Deja, vis dar neretai socialinės medijos, filmai, reklamos sukuria nerealų motinystės ir tėvystės įvaizdį, taip suklaidindami pirmakarčius tėvelius, pastebi gydytoja, Danijos Vėžio draugijos mokslinio centro doktorantė Aivara Urbutė ir LSMUL Kauno Klinikų akušerijos ginekologijos gydytoja rezidentė Aurėja Trunovė. Bendrai kuriamoje „Instagram“ paskyroje „Žemiau bambos“ ir savo organizuojamuose kursuose „Nėštumo kelionė su Žemiau bambos“ medikės drąsiai kalba apie dalykus, kuriuos iki šiol esame linkę verčiau nutylėti.
Gydytojų teigimu, vis dar per mažai kalbama apie fizines problemas, moters gijimą ir atsistatymą, tiek fiziškai, tiek emociškai. O tai labai susiję tarpusavyje ir gali apsunkinti mūsų gebėjimą rūpintis mažyliu. Pavyzdžiui, iš pirmo žvilgsnio gali atrodyti, kad miego trūkumas nėra didelė problema, tačiau tai gali sukelti tiek fizinių, tiek emocinių sunkumų.
Interviu gydytojos sutiko plačiau papasakoti apie dažniausiai netikėtai po gimdymo užklumpančius sunkumus.
– Paaiškinkite, kas apskritai laikoma ketvirtuoju trimestru ir kaip manote, ar apie jį kalbama užtektinai?
Aivara: Kitais žodžiais tariant, tai yra pogimdyminis laikotarpis, kuris trunka iki 8 savaičių po gimdymo.
Džiugu, kad apie jį kalbama vis dažniau. Įdomu tai, kad įsivyrauja naujos tendencijos – jei anksčiau pogimdyminis laikotarpis būdavo stipriai idealizuojamas, dabar socialinėse medijose gausu ir „atvirumo“, parodoma, koks šis metas gali būti sunkus. Tačiau nėra vienos tiesos, kaskart jis gali būti kitoks, ir jame gali būti įvairių emocinių bei fizinių išgyvenimų.
Todėl manome, kad svarbu ne tik žinoti apie subjektyvius kitų išgyvenimus, bet ir tai, kas tiksliai vyksta su moters (o kartais ir vyro) kūnu bei emocijomis po gimdymo, kaip reaguoti ir kaip susitvarkyti su įvairiais iššūkiais, ir turėti betarpišką palaikymą.
– Kodėl besilaukiant daugiausia akcentuojamas tik pasiruošimas gimdymui, pats nėštumas, kai tuo metu neprošal būtų pasiruošti ir naujai laukiančiai realybei, kai jau sūpuosi savo kūdikį ant rankų? Kodėl susiklostė tokia situacija?
Aurėja: Gal ne tiek daug apie pogimdyminį laikotarpį kalbama todėl, kad jis dažnai yra sunkus tiek fiziškai, tiek psichologiškai, o mamos dažnai nori būti tobulos, perfekcionistės ir nenori pasakoti apie patiriamus jausmus, gali jausti gėdą, kad, tarkim, nuo pat pradžių nesijaučia laimingos dėl kūdikio gimimo. O taip tikrai gali būti.
Savo kursuose skiriame nemažai dėmesio tam, kas gali laukti po gimdymo, kokie sunkumai gali ištikti ir kaip sau padėti, nes žinome tai ne tik iš teorinės pusės kaip gydytojos, bet ir abi su Aivara tai patyrėme praktiškai. Visada savo dalyvėms akcentuojame, kad labai svarbu pasiruošti ne tik gimdymui, o jis dažniausiai trunka iki paros, bet būtent pogimdyminiam laikotarpiui, kuris trunka iki... 18 metų. Arba visą gyvenimą.
– Kuo ypatingas šis ketvirtasis trimestras – tiek mamai, tiek kūdikiui? O gal visai šeimai?
Aurėja: Manau, kai gimsta kūdikis – gimsta trys nauji žmonės: mama, tėtis ir vaikas. Tapimas tėvais yra tikrai viena svarbiausių žmogaus gyvenimo transformacijų, kuriame iš naujo atrandame savo stiprybes ir silpnybes, patiriame didžiulį emocinių išgyvenimų spektrą, besąlyginę meilę, gyvenimą „čia ir dabar“.
Justino Marcinkevičiaus eilėraštyje „Vaikų žemė“ yra nuostabi eilutė „Tik su jais mes esame suaugę, o vieni mes irgi kaip vaikai“, kuri puikiai iliustruoja, ką pati asmeniškai patyriau susilaukusi kūdikio – galutinai subrendau kaip suaugęs žmogus.
– Su kokiais sunkumais dažniausiai susiduria pagimdžiusios moterys?
Aivara: Kalbant apie fizinius sunkumus – tai pirmiausia visi, susiję su gimdos susitraukimu, gijimu. Savaitėmis besitęsiančios lochijos (pogimdyvinės išskyros), gimdos susitraukimų skausmas. Taip pat baimė ir nemalonūs fiziniai pojūčiai šlapinantis, tuštinantis, prakaitavimas.
Emociškai – nuotaika gali svyruoti nuo euforijos iki depresijos, būti nepaaiškinamų ašarų. Bet nebūtinai.
O greta viso to – tapimas tėvais, nesvarbu, pirmą kartą ar ne, yra didžiulis gyvenimo pokytis, kai reikia rūpintis naujagimiu visą parą, ir dažniausiai laiko bei jėgų pasirūpinti savimi nebelieka.
– Kaip manote, ar apskritai įmanoma pasiruošti motinystei tik iš teorinių žinių?
Aurėja: Sakoma, kad gimus mažyliui, tarsi gimsta nauja planeta – visiškai nepažįstamas pasaulis. Jei pora teoriškai ruošiasi šiam įvykiui, tada gali bent įsivaizduoti, kokie išgyvenimai, iššūkiai jų laukia, tačiau, žinoma, kiekviena šeima yra unikali ir tikrai visko iš anksto nenuspėsi ir nesuplanuosi.
Dėl to reikia būti atviriems įvairiems pokyčiams, stengtis neturėti lūkesčių, griežtų taisyklių, priimti naują gyvenimo etapą, savo emocijas, kalbėtis apie tai ne tik su savo partneriu/-e, bet ir su šeimomis, kurios dažnai patiria labai panašius jausmus – tiek džiaugsmus, tiek nuopolius, tik apie tai viešai nekalba.
– Kaip būtų galima padėti naujai mamai ir visai šeimai kuo lengviau išgyventi šį laikotarpį? Gal turite kokių nors patarimų?
Aivara: Žinoma! Pirmiausia, vietoje drabužėlių ar žaislų naujagimiui, dovanokite dėmesį ir laiką naujiems tėveliams. Pavyzdžiui, pasisiūlykite atnešti jiems pietus ar tiesiog išnešti šiukšles. Domėkitės, kaip jaučiasi nauji tėvai, palaikykite juos savo dėmesiu ir rūpesčiu.
Na, o patiems būsimiems tėvams linkėčiau skirti dėmesio pasiruošiant ne tik gimdymui, bet ir pogimdyviniam laikotarpiui. Semtis žinių, susikurti žmonių, kurie palaiko, ratą ir nebijoti klausti, dalintis ir ieškoti pagalbos, kai jos reikės. Beje, galime tik pasidžiaugti, kad tėčiai taip pat labai aktyviai domisi ir dalyvauja kursuose, nes jiems tenka taip pat labai svarbus vaidmuo tiek gimdymo procese, tiek rūpinantis mažyliu.
Aurėja: Nors gimus kūdikiui visą savo dėmesį, energiją atiduodame jam, tačiau turime nepamiršti savęs ir atliepti savo poreikius – turime skirti pakankamai laiko fiziniam atsistatymui, nespausti savęs dėl nesvarbių dalykų, palepinti savo kūną masažais, skaniu maistu, prašyti pagalbos. Juk ne veltui sakoma: laiminga mama – laimingas mažylis.