Ugdymo šeimoje asociacijos vadovė ir mokyklos įkūrėja sutiko su Delfi pasidalinti apie ugdymo šeimoje pliusus, minusus, didžiausius kylančius iššūkius, užsienyje vyraujančią praktiką bei kokius privalumus pastebi su tokiu ugdymu akis į akį susidūrę moksleivių tėvai. A. Adomaitytė dalijasi ir savo patirtimi, nes jau ketverius metus savo atžalas ugdo pati.
– Ar daugėja šeimų, kurios renkasi savo vaikus ugdyti šeimoje? Galbūt yra suvesti konkretūs pastarųjų metų skaičiai, statistika?
– Taip, šeimoje vaikus ugdančių šeimų Lietuvoje išties daugėja. Buvo metų, kai skaičius dvigubėjo. Ugdymo šeimoje asociacijos ir statistikos departamento skaičiai už 2023–2024 mokslo metus šiek tiek skiriasi, bet, išvedus vidurkį, Lietuvoje namuose buvo ugdoma apie 300 vaikų. 2020–2021m. jų buvo 64, 2021–2022 m. – 187, 2022–2023 m. – 263. Maždaug rugsėjo pabaigoje sulauksime šių mokslo metų statistikos ir tikimės, kad tokių vaikų ir šįkart bus gerokai daugiau nei pernai.
– Kokios šeimos dažniausiai renkasi ugdymą šeimoje? Galbūt išskiriama jų gyvenamoji vieta, finansinė padėtis ar kt.?
– Kalbant apie ugdymą šeimoje apskirtai (ne tik nuotolines pamokas), be abejo, yra nemažai keliaujančių šeimų. Vis dėlto apskritai šeimos, nors turi labai panašų tikslą, nors yra vienijamos bendrystės jausmo, iš tiesų yra gana skirtingos.
Yra keliaujančių, laikinai gyvenančių užsienyje, yra gyvenančių kaime, vienkiemyje, didmiestyje. Yra auginančių po vieną vaiką, yra turinčių po penkis ar šešis. Yra šeimų, kurių visi vaikai ugdomi šeimoje arba tokį mokymosi būdą renkasi tik vienas ar du iš vaikų. Yra itin pasiturinčių šeimų, yra ir socialiai remtinų. Yra tokių, kur vaikus moko vien tėvai, taip pat tų, kurios samdo mokytojus, dėstytojus, pasitelkia į pagalbą senelius. Yra vengiančių technologijų ir yra jomis besižavinčių. Yra vaikų, kuriuos augina tik vienas iš tėvų, yra vaikų, kurių abu tėvai dirba arba tokių, kuriose vienas iš tėvų gali nedirbti. Yra tautines tradicijas puoselėjančių šeimų, yra mišrių rasių ir tautybių. Yra giliai tikinčių šeimų, yra ir labai pasaulietiškų.
Tą patį galima pasakyti ir apie vaikus. Yra tokių, kuriuos galima būtų pavadinti standartiniais, tačiau yra ir neuroįvairovės principus atitinkančių, psichologinius sunkumus išgyvenančių vaikų, taip pat ir itin aukšto intelekto, mokyklą „peraugusių“ moksleivių. Vieni ugdyti šeimoje renkasi todėl, kad dar neturėdami vaikų žinojo, jog rinksis būtent šį kelią, kiti bėga nuo sistemos jos jau paragavę, nes tiesiog neturi kur dėtis su savo, pavyzdžiui, ypatingų ugdymosi poreikių turinčiu vaiku, kad ir kaip gražiai įtraukusis ugdymas atrodytų teoriškai. Iš tiesų niekaip nepavyktų nutapyti vieningo šeimoje vaikus ugdančios šeimos paveikslo.
– Jei reikėtų apibūdinti trumpai ir aiškiai – kaip praktiškai vyksta ugdymas namuose? Kokius pagrindinius dalykus turi žinoti tuo susidomėję tėvai?
– Ugdymas šeimoje vyksta labai skirtingai. Galiu pasakyti tik tiek, kad, priešingai Lietuvoje vis dar vyraujančiai nuomonei, vaikus šeimoje ugdo ne asocialai, tingintys nuvežti vaiką į mokyklą arba prageriantys pašalpą, už kurią vaikui turėjo būti nupirkti batai (patikėkit, tai realios žmonių nuomonės!), o išties sąmoningi ir atsidavę tėvai. Ugdyti vaiką šeimoje – reiškia įdėti daug darbo, atsisakyti dalies savo malonumų.
Šeimoje ugdyti vaikus norintys tėvai turi suprasti, kad dabar jie bus savo vaiko mokytojais ir prisiims atsakomybę. Lietuvoje privaloma išsirinkti mokyklą ir su ja pasirašyti ugdymo šeimoje sutartį. Vis dėlto tai nereiškia, kad mokykla jums kažką duos. Kartais tėvai sako, kad nori ugdyti atžalą šeimoje, o po to teiraujasi, ką mokykla duos, kaip dirbs su jų vaiku, kaip jį užims ir t.t. Mokykla tik kuruoja, kažkiek prižiūri, kažkiek pataria, kažkiek patikrina. Tačiau bendrai ugdymas šeimoje yra tėvų darbas ir tėvų atsakomybė. Reikia gerai suvokti, į ką veliesi, tad tam ryžtasi ne kiekvienas.
Tėvai, norintys rinktis ugdymo šeimoje kelią, turi suprasti, kad jie ne tik patys mokys (arba patys pasirūpins, kas mokys) vaikus, bet ir pildys mokymosi ataskaitas, teiks mokyklai mokymosi įrodymus, pildys klausimynus, metines pažangos ataskaitas, kartu su vaiku dalyvaus mokyklos renginiuose ir kt.
Taip pat svarbu žinoti, kad ugdymo šeimoje paslaugą teikia ne kiekviena mokykla. Gera žinia ta, kad paslaugą teikia ir savivaldybių, ir nevalstybinės mokyklos, o sutartį galima pasirašyti su bet kurioje savivaldybėje esančia mokykla, nebūtina prisirišti prie gyvenamosios vietos. Mokyklą galima išsirinkti pagal savo pasaulėžiūrą ir kišenę.
Dar itin svarbus momentas yra tas, kad dokumentus mokyklai, jei norėsite ugdyti atžalą šeimoje nuo ateinančių mokslo metų rugsėjo, reikia pateikti dar iki einamųjų mokslo metų birželio 1 d. Tai išties nepatogi tvarka, kurią norėtųsi pakeisti. Šeimoms paliekama labai mažai laiko susivokti, susirinkti reikalingas pažymas, nes vieni mokslo metai dar nepasibaigę, o tu, pasirodo, jau turėjai būti susitvarkęs dokumentus kitiems. Įprastoje mokykloje šeimoms paliekama visa vasara.
– Ugdymo šeimoje pliusai ir minusai – su kokiais iššūkiais dažniausiai susiduria tėvai ar patys mokiniai? Kokius tokio mokymosi privalumus įvardintumėte?
– Minusai gal labiau būdingi ugdymui šeimoje nepasiruošusiems tėvams. Staiga jie susivokia, kad jų vaikas visą dieną šalia ir šie nebegali ramiai tyloje dirbti arba išgerti kavos tada, kada nori. Dar, pasirodo, reikia įdėti gana daug darbo ir pildant ataskaitas, ir mokant patį vaiką. Deja, būna ir taip, kad vaikas nenori mokytis ir tėvai neturi įrankių, nežino, kaip su juo susikalbėti.
Sunkumų patiria ir tie, kurie linkę lengvai pasiduoti visuomenės ir aplinkos spaudimui, ir nenori būti „baltomis varnomis“. Nesakau, kad visos šeimos tą spaudimą patiria, vis dėlto jei patiria, daliai jų būna išties sunku. Kiti, priešingai, eina pakelta galva ir yra tikri ugdymo šeimoje ambasadoriai.
Na, o iš esmės – vieni pliusai. Vaikai atsigauna, įgyja pasitikėjimo savimi, savarankiškumo (taip, taip!), drąsos, šeimos narių tarpusavio ryšiai tvirtėja, per laiką visiškai pasikeičia tėvų ir vaikų santykiai. Žinoma, tai neįvyksta nei per naktį, nei per mėnesį. Vis dėlto ugdant vaiką šeimoje kelerius metus rezultatas akivaizdus.
Jautresni vaikai, taip pat vaikai, mokykloje patyrę patyčias, atsigauna, išlenda iš kokono, sutvirtėja.
Apskritai šeimoje ugdomų vaikų mąstymas laisvesnis, jie originalesni, nestandartiniai, neretai yra ambicingesni ir daugiau pasiekia gyvenime.
Taip pat svarbu tai, kad, nors Lietuvoje šeimoje ugdomi vaikai privalo būti mokomi pagal BUP, jie visgi turi daug laisvės tame, kaip tų reikiamų rezultatų pasiekia. Kas nori, naudoja vadovėlius ir pratybas, kas nori, skaičiuoja lauke akmenukus. Vieni mokosi prie kompiuterio, kiti keliauja, lanko muziejus, bibliotekas. Yra gairės, nurodančios, ko reikia išmokti, tačiau, pasirinkus tinkamą mokyklą, visiška laisvė tame mokymosi proceso pasirinkime.
Mokomosios medžiagos šiais laikais, ypač internete, yra tiek, kad pasirinkimo laisvė tampa begalinė. Pradinukams medžiagą dažnai išdėsto tėvai. Vyresnėliai jau moka mokytis patys (tėvams tikrai nereikia būti visų mokomųjų dalykų specialistais). Galima mokytis pagal tvarkaraštį, galima mokytis atliekant projektus, galima kasdien mokytis skirtingų dalykų, taip pat yra galimybė pusę metų kažko apskritai nesimokyti, tačiau kitą pusmetį susitelkti ties tuo, ką pirmąjį pusmetį praleidai. Galų gale, galima labai daug gilintis į vaiką dominančias temas ir tik baziniu lygiu išmokti tai, kas netraukia. Juk logiška, kad jei kažkas nesiseka dar mokyklos suole, savo gyvenimo žmogus su tuo ir nesieja. O štai atėjęs į mokyklą vaikas iš visų dalykų mokytojų girdi tą patį: neišmokus jo dėstomo dalyko bus sunkiau ateityje. Bet juk tai netiesa!
Man, pavyzdžiui, matematika visada siaubingai nesisekė, labai jos nemėgau, bijojau mokytojos, bet štai turiu magistro diplomą ir gatvių nešluoju, nors tai irgi svarbus darbas. Žinoma, universitete krimtau ne tiksliuosius mokslus. Na, ir ką? Vaikui kasdien girdėti gąsdinimus, kad iš jo nieko nebus, jei jis nemokės matematikos, fizikos, istorijos, geografijos, yra toks stresas! Ugdantis šeimoje to streso tiesiog nėra.
Be to, nors tėvams tenka nemažai darbo, visgi mokymuisi šeima gali skirti kur kas mažiau laiko nei paprastoje mokykloje. Šeimoje vaikui nereikia laukti, kol tą patį sakinį paskaitys visi jo klasės draugai, nereikia pusę pamokos klausytis, kaip mokytoja aiškinasi apie Petriuko ir Jonuko barnį, nereikia daryti pertraukos, jei tau jos nereikia, nereikia laukti, kol mokytoja keliems vaikams klasėje dar kartą paaiškins tai, ką tu jau supratai. Tad paprastai pamokoms nereikia nė pusdienio, ką jau kalbėti apie tai, kad nėra jokių namų darbų. Na, ir atvirkščiai – jei vaikas kažko nesupranta, medžiagą galima aiškintis tiek, kiek tik reikia, nepaliekant žinių spragų.
– Tikriausiai dažnas klausimas – ar netrūksta vaikams socializacijos, daugiausia laiko praleidžiant namuose?
– Tai tikrai pats dažniausias klausimas. Ir atsakymas į jį – ne, netrūksta! Didžiausia problema yra ta, kad žmonės vaikų socializaciją supranta išskirtinai kaip ištisų dienų leidimą su tais pačiais 30 vaikų, kurie būtinai yra vienodo amžiaus ir visai nebūtinai vienas kitam įdomūs. Kada dar, išskyrus darželį ir mokyklą, jums gyvenime taip nutinka?
Šeimoje ugdomi vaikai pirmiausia ir socializuojasi su savo šeimos nariais. Jie kur kas daugiau nei paprastai ir kur kas kokybiškiau leidžia laiką su tėvais, broliais ir seserimis, seneliais. Kiemo draugų, kaimynų, tėvų draugų vaikų, pusbrolių ir pusseserių taip pat niekas neatima. Vos pasibaigus pamokoms tradicinėse mokyklose, visi vaikai gali kartu leisti laiką lauke, eiti vieni pas kitus į svečius. Lygiai taip pat iš šeimoje ugdomų vaikų niekas neatima ir būrelių. Priešingai, tie vaikai turi kur kas daugiau laisvo laiko ir gali lankyti daugiau būrelių, kuriuose taip pat mezga draugystes.
Galų gale, naminukai, kaip mes vadiname savo bendruomenės narius, yra tikrai linkę bendrauti tarpusavyje. Tik pagalvokite, kaip smagu keliems šeimoje ugdomiems vaikams kartu su mamomis ar tėčiais drauge eiti į muziejus ar keliauti į išvykas viduryje darbo dienos. Visos erdvės be grūsties, esi tik tu, tavo artimiausi žmonės ir bendraminčiai draugai. Be to, kai kurios ugdymo šeimoje paslaugą teikiančios mokyklos organizuoja itin daug renginių, į kuriuos kviečia ir naminukus. Arba tie renginiai tik jiems ir būna skirti. Štai ir vėl galimybė susitikti. Priklausomai nuo mokyklos, tai gali vykti net kartą per porą savaičių.
Na, o vaikai, kuriems tradicinėje mokykloje buvo per daug žmonių, per daug šurmulio, kaip tik džiaugiasi tuo, kad ugdydamiesi šeimoje gali lengviau kontroliuoti savo bendravimo su kitais mastą. Tai nereiškia, kad teks vienam užsidaryti tarp keturių sienų. Tai reiškia laisvę pasirinkti, kiek, su kuo ir kada bendrauti.
– Galbūt yra statistika, informacija apie vaikų, besiugdančių šeimoje, pasiekimus? Kaip tokiems vaikams sekasi mokytis, kokie jų mokslų rezultatai?
– Oficialios statistikos Lietuvoje nėra, nes šeimoje ugdomų vaikų rezultatai paprastai imami vertinti tuomet, kai pirmoje klasėje taip ugdytis pradėję mokiniai baigia mokyklą. Taigi, jei Lietuvoje ugdymas šeimoje įteisintas 2020 m., pirmuosius rezultatus galėtume turėti apie 2032 m. Ir tokiu atveju tyrimo imtis bus labai maža, nes mokinių, kurie pačiais pirmaisiais ugdymo šeimoje įteisinimo metais tapo pirmokais ir tokį mokymosi būdą rinksis iki pat mokyklos baigimo, bus labai nedaug. Kol kas galime tik pasitikėti ugdymo šeimoje paslaugą teikiančių mokyklų duomenimis.
Beje, visų šeimoje ugdomų Lietuvos vaikų žinios privalomai tikrinamos du kartus per metus. Rezultatai tikrai džiuginantys. Neretai vaikų pasiekimai vertinami aukštesniuoju lygiu (tai yra aukščiausias galimas įvertinimas), nepatenkinamo lygio įvertinimo man asmeniškai dar nėra tekę matyti, nors jau ketvirti metai pati ugdau šeimoje ir antri metai kuruoju kitas šeimoje ugdančias šeimas.
Galiu pasidalinti asmenine patirtimi – mano vyriausioji dukra dvejus paskutiniuosius metus ugdėsi šeimoje ir šį pavasarį puikiai išlaikė dešimtos klasės PUPP. Šį rugsėjį ji jau vienuoliktokė ir tai bus tretieji jos ugdymosi šeimoje metai. Draugės mergaitė, kuri taip pat kelerius paskutinius metus ugdėsi šeimoje, šiemet baigė mokyklą, puikiai išlaikė VBE ir įstojo į universitetą užsienyje.
Vis tik yra JAV statistika, ja galima remtis. Nacionalinio švietimo namuose tyrimų instituto (National Home Education Research Institute) duomenimis, šeimoje ugdomi vaikai 78% atvejų savo žiniomis pralenkia „kolegas“, besimokančius įprastose mokyklose. JAV šeimoje ugdomi vaikai taip pat nuo 15 iki 30 procentinių punktų lenkia įprastų mokyklų mokinius pagal standartizuotų testų rezultatus.
Mums būtų paprasčiau vertinti atskiro vaiko individualią pažangą, bet nėra kas tokius vertinimus suvestų į vieną ir sektų statistiką. Stebėdama savo vaikus galiu pasakyti, kad jų žinios geriau įtvirtinamos, jiems išties lieka galvoje tai, ką jie išmoko. Nėra vienkartinio mokymosi testui, kai kitą dieną po testo jau nieko nebeprisimeni.
Apskritai nemažai pasaulio įžymybių – meno, verslo, sporto, mokslo atstovų – yra ugdyti šeimoje.
– Ar daug šeimoje ugdomų vaikų vėliau pereina į tradicines mokyklas?
– Tokių vaikų yra, tačiau procentas tikrai nedidelis. Yra vaikų, kurie taip ir neranda savęs ugdyme šeimoje. Yra tokių, kurie grįžta į tradicinę mokyklą, tačiau po metų vėl pasirenka ugdytis šeimoje. Taip pat būna, kad mokyklos suolą pasimatuoti nori tie, kurie niekuomet nėra to išbandę. Vis dėlto bendra tendencija yra didėjantis šeimoje ugdomų vaikų skaičius ir mažas į mokyklas grįžtančių/išeinančių skaičius. Visgi šeimoms, nusprendusioms grįžti į tradicinę mokyklą, būtina prisiminti, kad iš ugdymo šeimoje išeiti galite bet kada, o sugrįžti – tik kartą per metus, pateikus dokumentus mokyklai, kaip jau minėjau, iki birželio 1 d.
– Galbūt galėtumėte situaciją Lietuvoje palyginti su situacija užsienyje? Kur pasaulyje daugiausia vaikų, kurie ugdomi namuose?
– Turbūt labiausiai žinomas faktas, kad ugdymas šeimoje (angl. homeschooling) populiarus JAV. Ten jis turi gilias tradicijas, tačiau pastaraisiais metais situacija keičiasi. Jei seniau stereotipinė JAV namuose ugdanti šeima buvo gausi, krikščioniška, gyvenanti kaimo vietovėje, tai dabar šalyje taip pat stebimas ugdymo šeimoje bumas – tokių šeimų ne tik gausėja itin sparčiai, šį mokymosi būdą renkasi vis įvairesnės šeimos (panašiai kaip ir Lietuvoje). Lyginant valstybinių, privačių mokyklų ir šeimoje ugdomų vaikų skaičių, būtent pastarojo augimas yra žymiai didesnis. Jei, pavyzdžiui, 1973 m. JAV šeimose ugdomų vaikų buvo apie 13 tūkst., 2016 m. apie 2,3 mln., tai dabar, remiantis įvairiais duomenimis, jų yra apie 5 mln.
Sąlygos ugdyti šeimoje JAV taip pat nevienodos. Jei visoje mūsų šalyje galioja vienodos taisyklės, tai JAV jos labai skiriasi, priklausomai nuo valstijos: nuo visiškos laisvės nemokyklinti (angl. unschooling) ir jokios prievolės kam nors apie tai pranešti ar atsiskaityti, iki sutarčių su mokyklomis, griežtos šeimų priežiūros ir testavimų. Kai kurios valstijos laikosi per vidurį – teprašo šeimų pranešti savo gyvenamos vietos mokyklai, kad joje nesimokys, ir dėstyti vaikui bent porą privalomų dalykų.
Kitos šalys, kuriose labai populiarus ugdymas šeimoje – tai Kanada, Australija, Naujoji Zelandija. Europoje ugdymas šeimoje populiariausias, ko gero, Jungtinėje Karalystėje ir Rusijoje. Europos Sąjungoje šiuo klausimu nėra vieningos politikos. Štai, pavyzdžiui, Italijoje, Latvijoje, Airijoje, Prancūzijoje, Danijoje ir kt. ugdyti šeimoje leidžiama. O štai, pavyzdžiui, Vokietijoje, Švedijoje tai arba nelegalu arba įmanoma tik teoriškai, bet ne realiai. Dėl to, tarkim, iš Vokietijos kai kurie keliasi gyventi į Daniją ar kitas šalis. Pagalvokite, koks yra didelis šeimos noras pakeisti savo vaikų gyvenimus, atverti vaikams naujus horizontus, kad net ryžtamasi palikti savo šalį.
– Jei reikėtų apibendrinti – ar lietuviai vis dar konservatyvūs ugdymo šeimoje klausimu?
– Man jau sunku pasakyti. Kai ugdai šeimoje vaiką ketvirtus metus, kai priklausai Ugdymo šeimoje asociacijai, dirbi nedidelės privačios mokyklos ugdymo šeimoje komandoje, o vėliau įkuri savo ugdymą šeimoje kuruojančią mokyklą, kai daug bendrauji su bendraminčiais, tai atrodo, kad jau pusė Lietuvos ugdo šeimoje arba bent jau žino apie tokią galimybę.
Kita vertus, kai paskaitai, pavyzdžiui, komentarus po straipsniais ugdymo šeimoje tema, atrodo, kad dauguma žmonių vis dar galvoja, kad kiti tiesiog privalo elgtis kaip visi – leisti vaikus į mokyklą, nesirinkti alternatyvių ugdymo būdų, nes... na, kodėl? Kad būtų kaip visi? Kad „neišsišoktų“? Kad gyventų, kaip liepta?
Kyla jausmas, kad ant mūsų pyksta, nes neva esame asocialūs, tingūs, apsileidę arba kaip tik – pataikaujame vaikams, saugome juos nuo realaus gyvenimo, tarsi vienintelis realus dalykas gyvenime būtų ėjimas į mokyklą. Juk, tiesą sakant, mokykla sukurta ne taip ir seniai. Iki tol kartų kartos žmonių ugdėsi tarp saviškių. Iš tiesų, man atrodo, po tuo žmonių pykčiu slypi arba pavydas (bet juk ir jiems niekas nedraudžia patiems ugdyti savo vaikus), arba elementarus nežinojimas. Žmonėms būdinga demonizuoti nepažįstamus dalykus. Aš, kaip Ugdymo šeimoje asociacijos vadovė ir ugdymo šeimoje mokyklos įkūrėja, noriu, kad tėvai, jei renkasi ne ugdyti savo vaikus šeimoje, o leisti juos į mokyklą, tai darytų todėl, kad žino pasirinkimus, galimybes, viską apsvarsto ir pasirenka tinkamiausią savo šeimai variantą, o ne todėl, kad tiesiog nežino, kad vaikams galima mokytis ir kitaip.
Kita vertus, pati pastebiu, kad situacija keičiasi. Jei, tarkime, dar prieš ketverius metus su sūnumi nueidavau į muziejų pirmoje darbo dienos pusėje ir su darbuotojais imdavome kalbėti apie tai, kodėl vaikas ne mokykloje, arba nueidavome pas gydytoją ir sakydavome, kad sergančiam vaikui pažymos nereikia, nes ir taip nevaikštome į mokyklą, reakcija būdavo, kaip su kolegėmis mėgstame sakyti, pakelti antakiai. Žmonės išpūsdavo akis, išsižiodavo ir dažnai net nesugebėdavo rišliai paklausti, kaip čia taip įmanoma.
Dabar neretas gydytojas, bibliotekininkas ar pardavėjas nebenustemba ir papasakoja, kad ir jo draugas, kaimynas, giminaitis taip pat ugdo vaikus šeimoje. Matau vis mažiau susiraukusių veidų, iš nepažįstamųjų girdžiu vis mažiau pamokslų apie tai, kad gadinu vaikams gyvenimus. Žmonės tiesiog nusišypso, jei nustemba, tai ne piktai, o smalsiai, palinki sėkmės. Manau, tam įtakos turi tai, kad, augant šeimoje ugdomų vaikų skaičiui, žmonės vis daugiau su jais susiduria, susipažįsta, išgirsta šeimų istorijas, pamato, kad tie vaikai ne tik normalūs, bet net ir labai šaunūs ir protingi.