Atsipalaiduokite ir planuokite
Pirmus metus po pažinties Viktorijos vyras dirbo užsienyje, todėl nereguliariai grįžinėjo namo. „Kai per tuos metus nepastojau, nieko blogo negalvojau, gal neužtaikėme ant tų vaisingų dienų. Po to vyras grįžo į Lietuvą, pradėjome rimčiau planuoti šeimos pagausėjimą, praėjo pusmetis, bet nieko neišėjo. Nuėjau pas gydytoją, mane nuramino, kad metai-pusantrų sveikoms poroms yra normalu. Nuėjo išsitirti ir vyras, pasakė, kad jam irgi viskas gerai. Atsipalaiduokite ir planuokite“, – pasakojo Viktorija. Praėjo dar pusę metų, ir jokių rezultatų. Pora vėl kreipėsi į medikus, darėsi įvairius tyrimus. Tuo metu Viktorijai buvo 29, o vyrui – 32.
„Prasidėjo ir aplinkinių klausimai „Tai kada vaikai?“, „Na, tai gal jau laikas?“. Kiekvienas toks pastebėjimas buvo tarsi smūgis į paširdžius. Buvo sunku ne tiek fiziškai, kiek psichologiškai. Ir tik kai patys susidūrėme su nevaisingumo problema, supratau, kad klausimas apie vaikus turėtų tapti „tabu“, juk yra tūkstančiai šeimų, kurios nori, bet negali susilaukti vaikų dėl vienos ar kitos priežasties, yra moterų, kurios patyrė ne vieną persileidimą, ir tiesiog morališkai dar neturi jėgų galvoti apie pastojimą, yra šeimų, kurios apsisprendė neturėti vaikų, ir tai yra jų pasirinkimas“, – svarstė Viktorija.
Vis dėl to ji nebuvo iš tų, kuri nenorėjo vaikų, todėl tęsė priežasties paiešką. „Siuntinėjo mus iš vienos klinikos į kitą, pakeitėme kelis gydytojus. Pasidariau kiaušintakių nepraeinamumo valymą. Skaičiau, kad jei problema yra kiaušintakiuose, juos pravalius, moterys per mėnesį ar kitą pastoja. Pamenu, kai atsigavau po narkozės, laukiau gydytojos su geromis žiniomis. O ji atėjusi pasakė, kad viskas buvo taip užsisenėję, jog duoda vos 5 proc. tikimybės natūraliai pastoti. Pabandėme dar patys, bet paskui nutarėme nebegaišti ir ryžtis dirbtiniam apvaisinimui“, – pasakojo mama.
Vos pravėrus vaisingumo klinikos duris, ji nustebo, pamačiusi, kad tokių kaip ji ten ne viena ir ne dvi. „Jaučiausi nevisavertė, giliai širdyje bijojau, kad gal ir vyras su manimi išsiskirs, nes negaliu turėti vaikų, bet jis labai palaikė, sakė, kad įsivaikinsime, jei nieko nepavyks. Bet aš tos minties net prisileisti negalėjau, norėjosi savo vaikų“, – teigė „Nesupermama“ autorė.
Kadangi prieš tai apie dirbtinį apvaisinimą ji buvo nemažai skaičiusi, labiausiai jauną moterį gąsdino tai, kad tikimybė pastoti po dirbtinio apvaisinimo yra vos 30 proc. „Bijojau, kad ilgai gali užtrukti. Girdėjau tokių istorijų, kad pavyko tik iš trečio ar ketvirto karto, kad būna dažni persileidimai ir pan. Aišku, daug kas priklauso nuo organizmo. Kitas dalykas – jei pirma procedūra nepavyksta, turi vėl laukti tris-keturis mėnesius, kol organizmas atsigaus. Mums visas procesas užtruko du-tris mėnesius. Iš pradžių hormoninių vaistų pagalba reikėjo užauginti kiaušialąstes, vėliau narkozės metu jos yra išimamos iš moters organizmo ir apvaisinamos mėgintuvėlyje. Paskui žiūri, ar embrionai teisingai dalinasi, ar teisinga jų forma. Man užaugino 16 kiaušialąsčių, iš jų apsivaisino 9, o galiausiai mums gavosi tik du tinkami embrionai. Net užšaldymui nieko neturėjome. Talpino abu, per du kartus: vieną – trijų dienų apvaisintą, kitą – penkių parų. Toliau jau viskas priklauso tik nuo moters organizmo“, – pasakojo Viktorija.
Džiaugiasi antru nėštumu
Trys mėnesiai nerimo – ar nėštumas bus sėkmingas. Kas dvi savaites moteris turėjo eiti tikrintis į vaisingumo kliniką ir toliau gerti hormoninius vaistus. Be to, po dirbtinio apvaisinimo yra rekomenduojama pasidaryti genetinį tyrimą, nes minimaliai, bet vis tiek padidėja apsigimimų rizika. „Dabar mūsų sūnui metai ir 10 mėnesių, o šiuo metu laukiuosi antro vaiko, kuris taip pat yra po dirbtinio apvaisinimo. Dabar jau 20 savaičių. Kai kalbėjome su gydytoju, sakė, kad visko būna, kad gali moterys ir po dirbtinio apvaisinimo pastoti natūraliai, bet mes labai ilgai nelaukėme. Kai sūneliui buvo metai, patys pradėjome bandyti, bet kai pusę metų nieko neišėjo, antrą kartą peržengėme vaisingumo klinikos duris. Laimei, man pastoti vėl pavyko iš pirmo karto“, – džiaugėsi mama. Tiesa, antras nėštumas Viktorijai kiek sunkesnis – dėl hormoninių vaistų sutriko virškinimas, dažnai pykino. „Vaistų pagalba stimuliuojant kiaušides yra užauginamos keliolika kiaušialąsčių – įsivaizduokite, koks tai krūvis moters organizmui. Mūsų atveju, visas pirmas gydymo procesas nuo pradžios iki pastojimo užtruko 3 metus, man buvo atliktos 8 inseminacijos procedūros“, – teigė pašnekovė.
Dirbtinis apvaisinimas – krūvis ne tik moters organizmui, bet ir šeimos finansams. Kai Viktorija pirmą kartą darėsi šią procedūra, valstybė dar nieko nekompensavo, todėl teko pakloti nemažą pinigų sumą, kuri skirtingose klinikose skiriasi. Šiuo metu Lietuvoje dirbtinio apvaisinimo procedūros yra 80 proc. kompensuojamos valstybės, bet vaistai – ne. O šie, anot Viktorijos, yra tikrai brangūs.
Nepaisant visų sunkumų, moteris nieko nesigaili ir pataria kitoms ilgai nedelsti. „Kol pats nepradėsi ieškoti sprendimų, gali jų ir nesulaukti. Be abejo, kad bijojome, nes nė vieni mūsų draugai neturėjo tokių problemų, buvo gal ir gėda apie tai kalbėti, bet paskui, kai pastojau ir pagimdžiau sveiką vaiką, supratau, kad reikia apie tai kalbėti. Dabar sulaukiu begalės laiškų iš moterų, nes jos neturi, su kuo apie tai pasikalbėti artimoje aplinkoje“, – pasakojo Viktorija.