Leidėjų „Oskarai“
Edukacinio turinio kūrėjai iš visos Europos kasmet varžosi prestižiniuose BELMA apdovanojimuose, kuriuos vadina leidėjų „Oskarais“. Šie apdovanojimai yra skiriami konceptualiausių, stipriausių, paveikiausių edukacinių leidinių autoriams.
„Edukacijos turinio paveikumas yra iššūkis ne tik Lietuvoje. Džiugu, kad esame yra tarp tų šalių, kurios rodo kelią, o pamoka, kurią išmokome patys – tai, kad svarbiausias klausimas yra „Kaip?“. Ieškodami įdomių, įtraukiančių būdų galime sudominti net labai sudėtingo elgesio vaikus ir jiems padėti pajusti atradimo džiaugsmą“, – pranešime žiniasklaidai teigia leidyklos „Šviesa“ vadovė Milda Juonė.
Abu apdovanojimams nominuoti lietuvių leidiniai išsiskyrė vizualumu ir laisve nuo edukacinių klišių. Tai nėra vadovėliai – leidiniai skirti tam, kad vaikai mokytųsi patys. Pavyzdžiui, skaitydami M. Čepulio knygą, vaikai apie gamtos mokslus sužino besiaiškindami, kokia gyvybės forma iš tiesų valdo pasaulį, ar Lietuvoje galime sutikti skorpionų, ar visi vėžliai yra lėti ir kaip flamingams padeda jų spalva. Tuo tarpu spręsdami STEAM užduotis penktokai ir šeštokai jau gali patys programuoti ir nesunkiai pritaikyti mikrokompiuterius, sukurti išmanų šiukšlių rūšiavimo konteinerį ar net judesių jutiklį.
„Motyvacija – opi šių dienų problema, ypač turint minty, kad pastarieji pusantrų metų vaikams tapo tikru išbandymu. Ir mokytojams, ir mokiniams teko prisitaikyti prie visai naujų mokymosi iššūkių, o tėvams – tapti pusiau mokytojais. Net keliose užsienio šalyse atlikti tyrimai parodė, kad praėjusieji mokslo metai paliko nemažai žinių spragų. Norint jas pasivyti pirmiausia reikia, kad vaikai norėtų mokytis, o smagus ir netikėtas edukacinis turinys padeda ugdyti motyvaciją. Tokio naujo požiūrio ir sėkmingų pavyzdžių jau galime pamokyti ir kitas šalis“, – teigia M. Juonė.
Vaikai nemėgsta klišių
Anot „Šviesa“ pranešimo žiniasklaidai, vieno iš nominuotųjų leidinių autorius, gamtos fotografas ir zoologas Marius Čepulis teigia, kad mokantis biologijos sunku būtų išsiversti be mokslinių terminų ir faktų, tačiau juos pateikti galima taip, kad vaikai ir susidomės, ir įsimins.
„Pati paveikiausia yra kalba – kai bendrauji su vaikais kaip lygus su lygiu, lyg būtum susitikęs kur nors gatvėje, tuomet jie reaguoja visai kitaip negu klausydami sauso pasakojimo. Todėl norėdami sudominti jaunąją kartą turime galvoti, kaip kitaip pateikti tuos pačius nuo seno žinomus faktus ir dėsnius. Pasakojant įdomius dalykus galima nepastebimai perteikti ir tas žinias, kurių reikia dalykui. Vaikams labai patinka interaktyvios užduotys, įdomios nuotraukos, ypač įtraukia žaidimas „Tiesa ar melas?“, kai reikia atskirti klaidingus mitus nuo tikrų faktų“, – teigia fotografas, knygų ir straipsnių autorius M. Čepulis.
Netikėtas kampas sužadina smalsumą ir padeda išmokti
Klaidingų įsitikinimų taip pat dažnai galime išgirsti ir apie šiuolaikinius vaikus. Pasak M. Juonės, dažniausiai tenka išgirsti ir paneigti tris labiausiai paplitusius mitus apie jaunąją kartą.
„Girdžiu tėvų nusiskundimų, kad vaikui nesiseka mokytis gramatikos, nes taisyklės yra nuobodu. Tačiau kalbos taisykles daug įdomiau pasikartoti, kai ieškai atsakymų į neįtikėtinus klausimus, pavyzdžiui – kodėl gepardai neriaumoja, kodėl kartais nuo muzikos pašiurpsta oda, ar tikrai piranijos ryja viena kitą, kaip žmonės rengiasi skristi į Marsą arba kaip ateityje mus gydys nanorobotai. Perteikdami kalbos žinias netikėtame kontekste galime sužadinti smalsumą ir lavinti atmintį“, – teigia M. Juonė.
Antras leidyklos vadovės dažnai pastebimas klaidingas įsitikinimas – tai, kad šiuolaikiniai mokiniai neskaito literatūros klasikos kūrinių, pavyzdžiui, Miguelio de Cervanteso „Don Kichoto“, nes jiems nebeįdomu. Tačiau jiems bus tikrai smagu padiskutuoti, kokia yra donkichotiška asmenybė ir paieškoti panašių žmonių šiuolaikinėje visuomenėje. Vietoje įprastų faktų apie įvairių rašytojų biografijas taip pat galima panagrinėti jų asmenybių temperamentus ar keistus įpročius.
„Tikrai ne visiems mokiniams savaime įdomu rašyti rašinius pagal tokius kūrinius kaip Kristijono Donelaičio „Metai“, Vinco Mykolaičio Putino „Altorių šešėly“ ar Šatrijos Raganos „Sename dvare“. Tačiau kartu su autoriais suradome „naują kampą“ – siūlome tas pačias istorijas panagrinėti Lietuvos dvarų kultūros kontekste – pavyzdžiui, apsilankyti išlikusiuose rūmuose, parengti trimatę dvaro vizualizaciją ir ją pristatyti. Tuomet mokinio patirtis visiškai kitokia ir jis jau turi, ką papasakoti“, – teigia M. Juonė.
Keturi žingsniai, kaip sudominti vaikus
Visi minėti vaikus sudominantys pavyzdžiai – iš papildomo mokymosi leidinių, kurių užduotis galima atlikti namie, net jei mokykloje apie tai ir nebuvo kalbama. Jeigu mokytojams nepavyko sudominti vaikų, tuomet vieninteliai žmonės, galintys tai padaryti, yra tėvai. M. Juonė išskyrė keturis svarbiausius žingsnius, kurių laikantis pavyks atkreipti skaitmeninėje aplinkoje užaugusių vaikų dėmesį ir jį išlaikyti.
„Pirmasis žingsnis, norint sudominti vaikus – tai rasti netikėtą kampą, nes jei kartojame tą patį per tą patį, sunku būtų tikėtis kitokio rezultato. Naują, netikėtą kontekstą gali suteikti priežasčių ir pasekmių paieškos, palyginimas su šių dienų aplinka ir nestandartiniai pavyzdžiai“, – vardina M. Juonė.
Pasak jos, antras žingsnis – atsiminti, kad nėra neįdomių ir nereikalingų mokomųjų dalykų, tereikia tai parodyti. Trečiasis žingsnis – paskatinti tyrinėti reiškinį plačiau. Tai moko ne tik žinių, bet padeda pasinerti į temą, matyti ją platesniame kontekste, kelti klausimus ir aiškintis savarankiškai.
Paskutinis žingsnis, kurį atrado su leidiniais dirbantys ekspertai – tai, kad susigrąžinti motyvaciją mokytis įmanoma kiekviename amžiaus tarpsnyje. Čia labai svarbus yra tėvų vaidmuo – jiems turi rūpėti tai, kuo domisi vaikas. Smalsumas ir žinių troškimas yra užkrečiantis gero elgesio pavyzdys.
