– Kai tema pasisuka apie vaikų emocijas ir verkimą, kiekvienas turi savo nuomonę. Papasakok plačiau, kuo išskirtinis sąmoningos tėvystės požiūris į verksmą?
– Pirminė verksmo funkcija yra komunikuoti ir pranešti apie savo poreikius ar diskomfortą. Antroji verkimo funkcija – sumažinti stresą. Verkimas yra vienas natūraliai išsivysčiusių mechanizmų, sumažinančių stresą, šalia žaidimų, juoko ir kalbėjimo, kai ši funkcija jau išvystoma. Verkimas gali būti laikomas natūraliu atstatančiu procesu, kai organizmas atgauna pusiausvyrą. Jis išsivystė evoliuciškai kaip prisitaikymo mechanizmas. Kai verkiame sunaudojame energiją, sumažiname įtampą, kraujo spaudimą. Su ašaromis pašaliname streso hormonus, taip atkurdami pusiausvyrą. Žinoma, kai vaikas verkia, visada gali būti, kad jam kažką skauda fiziškai, todėl tai įtarus būtina kreiptis į gydytojus. Tačiau nemažai psichologų ir gydytojų vis dar pataria nekreipti dėmesio į kūdikio verkimą, kad, neva, neišlepintume ir jis išmoktų pats nusiraminti. Kitos rekomendacijos yra reaguoti į kiekvieną kūdikio verkimą ir raminti jį žindant, sūpuojant, guodžiant, kad tik jis liautųsi verkti. Bet nė vienas šis būdas neatkreipia dėmesio į verkimo, kaip streso paleidimo, funkciją. Dažniausiai visi stengiasi padaryti viską, kad vaikas tik neverktų. Nukreipia dėmesį, bando pralinksminti, duoda ko nors skanaus. Bet verksmas yra viena iš bendravimo priemonių. Todėl nereikia tildyti. Jei mūsų brangus suaugęs žmogus bando išreikšti tai, ką jis patiria, mes išklausysime. Būtų nepagarba tildyti suaugusįjį. Tai kodėl tildome kūdikį? Tyrimai rodo, kad verkimas gerina emocinę sveikatą. Emocinės ligos šaltinis yra ne pati trauma, bet užslopintas beviltiškumas, kad negali išreikšti to, ką jauti.
– Bet jei mes kalbame apie mažus vaikus, jų gyvenimas dar nerūpestingas, argi jie patiria stresą?
– Net mažyčiai kūdikiai patiria emocijas. Yra nustatyta, kad naujagimiai atskiria net pasakas, kurias jiems skaitė mamos prieš jiems gimstant. Todėl labai svarbu patenkinti ne tik fiziologinius poreikius. Net ir pats gimdymas gali būti stresas kūdikiui. Taip pat gali būti nepatenkinti poreikiai, pavyzdžiui, prisilietimo, jei jis buvo atskirtas po gimdymo nuo tėvų. Žinoma, tai priklauso nuo paties kūdikio. Kiti stresoriai gali būti per didelė ar per maža stimuliacija. Per ryški šviesa, bet koks pokytis yra stresas.
– Jei kalbėsime ne apie naujagimius, kas dar jiems kelia stresą?
– Jei kalbėsime apie vėlesnį amžių, tai gali būti kokie nors sunkumai, bandant išreikšti tai, ko jis nori. Vaikas bando pasakyti, rodyti, o kai suaugęs vis tiek nesupranta, jis supyksta, verkia, kad jam nepasisekė. Kiti stresoriai – fizinis skausmas užsigavus. Dėl neišleisto streso atsiranda kitos bėdos. Sulėtėja virškinimas, nes kraujas persiduoda į rankas ir kojas – taip mūsų organizmas išsivystė evoliuciškai, kad, reaguodami į stresą, galėtume gintis ar bėgti.
– Ar gali vaikas net atsisakyti valgyti, nes patiria stresą?
– Gali būti, nes jis nejaus poreikio valgyti, ši funkcija nervų sistemos bus išjungta, kad jis būtų pasiruošęs reakcijai į stresą.
– Panašu, kad streso šaltinių vaikams yra pakankamai daug. Verkti yra dėl ko. Kaip teisingai turėtų elgtis tėvai?
– Visų pirma, svarbiausia patikrinti, ar patenkinti būtinieji poreikiai, nes gali būti, kad vaikui skauda fiziškai ir tokiu atveju išsiverkimas nepadės. Labai svarbu nepalikti vaiko verkti vieno. Tai yra labai žalingas požiūris, nes kūdikiai net 5 minutes palikti verkti vieni, jaučiasi labai apleisti, išsigandę, bejėgiai. Jie juk dar neturi nei informacijos, nei patirties, kad tėvai yra kitame kambaryje. Jie neišsiugdo pasitikėjimo. Aš visada siūlau verkiantį kūdikį paimti ir palaikyti. Nes jei patenkinti jo poreikiai, mūsų tikslas ne nuraminti, o padėti išreikšti tuos jausmus. Būdamas ant rankų, jis jaučiasi saugus ir mylimas. Nėra prasmės blaškyti kūdikį ar nukreipti jo dėmesį, nes tai tik atitolins verkimą.
– Vienas iš dažnų epizodų, kai tėvai susiduria su tokiu vakariniu verksmu, kurio niekaip neina nuraminti. Tėvai dažnai pradeda daryti įvairius dalykus – važinėti automobiliu po rajoną, supti ant kamuolio. Kaip patartum elgtis?
– Yra nustatyta, kad kūdikiai daugiausiai verkia, būdami 6-8 savaičių – maždaug po valandą ar pusantros per dieną. Paskui trukmė vis mažėja. Čia statistika. Kūdikystė yra labai pažeidžiamas laikotarpis, mūsų tikslas yra ne nuraminti, o priimti verkimą ir paskui sumažinti tai, kas kelia stresą. Nereikia nukreipti dėmesio, tiesiog palaikykime ant rankų. Tik reikia, kad ir patys tėvai būtų ramūs, kad neperduotų savo streso kūdikiui.
– Jei sudėliotume į vieną sakinį, galima sakyti, kad jei turime verkiantį naujagimį ir nežinome, kaip jį nuraminti, jei jo būtini poreikiai yra patenkinti, tada tiesiog turėtume priglausti vaiką, nusiraminti patys ir išbūti?
– Taip. Man patinka analogijos su suaugusiaisiais. Jei mes turėtume rūpintis kažkuo, kuris nemoka mūsų kalbos. Ką darytume? Tiesiog būtume šalia ir išklausytume. Taip pat ir su kūdikiu.
– Bet ar toks verksmas nepakenks kūdikiui ateityje?
– Kartais baimė būna, kad jis nesibaigs niekada. Bet reikia prisiminti, kad tai evoliuciškai išsivystęs streso mechanizmas, taip mes įveikiame stresą, kad jis neišsivystytų į kokią negerovę. Verkimas padeda, o ne kenkia. Kenkia mūsų nežinojimas ir klaidingi įsitikinimai. Mums vaikystėje sakydavo, neverk, nes negražu, tikri vyrai neverkia...
– Bet net ir suprantant verkimo prasmę, sunku jį išbūti...
– Klausytis verkimo yra nemalonu. Bet būtent verkimas anksčiau kūdikiams padėjo išgyventi. Dabar mes galvojame, kad jei vaikas tyli, su juo viskas gerai. Verkimas mus erzina ir neturime natūralaus pojūčio, kad verkti yra gerai. Į verkimą dažnai reaguojame taip, kaip į jį reagavo mūsų tėvai – slopindami ir tildydami. Mums sakydavo, kad tai negražu. Arba vaikas būdavo pagiriamas, kad nustojo verkti, arba gėdinamas, kad verkia. Šitaip menkinamas vaiko skausmas. O jam tas skausmas yra labai realus. Tokiais atvejais vaikai jaučiasi nesuprasti ir palikti su savo skausmu. Jie gali jaustis emociškai apleisti.
– Vis dėl to, jei bandytume nuraminti savo vaikų verksmą, kuo rizikuojame?
– Nuslopintos emocijos yra prisitaikymas aplinkoje, kur emocijų reiškimas siejamas su silpnumu. Užaugęs toks žmogus pasirenka įvairius būdus, kaip tas emocijas slopinti. Dažniausiai tai būna alkoholis, tabakas, narkotikai ar persivalgymas.
– Pakalbėkime apie vyresnius vaikus, kai atsiranda nepageidaujamas elgesys, kurį dažnai tėvai įvardija kaip ožiukai, manipuliacijos, pykčio priepuoliai, kai vaikai krenta ant žemės. Ar egzistuoja tie ožiukai?
– Ožiukai gyvena tvarte, o maži vaikai komunikuoja verkimu, bet mes dažnai tikimės, kad kai išmoks kalbėti, mažiau verks. Tačiau kalbantiems vaikams taip pat reikia paverkti, kad išreikštų stresą. Verkimas tampa streso pašalinimo, bet nebe bendravimo būdu. Ir jei vaikas yra vyresnis, tai svarbu pirmiausia pašalinti streso priežastį, o paskui išklausyti vaiką. Svarbu, kad jie nesijaustų blaškomi, kad žinotų, jog jais rūpinamasi.
– O jei verkiantis vaikas mums sako, eik šalin, kaip reaguoti?
– Galima pasakyti, kad man svarbu, jog tu žinotum, kad man rūpi. Aš čia pabūsiu, pažiūrėsiu, kad tu neužsigautum.
– Dažnai vaikų verksmas susijęs su tuo, kad turime nubrėžti tam tikras ribas. Kaip tokioje situacijoje elgtis: nusileisti ar išlaikyti ribą, nepaisant to, kad vaikas verkia?
– Įsivaizduokime situaciją: vaikas prašo atsigerti, paduodate, prašo iš kito puodelio, paduodate iš kito puodelio, prašo kito gėrimo... Jūs jau suprantate, kad tai yra visai ne dėl to, kad vaikas nori gerti. Kai matome, kad vaiko prašymai nesiliaus, pastebime, kad jam reikia išleisti stresą. Tada kuo švelniau pasakome „ne“ ir leidžiame vaiko emocijoms išsilieti.
– Kartais atrodo, kad vaikas provokuoja, specialiai daro dalykus, kurių neleidžiame daryti... Kas tada vyksta?
– Taip, kartais atrodo, kad verkimo priežastis yra ne visai tai, kas ką tik įvyko. Sąmoningoje tėvystėje yra net toks terminas „sulūžusio sausainio fenomenas“. Vaikas, tarkime, nori užkąsti, bet paskutinis sausainis yra sulūžęs. Tai nėra reikšmingas įvykis, bet vaikas pratrūksta. Kas įvyko. Greičiausiai vaikas verkia, kad atsikratytų įtampos. Matyt, stresas kaupėsi ilgai ir verkimas atsirado persipildžius taurei. Kai suvokiame, kad verkimas ir yra tikrasis poreikis, niekas nebeatrodo manipuliacija. Tėvams tiesiog reikia būti su vaiku ir priimti jo emocijas.
– Išsiverkimas ir yra poreikis? Dažnai tai nutinka po darželio. Vaikas noriai eina į darželį, noriai pasilieka, visą dieną būna puikios nuotaikos, o kai ateini pasiimti, tada prasideda linksmybės...
– Vaikai per dieną gali patirti daug streso, kurio niekas nepastebės. Vaikai verkia su tais, su kuriais jaučiasi saugūs. Jei nėra kitos priežasties, galime suprasti, kad tai streso paleidimo mechanizmas.
– Dar viena situacija – žindymo nutraukimas. Tokiu atveju sulauksime vaiko verkimo. Ką daryti?
– Žinoma, yra įvairių nuomonių apie žindymo nutraukimą, bet kartais gyvenimas tiesiog nutinka. Įvyksta situacijos, kai reikia taip pasielgti. Kas atsitinka? Vaikas buvo įpratęs vienaip, bet įvyko pasikeitimas, o bet koks pasikeitimas yra stresas. Kitas gal natūraliai atsisakys žindymo. Priklauso nuo situacijos, bet jei vaikas verkia, o jūs būnate šalia, verkimas tikrai nepakenks. Tai natūralus streso paleidimo mechanizmas, jis yra teigiamas. Jis negali pakenkti. Vaikas neverks daugiau nei jam reikia. Kol streso bus atsikratyta, tol jis ir verks.
– Ką dar tėvai turėtų žinoti apie verkimą?
– Tai, kad nėra tobulų tėvų. Mums visiems pasitaiko dienų, kai jaučiamės įsitempę, pavargę ir nereikia jaustis dėl to kaltiems.
Visą tinklalaidę apie vaikų verkimą galite pasiklausyti ČIA.