Jaunos motinos (maždaug 20 metų turinčios moterys) dažnai apibūdinamos kaip stokojančios atsakomybės (jau vien todėl, kad greičiausiai neatsakingai mėgavosi seksu ir štai dėl to pastojo), nepakankamai brandžios (t. y. nepasirengusios nusimatančiam vaidmeniui ir su juo susijusiai būtinybei aukotis) ir apskritai negebančiomis tinkamai auginto vaiko, nes pačios iš esmės tebėra vaikai, rašoma portale babygaga.com.
Žarstomi ir kitokie argumentai, iš kurių tampa aišku, kad motinystė, remiantis visuotinai įsigalėjusia nuostata, – tai kažkas ypač nepatogaus ir trikdančio, tokia būklė, kurą derėtų kuo labiau pavėlinti, kad kuo ilgiau pavyktų džiaugtis laisve ir nevaržomai pramogauti.
Ir vis dėlto – ar galima besąlygiškai teigti, kad solidesnis metų bagažas automatiškai prideda balų būsimų motinų vertinimo skalėje?
Žvelgiant iš biologinio taško, mažiausiai rizikingas metas kūdikiui išnešioti – laikotarpis nuo 20-ies iki 30-ies, nurodo neonatologas Carlo Bellieni.
Taigi, gimdymas jauname (tiktai ne pernelyg jauname) amžiuje optimaliai mažina persileidimo, priešlaikinio gimdymo, apsigimimų riziką, tikimybę pagimdyti negyvą kūdikį ir kt.
Prieš šimtą metų išvysti 21 metų moterį, ištekėjusią ir jau turinčią vieną vaiką arba bent besilaukiančią pirmagimio, nebuvo jokia keistenybė. Tiems laikams tai buvo norma, o gūžčioti pečiais derėdavo tada, jei prie trisdešimtmečio artėjanti moteris nebuvo ištekėjus ir neturėjo vaikų. Šiandien, vertinant iš sociologinės perspektyvos, šitaip manyti būtų tiesiog beprotiška, ar ne?
Jeigu su vaisingumu susijusias aplinkybes paliktume ramybėje, derėtų pripažinti, kad maždaug 30-ies metų riba paprastai žymi visapusiškai laimingą laikotarpį, itin palankų motinystei. Atliekant tyrimą, kuriuo buvo siekta išsiaiškinti amžiaus, kada susilaukiama vaikų, poveikį gebėjimui tinkamai jais pasirūpinti, paaiškėjo, kad kiek vėlyvesnė motinystė akivaizdžiai siejasi su pasitenkinimu, apimančiu tapus motina, noru skirti daugiau laiko motinos pareigoms ir atsakingesniu požiūriu į savo vaidmenį.
Vadinasi, nors, pavyzdžiui, dvidešimtmetės ir trisdešimtmetės pasirengimas motinystei bus vienodas, vis dėlto 33 metų moterį kur kas mažiau baugins galimi sunkumai, todėl motinystė jai teiks daugiau džiaugsmo. Ši aplinkybė, savaime aišku, ypač teigiamai atsiliepia vaiko gerovei.
Nepaisant to, kas pasakyta, verta žinoti, kad gali būti ir kitaip. Dalykas tas, kad pozityvų požiūrį į savo priedermę, nesvarbu net, kokia toji priedermė, iš esmės lemia žmogaus suinteresuotumas ir prioritetai. Kitaip sakant, motinystės teikiamo džiugesio laipsnis priklauso nuo asmeninių moters savybių ir nusiteikimo, o ne nuo jos amžiaus, na, o kadangi žmonės – skirtingi, motinystei tinkamas amžius ypač įvairuoja.
Tiesą pasakius, niekas nebūna šimtu procentų pasirengęs pirmojo kūdikio gimimui. Todėl svarbiausia – prisiimti atsakomybę ir auklėti vaiką taip, kaip tiktai sugebame geriausiai, teikiant ir priimant palaikymą viso proceso metu.