Japonų kalbą nebuvo taip sunku išmokti dėl didelės motyvacijos
Šešiomis kalbomis kalbantis Lietuvos nacionalinis dailės muziejaus vadovas dr. Arūnas Gelūnas juokiasi sakydamas, kad mažų tautų atstovams kalbų mokėjimas padeda jaustis pakankamai dideliems. „Man šiuo požiūriu patinka olandai, kurie šneka beveik visų kaimynų kalbomis – angliškai, prancūziškai, vokiškai. Nors anglų kalba vis dėlto išlieka viena plačiausiai vartojamų, o informacijos šaltinių gausa šia kalba – stulbinanti, tikrai naudinga atverti sau ir kitas teritorijas – prancūzakalbę, rusakalbę, o gal kažkurią iš Azijos kalbų? Pasirinkimas visada yra tik individualus, bet šiandien bent dvi skirtingas užsienio kalbas neblogai mokėti yra tikrai didelis privalumas. Net ir ne vien iš profesinio taško žvelgiant – kelionės tampa sodresnės ir malonesnės!“, – įsitikinęs A. Gelūnas.
Buvęs Kultūros ministras ir Lietuvos ambasadorius UNESCO be gimtosios lietuvių, puikiai kalba angliškai, rusiškai, prancūziškai, blogiau – lenkiškai ir japoniškai.
„Pirmosios mokiausi anglų kalbos – nuo šešerių (nuo pirmos klasės), tai buvo privaloma Kauno Jono Jablonskio vidurinės mokyklos sustiprintos anglų kalbos programos sąlyga. Po metų, būdamas antrokas, pradėjau mokytis rusų kalbos, o kitos kalbos mano gyvenime atsirado gerokai vėliau: prancūzų kalbos kursus su kitais studentais „susiorganizavome“ Vilniaus dailės akademijoje (VDU), jos vėliau mokiausi bent dviejuose formaliuose kursuose Lietuvoje ir Prancūzijoje. Japonų kalbos mokiausi prieš išvykdamas studijuoti į Tokijo menų universitetą, šiek tiek VDU, vėliau – metus intensyviai pačioje Japonijoje. Lenkų kalbos beveik nesu mokęsis formaliai, išskyrus kelias privačias pamokas jau labai brandžiame amžiuje. Kaip ir daugelis kauniečių jos „pasyviai“ pramokau iš Lenkijos Pirmosios programos, kurią buvo įmanoma savadarbėmis antenomis „pagauti“ dar sovietmečiu“, – prisimena A. Gelūnas.
Paklausus, kurią kalbą sekėsi išmokti sunkiausiai, kurią pakankamai lengvai, muziejaus vadovas sako, kad nė vienos kalbos išmokti nebuvo lengva, tačiau anglų ir rusų kalbų mokymąsi gerokai palengvino ta aplinkybė, kad jos buvo mokyklos programos dalis, anglų – itin didelė ir intensyvi ir kad šiomis kalbomis buvo gerai prieinama literatūra ir medijos (anglų ir amerikiečių medijas, tiesa, dėl politinių aplinkybių pavyko pasiekti tik studijų metais).
„Japonų kalba, kad ir kaip paradoksalu, mokantis man pasidavė gan lengvai dėl itin didelės motyvacijos, juk reikėjo kažkaip išgyventi japoniškoje aplinkoje! O su prancūzų kalba karts nuo karto patiriu nemažai frustracijos – kad ir kiek pastangų įdėta mokantis, net ir menka klaidelė gali visiškai sunaikinti pokalbį su klaidoms gerokai netlaidžiais prancūzais“, – juokiasi A. Gelūnas.
„Negaliu pasakyti, kad turiu kažkokią ypatingą strategiją, gal tik paminėčiau tą aplinkybę, kad man visuomet labai padeda kalbos įveiksminimas praktinėse situacijose. Japonų kalbos mokytojos Tokijuje tai gerai suprato – net siuntė mus į prekybos centrą pirkti konkrečių daržovių, o visą pirkimo procesą liepė įrašinėti į diktofoną!. Manau dėl šios priežasties visišku fiasko baigėsi mano vieną semestrą trukęs lotynų kalbos mokymasis jis buvo 100 proc. „vadovėlinis“... “, – apie mokymosi metodikas pasakoja A. Gelūnas.
Kalbų mokėjimas atvėrė visai kitus horizontus karjeros kelyje
Paklausus, kiek ir kaip jo karjerą įtakojo kalbų mokėjimas, A. Gelūnas sako, kad į šį klausimą be galo sunku atsakyti tiksliai, bet visiškai akivaizdu, kad kiekviename darbe, kurį teko jam dirbti – ar tai būtų akademinė veikla, ar politinė, ar netgi grynai kultūrinė – kalbų mokėjimas gerokai praplėtė horizontus, atvėrė naujus informacijos šaltinius, padėjo užmegzti artimus ryšius su žmonėmis, kurie nebūtų linkę bičiuliautis per vertėją. Netgi angliškai parašyta disertacija davė didelių privalumų – juk ją galėjo analizuoti ir kritikuoti ne tik lietuvių akademikai, vėliau šie įgūdžiai pravertė rašant kitus angliškus tekstus nuo filosofijos iki dailėtyros ir muziejininkystės. „Šiandien mėgaujuosi tiesiogine komunikacija su kolegomis iš Jungtinės Karalystės ir Prancūzijos muziejų, kuri būtų gerokai varganesnė, jei reikėtų pasikliauti vertėjų paslaugomis...O apie kalbų naudą, dirbant ambasadoriumi UNESCO, turbūt neverta nė kalbėti – čia milžiniškos naudos davė netgi netobulos lenkų kalbos žinios.“, – sako A. Gelūnas.
A. Gelūno 3 vaikai iš paties užsienio kalbų pasimokydavo nebent netiesiogiai – kai namuose būdavo bendraujama su draugais užsieniečiais ar jie matė užsienio kalbas vartojant kitur – rašant, žiūrint filmus, kalbant telefonu ir panašiai. Visa kita juose susiformavo mokyklų dėka, tėvams itin sunku būti nuosekliems, reikliems kalbos mokytojams. „Esu tvirtai įsitikinęs, kad kalbų reikia pradėti mokyti(s) nuo mažens – nuo kokių penkerių, šešerių metų, tuo metu įgytos kalbų žinios būna tvariausios. Štai dukra Marija, būdama dvejų-trejų metų Paryžiuje laisvai čiauškėjo prancūziškai, bet grįžus į Lietuvą šis gebėjimas tarsi garuote išgaravo ir šiuo metu jai daug lengviau sekasi anglų kalba. Taigi per anksti pradėti – taip pat nenaudinga. Labai džiaugiuosi, kad mano vyresnėliai – Benediktas ir Jonas – abu gerai kalba bent trimis užsienio kalbomis: Benediktas – anglų, prancūzų ir vokiečių, Jonas – prancūzų, anglų ir ispanų“, – sako A. Gelūnas.
Umberto Eko garsiojo romano „Rožės vardas“ pagrindinis herojus – Viljamas iš Baskervilio – ištaria svarbia frazę: „viskas prasideda nuo kalbų mokymosi“. „Manau su tuo šiandien sutiktų netgi visiški „tiksliukai“, tai netgi nesusiję su profesiniu pasirinkimu – daugiakalbystė yra šiandieninio pasaulio egzistavimo „režimas“ ir tai visai nereiškia, kad nereikia gerai mokėti savo gimtosios kalbos, atvirkščiai – nuo gero jos mokėjimo viskas ir prasideda, bet...toli gražu nesibaigia. Kalbų mokėjimo nauda toli gražu nėra vien informacinė ar komunikacinė, daugiakalbėje terpėje pačios mintys kitaip funkcionuoja, neuropsichologai tvirtina, kad tai – apskritai puiki lavinimo priemonė. Gyvename, bent kol kas, pasaulyje beveik be sienų, kalbos toli gražu jau nebėra, kaip sovietmečiu, vien knyginis reikalas. Bet ir daugiakalbių knygų prakalbinimas jau yra didžiulis malonumas. Tikiuosi vis dar nemažai žmonių supras šią mano euforiją“, – juokiasi muziejaus vadovas.
Populiariausios kalbos darbo rinkoje po anglų – vokiečių, lenkų, rusų
„Nors iki šiol visuomet buvo akcentuojama, kad svarbu mokėti bent vieną užsienio kalbą, šiandien anglų kalba iš tiesų jau daugelio suprantama kaip savaime suprantamas dalykas, kurio šiuolaikiniam žmogui neužtenka sėkmingai funkcionuoti konkurencingame pasaulyje. Atsižvelgiant į besikeičiančią darbo rinką bei naujai atsirandančias galimybes, tikrai matome, kad šiandien pravartu mokėti bent dvi ar tris užsienio kalbas. Juk kuo daugiau kalbų moki, tuo daugiau durų gali atverti“, – sako Greta Balaišienė, „American English School“ Kauno filialo direktorė.
Pasak G. Balaišienės, įprastai kalbos pasirinkimą lemia tikslas, kuriuo užsienio kalbos mokomės: Ir nors vyrauja plačiai paplitusi nuomonė, kad anglų kalbą šiais laikais moka visi, taip tikrai nėra. Ši kalba išlieka prioritetinių kalbų sąraše, nes ji vis dar yra pagrindinė studijų užsienio šalyse ar darbo kalba. Visgi, Lietuvos darbo rinka diktuoja poreikį rusų ir neretai lenkų kalbai, o iš vakarų šalių kalbų viena populiariausių yra vokiečių kalba.
Plečiantis studijų užsienyje galimybėms, greta vokiečių, populiari tampa ir prancūzų kalba bei retesniais atvejais skandinavų kalbos.
Italų ir ispanų kalbos yra naudingos dažnai į šiomis kalbomis kalbančias šalis keliaujantiems ar darbo tikslais bendraujantiems žmonėms, taip pat jos mėgstamos žmonių, kurie mokosi antrosios užsienio kalbos savo malonumui. Taigi, iš esmės naudingiausia kalba yra ta, kuri atitinka jos mokymosi tikslą.
Norintiems išmokti daugiau kalbų, G. Balaišienė turi gerų žinių: „Įrodyta, kad mokant keletą kalbų, naują kalbą išmokti tampa vis lengviau. Todėl besimokant kelių kalbų iš karto, naudinga paieškoti jų panašumų (pavyzdžiui, žodžių), o tuomet pasigilinti į kiekvienos naujos kalbos sakinių sudarymo, žodžių tarimo ir kitus svarbius ypatumus. Supratus kaip kiekviena kalba „veikia“, bus lengviau jų nesupainioti“.
Kad mokytis kalbų niekada nevėlu, ir nėra taip sunku, turint motyvaciją, G. Balaišienė pateikia vieną iš tą įrodančių pavyzdžių: „Mūsų vyriausias klientas atėjo į mūsų mokyklą mokytis lietuvių kalbos būdamas 72 metų. Vedęs lietuvę moterį ir apsigyvenęs Lietuvoje, norėjo išmokti mūsų šalies kalbą. Kadangi žmogus be anglų kalbos mokėjo dar keletą kalbų, jam sekėsi puikiai“.
Kokias didžiausias klaidas darome ir kaip lengviau išmokti profesinės kalbos
Yra daugybė profesijų ir sričių, kuriose užsienio kalbos yra būtinybė, visų išvardinti nė neįmanoma. G. Balaišienė sako, kad pirmiausia, mokantis profesinės kalbos yra labai svarbu išmanyti specifinę terminologiją, todėl labai pravartu skaityti kuo daugiau profesinės literatūros užsienio kalba, kad geriau suprasti terminų vartojimą įvairiuose kontekstuose.
Jei profesinius terminus dažnai tenka vartoti žodžiu, būtina pasitikrinti jų tarimą. Šiais laikais tą nesunkiai galima padaryti interneto pagalba.
„Viena didžiausių besimokančiųjų klaidų, kurias pastebime, yra pernelyg didelis dėmesys gramatikai ir neigiama nuostata, kad jos niekada neišmoks. Dažnas mini anglų kalbos laikus, kurie jiems atrodo tikras siaubas, bet juk iš esmės kalba yra daug daugiau, nei tik gramatika, o sausas taisyklių mokymasis ar pratimai tikrai nepadės išmokti laisvai bendrauti“, – sako G. Balaišienė.
Antroji klaida, pasak ekspertės, daugiau būdinga suaugusiesiems, tai yra baimė kalbėti ir suklysti. Ir nors visi suvokiame, kad klaidos yra natūrali mokymosi proceso dalis, reikia daug pastangų, kol dažnas ryžtasi išeiti iš komforto zonos ir pradėti kalbėti taip, kaip pavyksta, nes juk viską galima patobulinti eigoje.
„Trečioji klaida – lūkesčiai pasiekti rezultatą greitai, o nepavykus nuleidžiamos rankos. Svarbu suvokti, kad kalbos mokymasis yra ilgalaikis procesas ir apsišarvuoti kantrybe, kuri vėliau atsiperka su kaupu“, – pastebi G. Balaišienė.
Kalbėdama apie kalbų mokymąsi mokyklose, pašnekovė pastebi, kad nors dauguma vaikų mokykloje mokosi dviejų užsienio kalbų, antrosios užsienio kalbos pradedama mokytis vėliau, tik 6-oje klasėje, jai skiriama ženkliai mažiau valandų: „Iš patirties žinome, kad jos paruošimo lygis būna gan žemas, o vaikų antrosios užsienio kalbos įgūdžiai būna išlavinti nepakankamai. Kalbant apie anglų kalbą, jos mokoma žymiai kryptingiau, dėl to pasiekiama aukštų rezultatų. Visgi, didžiausias spragas pastebime kalbėjmo įgūdžiuose, nes kalbėjimui mokyklose dažnai neskiriama pakankamai dėmesio“.
Greičiausiai ir tiksliausiai kalbos geriausiai išmokstama bendraujant su gimtakalbiais
„Tobulas tarimas yra tikriausiai kiekvieno besimokančiojo siekiamybė. Ir nors toli gražu ne kiekvienam pavyksta įgyti natūralią tartį, yra daug būdų ir priemonių ją lavinti. Šiuo metu galima rasti nemažai mokamų ir nemokamų tarimo tobulinimui skirtų programėlių, tačiau galimą tą daryti ir pačiam. Svarbiausia, žinoma, yra praktika, o geriausia praktika yra stengtis kuo daugiau kalbą girdėti ir ją vartoti“, – sako G. Balaišienė.
Jei nėra galimybės dažnai bendrauti su gimtakalbiais, vienas iš metodų, pasak pašnekovės, yra klausyti kalbos įrašų ir atkartoti atskirus žodžius ar visus sakinius. Šio būdo privalumas yra tas, kad perklausyti ir atkartoti įrašą galima ne vieną kartą. Labai naudinga padaryti ir savo kalbos įrašą, kad išgirstumėte, ką dar reikia tobulinti. Puikus tarimo lavinimo pavyzdys yra vaikai, kurie natūralią tartį įgyja žiūrėdami filmukus užsienio kalba ir atkartodami ką girdi. Taip pat, norint tobulinti kalbos tempą, naudinga klausyti mėgstamų dainų užsienio kalba ir stengtis dainuoti kartu. Na o jei nepavyksta ištarti tam tikrų garsų, visada galima pasitarti su kalbos specialistu, kuris tikrai patars, kaip sudėtingą garsą ištarti taisyklingai.
Sertifikuota studijų konsultantė Rasa Juozapavičienė sako, patirtis rodo, kad efektyviausių rezultatų pasiekiama ne tik kalbos mokantis nuolat, bet kalbos mokymąsi Lietuvoje derinant su mokymųsi toje šalyje, kurios kalbos nori išmokti. Didžiausi mokymosi užsienyje privalumai yra gimtakalbis kontekstas.
„Psichologų ir neuromokslininkų teigimu, 7-is kartus skirtingose kontekstinėse situacijose sutikta informacija išsaugoma ilgalaikėje atmintyje. Taigi, kai mums ta informacija programuojama pamokose, gatvėje, parduotuvėje, pokalbyje su pažįstamais, smegenys natūraliai išsaugo informaciją ir jaučiamės komfortiškai ją reprodukuodami“, – sako R. Juozapavičienė.
Pasak kalbų mokymosi konsultantės, labai efektyvu mokantis užsienyje bendrauti išskirtinai tik kita kalba: mokslų metu vengti bendrauti su tautiečiais, jeigu įmanoma, gyventi gimtakalbėje šeimoje.
R. Juozapavičienė mini svarbų akcentą kalbos besimokant užsienyje tai yra pragmatinį kalbos pritaikymą, kuomet natūraliose situacijose pritaikomos išmoktos žinios. Bendraujant kavinėse, parduotuvėse, muziejuose, bet kurioje kitoje aplinkoje praktikuojamos kalbos žinios teikia daugiau pasitikėjimo, pasitenkinimo rezultatais ir skatina dar didesnį norą mokytis.