Straipsnį apie tai, kad Kauno krikščioniškuosiuose gimdymo namuose netikėtai mirus naujagimiui gedinti šeima kaltina medikus reikalingu metu nesuteikus būtinos kvalifikuotos pagalbos ir dėl to praradusi sūnų, galite skaityti čia.
„Perskaičiusi straipsnį apie tragiškai pasibaigusį gimdymą, kai tėvai neteko sūnaus, labai susijaudinau, bet dar labiau likau sujaudinta ir šokiruota, kai išsiaiškinau, kad gimdymas vyko toje pačioje įstaigoje, dalyvaujant toms pačioms medikėms, kurios per plauką nepražudė manęs ir mano dukrelės. Jaučiu pareigą dėl būsimų tėvų ir vaikų saugumo pasidalinti savo patirtimi, kad ir kaip sunku prisiminti savo gimdymą Kauno krikščioniškuose gimdymo namuose, – savo istoriją nutarė papasakoti Agnė. – Neabejotinai ši daktarė neverta medikės vardo ir turi būti imtasi veiksmų norint išvengti tolimesnių liūdnų istorijų. Protu nesuvokiama, kaip šiais laikais ir su tokia pažengusia medicina vis dar vyksta tokie dalykai.“
Pasirodžius straipsniui apie nelaime pasibaigusį gimdymą moteris suprato, kad rašoma apie vieną pažįstamą neseniai naujagimio netekusią porą. Tuomet ji nutarė su jais pasikalbėti ir pasiūlyti savo pagalbą, ir taip išaiškėjo, kad abiejuose gimdymuose dalyvavo ta pati medikė. Redakcijai gydytojos pavardė žinoma.
Šypsenas pakeitė užgauliojimai
Visus 9 nėštumo mėnesius Agnė lankėsi Krikščioniškuose gimdymo namuose, nėštumas buvo sklandus ir lengvas, o visi sutikti gydytojai, kaip dabar prisimena moteris, be galo malonūs ir paslaugūs. Dėl to ji su vyru nutarė gimdyti būtent čia.
„Dukrelė neskubėjo, tad praėjus savaitei po termino kiek nerimavau, juo labiau paskutinio echoskopo metu buvau informuota, kad vaikelis sveria per 4 kg. Visgi praėjus 8 dienoms po termino daktarė nutarė skatinti ir nutartą datą atvykau gimdyti kartu su vyru. Buvau rami ir pasiruošusi, informacijos sukaupusi per paskaitas ir iš knygų, tad dukrą tikėjausi pagimdyti natūraliais takais“, – pasakojo ji.
Ankstyvą rytą moteriai buvo suduoti skatinamieji vaistai ir pamažu prasidėjo gimdymo veikla. „Sąrėmiai stiprėjo pakankamai greitai, bandžiau judėti, norėjau pasinaudoti per paskaitas demonstruotomis pagalbinėmis priemonėmis – diržais ir kamuoliais, kurie padeda lengviau iškęsti sąrėmius, bet, mano nuostabai, buvome paprašyti palikti tas patalpas. Bandžiau laikytis, kiek įmanoma. be epidurinės nejautros, bet kas kartą atėjus akušerėms patikrinti situacijos, sulaukdavau pašaipių komentarų, kad „jautruolei“ geriau daryti epidurinę nejautrą. Na taip – užėjus sąrėmiams, ir surikdavau, ir dejuodavau, bet ar tai jau „jautrumas“?“ – pirmąsias nemalonias akimirkas atpasakojo Agnė.
Kandžių komentarų gimdyvė sulaukė ir tuomet, kai natūraliai nenubėgus vandenims, jie buvo prakirpti: „Po visko svarsčiau, ar dauguma gimdyvių visus šiuos etapus pereina su šypsena veide ir džiugesiu? Tuo metu per daug į tai nesigilinau, tik buvo labai nejauku ir kiek neramu, kadangi visus 9 mėnesius matyti besišypsantys ir paslaugūs veidai staiga tapo rūstūs, kupini sarkazmo ir užgauliojimų.“
Pajuto nepakeliamus skausmus
Praėjus 12 valandų moteris pajuto, kad skausmo pakelti nebegalės, ir paprašė jai atlikti epidurinę nejautrą. Agnė prisiminė, kad likęs laikas, iki kol visiškai atsidarė gimdos kaklelis, buvo gerokai lengvesnis ir jautėsi pasiruošusi judėti į gimdyklą. Tačiau viskas greit ėmė krypti nenumatyta linkme.
Epidurinės nejautros veikimas pamažu silpo, ir atėjusi į gimdyklą moteris ėmė jausti stiprius skausmus, kurie, kitaip nei sąrėmiai, neleisdavo atsikvėpti nė minutei. Prisilaikydama į kartu visą šį laiką buvusį vyrą Agnė bandė tūptis, kad vaikelis greičiau nusileistų.
„Visą valandą man akušerė rėkdama liepė tupinėti, judėti, bet skausmas buvo toks stiprus, kad vos laikiausi ant kojų. Tai nebuvo panašu į artimųjų pasakotas istorijas iš gimdyklos ar per paskaitas girdėtus mokymus, – kalbėjo moteris. – Prasidėjo 5 valandų trukmės egzekucija gimdykloje, kurios nepamiršiu niekada. Kaip nepamiršiu daktarės akių, kuri žemino ir tyčiojosi atvira forma man tiesiai į akis. Buvau guldoma, sodinama, statoma.
Man pradėjo bėgti gausiai žali vandenys, o skausmas kankino nepakeliamas. Daktarė su akušere rėkė stumti, nors stūmimo jausmo išvis nejaučiau ir vis bandžiau joms pasakyti, tačiau jos visai nesiklausė ir tik tyčiojosi – kas aš per mama, kad negaliu išgimdyti vaiko.“
Negana to, medikės drėbusios gimdyvei komentarą „pasakyk, kai norėsi gimdyti“, tiesiog išeidavo pusvalandžiui palikusios moterį klykiančią ir maldaujančią ką nors daryti, nes sakė jaučianti, kad kažkas ne taip.
„Vyras visaip drąsino ir skatino, bet aš tik maldavau ką nors daryti ir gelbėti, nes skausmai darėsi stipresni ir ištisi. Nuolat bėgo žali vandenys, jutau, kaip prarandu visas jėgas, – gimdymą kaip košmarą prisimena Agnė. – Palatoje buvo ir valytoja, kuri savo komentarais taip pat buvo „dosni“. Daktarė ir akušerė per tas 5 valandas vis išeidavo ir pareidavo, kas kartą klausdamos, ar jau žadu gimdyti, ar ne.
Meldžiau operuoti, nes nejutau jokio stūmimo jausmo, kad ir kiek bandžiau stumti, niekas nevyko. Mačiau, kad daktarė su akušere nežada nieko imtis, tad tik maldavau vyro, kad darytų ką nors, gelbėtų, nes nebegalėjau.“
Išgelbėjo vyro atkaklumas
Galiausiai matydamas, kad tikrai reikia kažko imtis, vyras pareikalavo atlikti cezario pjūvio operaciją, kitaip pagrasino medikėms, kad paskambins į greitąją pagalbą ir paprašys išgabenti žmoną į Kauno klinikas.
„Tuomet jos labai nepatenkintos atsivežė echoskopo aparatą, kad galėtų mane patikrinti, ir jų veidai iškart pasikeitė. Tik išgirdau – vežam operuoti. Tą akimirką sukaupiau paskutines jėgas ir nugabenta į operacinę nudžiugau pamačiusi nuostabią daktarę, kuri turėjo dalyvauti mano operacijoje. Nubudau tik jau mane siuvant“, – apie gimdymo baigtį pasakojo ji.
Po operacijos pora sužinojo, kad situacija išties buvo labai pavojinga ir jeigu ne operacija, moteris su naujagimiu galėjo ir numirti: „Dukrytės galvytė jau buvo labai sukietėjusi, be to, mano dubuo kliniškai siauras, na, o esminis faktorius – virkštelės būta tokio trumpumo, kad prapjovus operacijos metu gydytoja negalėjo net ištraukti vaiko. Pirma turėjo nukirpti virkštelę, o tai reiškia, kad dar bandant stumti ir gimdyti natūraliais takais placenta galėjo atitrūkti – tuomet aš būčiau nukraujavusi, o dukrytė uždususi.“
Net ir praėjus pusmečiui Agnė džiaugiasi, kad ją su dukrele išgelbėjo vyro stiprybė ir atkaklumas. „Mūsų istorija su laiminga pabaiga galėjo baigtis kaip šeimai, netekusiai sūnelio, kurie buvo iškankinti tokiais pat egzekuciniais metodais, kokius ir aš patyriau šios daktarės dėka. Kiek dar būta netaktiškų ir grubių komentarų, aš jau neminėsiu. O tos daktarės daugiau nemačiau – ji taip ir neatėjo“, – atvirai pasidalijo Agnė.
Ji sakė esanti dėkinga už sveiką ir gyvą dukrą, tačiau iki šiol kankina prisiminimai ir košmarai, patirti šioje ligoninėje. Tokio gimdymo sukelta sunki psichologinė būsena stipriai paveikė moters kasdienį gyvenimą ir gerokai aptemdė džiaugsmą sulaukus pirmagimės.
Ligoninės komentaras
LSMU Kauno ligoninės Komunikacijos ir rinkodaros skyriaus vyriausiasis komunikacijos specialistas Saulius Tvirbutas pabrėžė, kad įstaiga sulaukia daug šiltų atsiliepimų, o blogų patirčių pasitaiko nepalyginamai mažiau.
„Tik noriu paminėti, kad įstaiga sulaukia labai daug šiltų atsiliepimų, būtent todėl labai atidžiai kartu vertinamos ir kitos, tegul ir retos, bet taip pat svarbios pacienčių patirtys. Jų tikrai nėra tiek daug, lyginant su teigiamomis“, – sakė jis.
Taip pat ligoninės atstovas priminė, kad neseniai paviešintas nelaimingai Kauno krikščioniškuose gimdymo namuose pasibaigęs gimdymas šiuo metu yra specialistų akiratyje ir apie išvadas kalbėti dar per anksti.
„Kaip jau esame komentavę, LSMU Kauno ligoninės Krikščioniškųjų namų gimdymo namuose tragiškai pasibaigusių gimdymo atvejų nebuvo daugelį metų. Tai labai skaudi nelaimė. Visas kolektyvas nuoširdžiai užjaučia pacientę ir jos artimuosius. Šiuo metu įvykį tiria teisėsauga, kuri pateiks objektyvias išvadas, todėl kol kas norime susilaikyti nuo vertinimų“, – sakė S. Tvirbutas.