Žmogaus kūdikis be suaugusiojo neišgyventų
Daugelis būsimų mamų iš aplinkinių dažnai girdi: mėgaukis šia akimirka, nes daugiau niekada taip nebebus. O kaip gi bus? Geriau? Blogiau? Anot A. Kurienės, taip tikrai niekada nebebus, bet nebūtinai bus blogai. Kad blogiau nebūtų, psichologė pateikė kertinius aspektus, kurie pravers kuriant ryšį su kūdikiu.
„Žmogaus kūdikis išsiskiria iš kitų tuo, kad vos gimęs jis yra bejėgis ir be suaugusiojo neišgyvens. Bet gamta apdovanojo kūdikį žinojimu, ko jam reikia ir gebėjimu kurti ryšį. Atidžiai stebint, galima pamatyti, kaip jis žino, kur yra maistas, kas saugu, o kas – ne. Tam, kad būtų užtikrintas jo saugumas, visų pirma kūdikiui reikia laimingos mamos. Nuovargis, nemiga, sumaištis, nepasitikėjimas savimi, perdėtas ieškojimas atsakymų knygose ar portaluose – visa tai sujaukia motinystę ir ryšį“, – sakė A. Kurienė.
Prieraišumo ryšys – tarp motinos ir vaiko ima formuotis nuo pat pirmųjų sekundžių ir išlieka svarbus visą gyvenimą. „Jei jums atrodo, kad psichologija užsiimsite nuo pirmų metų, tai svarbu suprasti, kad didžioji psichologinė bazė bus padėta dar per pirmus metus. Prieraišumas yra biologinis instinktas. Kadangi kūdikis negali išgyventi be suaugusioji, jis turi susirasti žmogų, kuris užtikrins jo gyvybę. Kokio tipo prieraišumą mes turime, dažnai tokį kursime ir su savo vaikais“, – pasakojo psichologė.
Jautrumas ir prieraišumas
Prieraišumo tipai yra keturi – vienas saugus ir trys nesaugūs: vengiantis, ambivalentinis ir dezorganizuotas. Saugaus prieraišumo tipo vaikas žino, kad pasaulis yra tokia vieta, kur gali gauti pagalbą. Jis žino, kad kiti žmonės yra padedantys ir atliepiantys, o jis gali gauti tai, ko jam reikia. „Žmogaus savivertė pradeda formuotis tada, kai mes pirmą kartą pasilenkiame prie vaiko ir mūsų veide atsispindi tam tikri jausmai. Kūdikis nepažįsta pasaulio, jis žino, kad yra jis ir jūs. Jei jūs esate linksma, jis suvokia tik vieną to priežastį – save, jei jūs esate liūdna, jis taip pat mano, kad tokią savijautą lėmė jis“, – teigė psichologė.
Kitas faktorius, kuriantis ryšį – jautrumas. „Kūdikis turi vienintelę priemonę, kad praneštų apie savo būseną – balsą. Jei į verkimą nereaguosime, jis pademonstruos kitus būdus: jam gali kilti temperatūra, o galiausiai gal net prasidėti traukuliai. Bet jautrumo nereikėtų painioti su kontroliavimu“, – sakė A. Kurienė. Šiandien ji mato prastą tendenciją, kai vos kūdikiui suverkus, jam iškart pasiūloma valgyti. „Maitinimas krūtimi yra labai sveikintinas dalykas, bet tik tuomet, kai jis alkanas. Ką matau dabar, kad dažnai krūtis yra pasiūloma bet kada, kai tik kūdikis suverkia. Jautrumas yra ne tuomet, kai skubame ką nors daryti kūdikiui tik suvirkus, bet tuomet, kai atpažįstame, ko verkdamas kūdikis siekia, ir duodame tai ko jam reikia laiku ir draugiškai“, – pasakojo psichologė.
Būsimoms mamoms ji patarė pirmais metais ne įvedinėti dirbtinės struktūros, o stebėti, kokią struktūrą atsinešė vaikas. Anot psichologės, kūdikiai patys žino, kada jiems miegoti, kada valgyti. Suaugusiųjų įsikišimas dažnai tą režimą išreguliuoja, o tada ir prasideda bėdos.
Nurimti paliktas vaikas gali „perdegti“
Tai kaip teisingai elgtis, kai kūdikis ėmė verkti – pulti iškart jo raminti, ar palaukti, kol nurims pats? Anot psichologės, moksliniai tyrimai rodo, kad verkdamas ir negaudamas pagalbos kūdikis pasiekia tam tikrą lygį, kai nurimsta, bet ne dėl to, kad išsprendė problemą, bet jis „perdegė“, stresas buvo per didelis, kad jis pats įveiktų. Psichologine prasme, kūdikis gavo žinią, kad pasaulis ne visada atliepia jo poreikius, kad jam vienam teks išspręsti bėdas, kad jis nėra svarbiausias, kad juo besirūpinantis suaugęs turi svarbesnių reikalų. Toks vaikas užaugęs gali būti tas, kuris nedrįs paprašyti pagalbos ir visas užklupusias problemas bandys spręsti pats. „Kai kurie vaikai „atranda“ strategiją, kaip būti išgirstiems, kad dėmesio sulauks tik tuomet, kai „išgąsdins“ suaugusiuosius. Tokie vaikai siekia nuraminimo išdidindami emocinę reakciją – labai stipriai verkia, ar bijo, ar pyksta“, – pasakojo A. Kurienė.
Pasak jos, reikia suprasti, kad kūdikis iki pusės metų verkia ne dėl to, kad nori ką nors sunervinti, o dėl to, kad nėra patenkinami kokie nors jo poreikiai. Tokio amžiaus vaikui nereikia teisingos lovytės ar superčiužinuko, jam reikia laimingos mamos ir pastovumo. Pastarojo nebuvimas gali būti priežastis dezorganizuoto prieraišumo vystymuisi. „Nepastovumas, kai dažnai keičiasi auklės, močiutės, gyvenamos vietos, yra viena iš dezorganizuoto prieraišumo priežasčių. Anksčiau pastovumo buvo daugiau. Dabar reikia įdėti pastangų, kad nepaverstumėte kūdikio gyvenimo chaosu. Kūdikiui nereikia didelio ir gąsdinančio pasaulio, jam reikia matyti mamos veidą ir geriau be telefono. Mačiau mamų, kurios žindo kūdikį, googlina ir galvoja, kad kūdikis nieko nesupranta. Jei jūs norite pasakyti, kad yra kažkas svarbiau nei kūdikis, googlinkite, bet tokiu atveju gal geriau duokite jam buteliuką? Aš nesakau, kad su kūdikiu reikia būti nuolat, bet kai jau būnate, tai būkite 100 proc.“, – sakė psichologė.
Nebijoti klysti
Dar vienas dalykas, kurio kūdikiai nesupranta – emocijos. Jie jas turi, bet nemoka atpažinti, todėl tikisi, kad tas svarbiausias žmogus jiems padės tai padaryti. „Jei suprantame, kad kūdikis pyksta, nes jam skauda, labai svarbu tą įvardyti: tau pikta, nes tau skauda pilvuką. Aš žinau, kad jis neatsakys: „Gerai, mama, kad pasakei“. Bet jūs paimsite neapdorotą jo emociją, ją įvardinsite, „suvirškinsite“ ir grąžinsite tokio lygio, su kuria jis jau galės gyventi“, – teigė A. Kurienė.
Vis dėl to psichologė pabrėžė, kad net ir paisant visų šių taisyklių, nereikėtų bijoti suklysti. „Mamos turi kartais vaikų nesuprasti, suklysti, negalėti ir nemokėti. Vaikas tuo metu įgyja galimybę susitvarkyti pats, įveikti sunkumą, išmokti naujų dalykų. Mamos netobulumas yra privalomas, nes tik tokiu būdu jūsų vaikas gali įgyti savarankiškumo ir supratimo, kaip veikia šis pasaulį. Jei vaikas turėtų mamą, kuri visada viską padarytų tobulai, turėtume bejėgį vaiką“, – sakė specialistė.
Kad ir koks būtų prieraišumo tipas, kad ir koks ryšys, vaikas vis tiek užaugs – vienas gal bus labiau nerimastingas, kitas daugiau pasitikintis savimi, trečias – daugiau pasitikintis kitais. Saugiausias variantas vaikui yra tuomet, kai jis auga stabilioje aplinkoje, jaučiasi saugus ir kai jo poreikiai yra atliepiami. „Tai reiškia, kad reikia suprasti, kada jam reikia pagalbos, o kada ne ir kokios pagalbos jam reikia. Kartais visai nebūtina imti jo maitinti, guldytis pas save į lovą ar nešioti, kartais gal jam tiesiog užtenka girdėti jūsų kvėpavimą“, – svarstė psichologė.