– Deimante, kada pradėjote svarstyti apie motinystę?
– Tas jausmas, kad tikrai esu pasiruošusi tam, atėjo galbūt kažkur 27-erių. Jaučiausi save realizavusi tiek, kad galėčiau šiek tiek sustoti ir atsiduoti motinystei. Mano profesijoje nėra ilgų darbo valandų, ir aš aiškiai pajutau, kad toliau savo tikslų link galėčiau eiti ir šiek tiek ramesniu tempu.
Be to, atėjo saugumo ir stabilumo jausmas, kad jei kas nors gyvenime atsitiktų, galėčiau vaiku pasirūpinti ir pati. Manau, kad šis laikas yra susijęs ir su stipriu psichologiniu postūmiu. Dirbau su psichoterapeutu, stengiausi pažinti save, atrasti savo vietą pasaulyje ir ramybę.
Nors tobulėjimui ribų nėra, po kurio laiko tiesiog pajunti, kad jau gali būti tuo žmogumi, kuris vaikeliui bus pavyzdys, padės jam atrasti save.
– Kokį pavyzdį regėjote savo vaikystėje?
– Užaugau labai jaunų tėvų šeimoje. Mano tėvai – vienmečiai, kurie manęs ir sesės susilaukė būdami 19–20-ies. Auklėjo mus gana laisvai, nebuvome suvaržytos taisyklių – gal tai jaunų tėvų bruožas. Jie augo kartu su mumis, neturėdami daug patirties bei išminties, bet tikrai turėjo daug meilės, dėmesio ir atidavė geriausia, ką tuo metu galėjo.
Abi su sese buvome neplanuoti, bet laukti ir tikrai mylimi vaikai. Kai buvau paauglė, tėvai pasuko skirtingais keliais, tad, kaip ir visiems vaikams, tėvų skyrybos nebuvo lengvas išgyvenimas. Bet, kaip ateitis parodė, jie visgi išliko draugai, ir tas pavyzdys buvo geras.
Tėvai visada skiepijo savarankiškumą bei norą dirbti. Jie stengėsi padėti mums atrasti savo pomėgius, puoselėti patinkančią veiklą. Manau, kad pasitikėjimas buvo viena stipriausių mano šeimos vertybių, skatinama nuo pat mažens.
Mane visą gyvenimą lydi mamos frazė: „Jei tau kada nors kas nors atsitiks, žinok, kad gali man pasakyti viską. Niekada tavęs nesmerksiu, visada palaikysiu ir padėsiu.“ Tai man buvo labai svarbu. Jaučiau stiprų šeimos palaikymą ir užnugarį, žinojau, kad jie bus visada su manimi, kad ir kas nutiktų.
Taigi, užaugau su tokiomis vertybėmis kaip meilė ir rūpestis artimu, atsakomybė ir darbštumas bei švenčių tradicijos. Tėvai skatino keliauti ir išnaudoti visas galimybes, iš savo patirties patarė neskubėti susilaukti vaikų.
Matyt, jie visgi jautė, kad buvo per jauni susilaukti vaikų ir norėjo mums su seserimi palinkėti geriausio tėvystės jausmo, kad kuo labiau būtume tam pasiruošusios. Tiesa, artėdama prie 30-ies, jaučiu, kad tėtis pradeda stipriai laukti anūkų. Juokiuosi, kad ir jis jau pribrendo būti rimtu seneliu (šypsosi).
– Ideali mama – kokia ji turėtų būti šiandien?
– Manau, kad ideali mama yra neideali mama. Šiais laikais visuomenė moteriai kaip mamai turi labai daug lūkesčių, kokia ji turi būti. Manau, kad svarbiausia – būti mylinčia mama, o visa kita yra tai, ką gali duoti geriausio.
Vaikams reikia visokeriopos mūsų pagalbos, o labiausiai – palaikymo, meilės, dėmesio, laiko ir saugumo jausmo. Norėtųsi savo vaikui perduoti pasitikėjimo ir tikėjimo savimi jausmą, kad jis nebijotų ieškoti savęs. Pats svarbiausias mamos vaidmuo – būti vaiko angelu sargu. Tuo nematomu žmogumi, kuris visada šalia.
– Ar svarbu iš anksto ruoštis? Galbūt kažkokių įpročių tektų atsisakyti ir jums pačiai?
– Neturiu daug žalingų įpročių, tad nereikės atsisakyti nei rūkymo, nei kavos. Visada siekiau geriau maitintis, bet tas noras niekur nedings ir iki motinystės. Visa kita, manau, padiktuos pats organizmas.
Aišku, siekčiau pačios geriausios būklės, greičiausiai pasitikrinčiau sveikatą ir atsižvelgčiau į esminius dalykus, kurie gali turėti įtakos nėštumui. Veikiausiai kurį laiką vartočiau vitaminus bei maisto papildus.
Tiesą sakant, mane pačią labai nustebino, kai prieš keletą metų sužinojau, kad sąmoningai planuojant nėštumą svarbu gerti folio rūgštį. Tokiu būdu apsigimimo rizika gali būti sumažinama net iki 70 proc.! Ar galite patikėti, koks didelis mūsų indėlis?
Manau, kad ši žinia jaunoms moterims jau turi būti transliuojama nuo pat pilnametystės. Juk tiek nedaug darydamos galime prisidėti prie geresnės ateities, tad pasirinkimas išties svarbus.