai reikia psichologinės pagalbos. Moteris manė, kad viską pavyks išspręsti pačiai. Vis dėlto neradusi supratimo artimoje aplinkoje, ji ryžosi kreiptis į specialistus. „Atėjusi į centrą supratau, kad mano reakcija nėra neadekvati ir nenormali. Artimoje aplinkoje buvo teigiančių kitaip ir klausiančių, kada gi būsiu normali, kiek dar liūdėsiu arba tiesiog sakančių, kad „jau užtenka“. Visa tai buvo sakoma gana įsakmiu tonu, tarsi mano buvimas kenktų kito egzistavimui“, – prisimena E. Špokaitė ir priduria, suprantanti, kad žmonės manė, jog tokie paraginimai tik padės.
Paliepimai sugrįžti į ankstesniąją būseną nebuvo efektyvūs, ji pasakoja, kad stengėsi per prievartą pamiršti, nebeišgyventi, išstumti emocijas. Tik atėjusi, iš pradžių, į individualias, vėliau, į grupines terapijas Krizinio nėštumo centre ji suprato, kad tokia reakcija – normali, o aplinka turėtų suprasti arba bent jau netrukdyti išjausti.
E. Špokaitė sako žinanti, kad aplinkinių reakcija kyla ne iš blogos valios, tačiau kartais tokiomis akimirkomis net nereikia komentarų, pakanka tiesiog buvimo šalia ar klausimo: „Kaip jautiesi?“ Aktorė taip pat priduria, kad visuomenės padrąsinimai, jog pavyks sėkmingai susilaukti vaikelio, tuo metu taip pat nebuvo efektyvūs. Po terapijos E. Špokaitė pastojo antrą kartą ir šiandien džiaugsmingai augina pusantrų metų vaikelį.
Pagalba daugiau nei 300 vaikų
Krizinio nėštumo centro vadovė Zita Tomilinienė sako, kad tie devyni laukimo mėnesiai yra laikas, kai ypač svarbu jausti emocinį saugumą ir aplinkinių dėmesį. „Moterims svarbu žinoti, kad ne tik jos, bet ir aplinkiniai laukia naujos gyvybės. Norisi jausti, kad tomis akimirkomis, kai bus sunku, ji neliks viena ir kažkam rūpės“, – palaikymo svarbą akcentuoja moteris.
Septynerius metus veikianti organizacija siekia suteikti visapusišką paramą moterims, kurios laukė vaikelio, tačiau pastojus, pasikeitė gyvenimas (neteko darbo, liko vienos, užklupo liga) arba pastojo neplanuotai, taip pat tais atvejais, kai moteris patyrė persileidimą ar nutraukė nėštumą. Besilaukiančios moterys dažnai baiminasi, kad nesugebės susitvarkyti su nėštumu.
Z. Tomilinienė sako, kad jiems svarbi kiekvieno žmogaus istorija, todėl kiekvienas atvejis unikalus. Moteris pasakoja, kad kaip tik neseniai sulaukė nuotraukų iš mamos, kuriai padėjo prieš penkerius metus, būtent tiek metų sukako jos dukrai.
Sėkmingą organizacijos veiklą patvirtina ir moterų, kurioms jos padėjo, atsiliepimai. Krizinio nėštumo centro vadovė sako, kad yra prisidėję prie maždaug 300 vaikų gerovės.
Palaikymas ypač svarbus
Krizinio nėštumo centras siekia suteikti moterims visapusišką paramą, pradedant psichologine, baigiant – daiktais. Centro atstovai pasirūpina drabužiais, lovyte, vežimėliu, kuriuos gauna iš kitų šeimų, tačiau reikalingus higienos daiktus centras įpratai įsigyja arba prašo paaukoti visuomenės.
Pasak Z. Tomilinienės, neplanuotai pastojusioms arba vienoms likusioms moterims baisu, kad neužteks lėšų vaikeliui išlaikyti, kitos jaučiasi neužtikrintos, nežino, ko tiksliai reikia ir kur galės įsigyti tai, ko reikia kūdikiui.
„Eurovaistinė“ siekia atkreipti dėmesį į problemas, kurias susivienijus gali išspręsti visuomenė. „Mes visada stengiamės kalbėti temomis, kurios daugeliui yra tabu, padėti tiems, kurie jaučiasi pamiršti. Siekiame, kad mūsų vaistinėse paramos sulauktų žmonės, kurie susiduria su įvairiais iššūkiais. Todėl šįkart skatiname prisidėti prie iniciatyvos ir palengvinti moterų, susidūrusių su kriziniu nėštumu, kasdienybę“, – sakė įmonės valdybos pirmininkė Ingrida Damulienė.