„Truputį paskubėjau“
Nėštumas buvo suplanuotas, vaikučio tikėjomės sulaukti pavasario pabaigoje. Nuo pat pradžių nėštumo metu viskas ėjosi pakankamai sklandžiai. Tačiau kai iki gimdymo dar buvo likę 4 mėnesiai, vieną naktį mano savijauta pablogėjo, vis kartkartėmis pajusdavau padidėjantį gimdos tonusą, pasirodė rausvos išskyros. Turėdama reikiamų vaistų, juos vis išgerdama, sulaukiau ryto ir situacijai negerėjant pasiskambinau savo gydytojai, o ji liepė nieko nelaukti ir važiuoti į ligoninę.
Padedant artimiesiems pasiekėme Vilniaus Antakalnio ligoninę ir po medikų apžiūros buvau nukreipta į... gimdyklą! Žinoma, čia nuo ryto medikai dar bandė sustabdyti vis dažnėjančius sąrėmius, suleido vaistų vaiko plaučiukų subrandinimui. Bet pavakary, apie 17 val., medikai suprato, kad gimdymas visgi prasidėjo.
Taigi jų dėka mūsų mažylis, nors ir labai mažas, atskubėjo į šį pasaulį. Gimus sūneliui supratome, jeigu viskas bus gerai – ši diena bus Jo gimimo diena.
Medikams ir mums rūpėjo, o kodėl tai nutiko taip netikėtai ir taip anksti. Nėštumo metu ir tuoj po gimdymo atlikti kraujo tyrimai nieko blogo nerodė. Tačiau maždaug po savaitės, kai buvo atlikti placentos tyrimai, paaiškėjo tikroji ankstyvo gimdymo priežastis – placentos infekcija.
Pirmosios dienos gimus Aivarui mums buvo labai sunkios. Gimimo dienos vėlų vakarą nuėjusi iki sūnelio informacijos apie jį beveik negavau, tik iš budinčios gydytojos išgirdau šiuos žodžius: „Vaikelis labai nebrandus ne tik dėl išgyvenimo, bet ir tolesnio gyvenimo.“ Tuomet šiek tiek ramino tai, kad aš jį galėjau pamatyti. Antros dienos rytą ir dar kurį laiką pakalbėjus su vaiko gydytojais vis išgirsdavau žodžius: „Būklė sunki, bet stabili.“ O informacija apie tai, kad dėl žemo hemoglobino vis reikia ir reikia perpilti kraują, kad plaučiukuose yra karkalų, kad širdutėje yra ūžesiukas ir dar kitos bėdelės, labai spaudė mūsų, Aivaro tėvelių, širdis. Kasdien einant iš sūnelio palatos į savąją skruostais vis riedėdavo ašaros.
Stipriau ir tvirčiau pasijutau, kai 11-tą mūsų gyvenimo parą vaikučiui esant labai neramiam gydytoja leido jį paliesti. Pačiupęs mano pirštą savo gležnais piršteliais jį vis stipriai suspausdavo tarsi norėdamas daug daug pasakyti. O kai Jį dar ir paglosčiau, Jis nurimo. Sunku buvo ne tik man, bet ir mano artimiesiems. Visi labai nerimavome, nes apie tai nieko nežinojome.
Truputį daugiau ramybės įgijome, kai vos sustiprėjusį Aivarą 17-tą jo gyvenimo parą, perkėlė į Santariškių ligoninę. Čia „gyvenome“ net tris mėnesius, iš jų 5 savaites praleidome intensyvios terapijos skyriuje, o likusį laiką – neišnešiotų naujagimių skyriuje. Žinoma, ir čia buvo visko: diena linksmesnė, diena liūdnesnė. Teko išgyventi ir širdutės operaciją atsivėrusio latako uždarymui, ir dvi akyčių operacijas dėl retinopatijos.
Tačiau sugrįžus namo buvo gera: čia visada šalia ir tėtis, ir sesė. O ir seneliai (mamos tėvai) aplankydavo. Smagiausia buvo tai, kad Aivaras su visais noriai bendraudavo. Mes ne tik į lauką vis dažniau išeidavome, bet ir į kaimą pas kitus senelius (tėčio tėvus) nuvažiuodavome.
Taip gana greitai be didelių bėdų, ligų smagiame šeimos ir pažįstamų bei draugų rate, reguliariai apsilankydami pas gydytojus Santariškėse praleidome pirmuosius savo gyvenimo metus. Antrieji sūnaus metai praėjo lyg ir greičiau, nes mūsų Aivaras vis labiau ir stipriau kabinosi į gyvenimą: išmoko sėdėti, stovėti, vaikščioti ir kalbėti.
Baigiant antruosius metus sūnaus raida pasivijo savo amžiaus vaikus. Nuo trejų su puse metų Aivaras pradėjo lankyti darželį. Žiūrime, jau ir ketveri, ir penkeri, ir šešeri metai suėjo. Nuo septynerių, kaip ir visi, – į mokyklą.
Jums įdomu, koks Aivaras šiuo metu? Kantrus, judrus, daug bendraujantis, jautrus, artistiškas. Mėgsta piešti, šokti. Skaito knygas, domisi gamta, o ypač gyvūnais.
Kai buvo sunkiausia – palaikė padrąsinantys medikų žodžiai, patarimai. Todėl nuoširdžiai dėkojame jiems. Taip pat ne mažiau pagalbos sulaukėme iš šeimos, artimųjų. Jiems irgi tariame ačiū.
Istorijos „Truputį paskubėjau“ pabaigai linkėjimai visiems ankstukų tėveliams – stiprybės, kantrybės, vilties ir tikėjimo.
Nuoširdžiai – Aivaro mama Rima