– Papasakokite paprastai, kas yra embrionų donorystė?
– Embrionų donorystė – tai embriono perkėlimas į moters organizmą, kai perkeliamam embrionui sukurti nebuvo panaudotos tos moters lytinės ląstelės. Kitaip sakant, tai likusių nepanaudotų vienos poros embrionų sukurtų po pagalbinio apvaisinimo donavimas kitai porai. Kai kuriose šalyse pvz. Ispanijoje be embrionų donorystės galimas ir embrionų įvaikinimas. Pirmu atveju, partneriai savo valia atsisako ikiimplantacinio embriono ir donuoja jį kitai nevaisingai porai. Embrionų įvaikinimo atveju, partneriai neišreiškia valios dėl saugomų embrionų, neatsako į lytinių ląstelių banko paklausimus, todėl embrionais pradeda „rūpintis“ juos sauganti įstaiga, kuri gali perduoti embrionus „įvaikinimui“. Lietuvos Respublikos pagalbinio apvaisinimo įstatyme apibrėžiama tik embrionų donorystė.
– Kaip šis sprendimas pakeis nevaisingų porų, norinčių susilaukti vaikų, likimus?
– Embrionų donorystė skirta poroms, kuomet abu partneriai yra nevaisingi ir medikamentinis gydymas ar bandymai pastoti po pagalbinio apvaisinimo nėra sėkmingi. Jei nevaisingas yra vienas iš partnerių, galima pasitelkti kiaušialąsčių ar spermatozoidų donorystę. Vertinant, kad Lietuvoje yra apie 50 tūkst. nevaisingų porų, o 20 proc. visų atvejų nustatomas abiejų partnerių nevaisingumas, embrionų donoryste teoriškai galėtų pasinaudoti apie 10 tūkst. porų. Tačiau tikėtina, kad realiai šie skaičiai būtų daug mažesni, nes daugelis porų taptų embriono recipientais tik išbandę visus įmanomus gydymo metodus. Embrionų donorystė tikslinga ir poroms, kurios rizikuoja perduoti palikuonims didelę negalią sukeliančią ligą. Šiuo atveju dar gali būti atliekama „savų“ embrionų ikiimplantacinė genetinė diagnostika, tačiau nustačius, jog visi embrionai turi genetinius pokyčius ir nėra tikimybės susilaukti sveiko palikuonio, poros galėtų pasinaudoti lytinių ląstelių banke saugomais donuotais embrionais.
– Ar Lietuvoje yra pakankamai atitinkamos technikos ir specialistų, kurie užtikrins šių procedūrų saugumą?
– Lietuvoje embrionų donorystės programa patvirtinta vos prieš kelias savaites. Kadangi mūsų šalyje embrionų donorystės praktikos nebuvo, reikės ir specialistų, ir papildomos įrangos. Specialistų komanda, kurią sudarytų ne tik akušeris-ginekologas ir embriologas, bet ir psichologas, socialinis darbuotojas, teisininkas turėtų tiek donorams tiek recipientams suteikti informaciją apie donorystę, pasekmes šeimai ir būsimam vaikui, supažindinti su teisiniais aspektais. Embrionų donorystės programoje specialistų paruošimui, papildomos įrangos įsigijimui bei informacinės sklaidos priemonėms numatytas finansavimas.
– Kokia yra tokios donorystės rizika?
– Kadangi embrionų donorystė yra anoniminė, embrionų donorai nežinos jokių poros recipientės duomenų ir atvirkščiai. Vaikai, gimę iš donuotų embrionų, taip pat negalės sužinoti biologinių tėvų nebent donorai sutiks, kad tam tikra informacija būtų atskleista. Kadangi embrionus galima donuoti praėjus 2 metams po pagalbinio apvaisinimo, teoriškai yra tikimybė susitikti broliams ir seserims, jei ne viename suole tai galbūt tos pačios mokyklos koridoriuje. Panašioms rizikoms valdyti yra kuriama donorų duomenų bazė, įvedami tam tikri apribojimai. Pavyzdžiui pora gali donuoti visus embrionus tik vienai kitai nevaisingai porai. Kita rizika yra susijusi su donuojamo embriono „sveikata“. Rutiniškai nėra atliekama embrionų ikiimplantacinė genetinė diagnostika, todėl lytinių ląstelių banke gali pasitaikyti embrionų su genų ar chromosomų defektais. Jei toks embrionas bus donuotas ir perkeltas recipientei į gimdą, yra tikimybė susilaukti vaiko su negalia. Taigi, nors embrionų donorystės programa skirta ir toms poroms, kurios rizikuoja susilaukti palikuonių su didelę negalią sukeliančia liga, tačiau realiai tokia rizika nėra eliminuojama. Tuomet belieka pasikliauti tik labai ištobulėjusia poimplantacine diagnostika.
– Kada ir kas galės pasinaudoti šia procedūra?
– Embrionus donuoti gali poros, kurios turi saugomų embrionų lytinių ląstelių banke. Pagrindinė sąlyga yra ta, kad nuo pagalbinio apvaisinimo t. y. embrionų sukūrimo turi būti praėję ne mažiau kaip 2 metai. Vertinant tai, kad apie pusei porų, kurioms atliekamas pagalbinis apvaisinimas, yra šaldomi likę neperkelti į gimdą embrionai, lytinių ląstelių bankuose yra sukaupta išties nemažai embrionų. Be abejo, dalis pacientų jais pasinaudoja patys, jei nepavyksta pastoti po šviežių embrionų perkėlimo ar siekdami susilaukti daugiau vaikų. Tačiau daliai pacientų teks susidurti su dilema: amžinai saugoti užšaldytus nepanaudotus embrionus ar donuoti kitai porai. Sunku prognozuoti, kiek bus norinčių savo valia atsisakyti embrionų. Nors tikslas kilnus, tačiau sprendimas donuoti embrionus tikrai ne iš lengvųjų.