Net ir nekalbant apie darželius, mamos, tėčiai ar auklės, kurie su mažaisiais kūrybine veikla noriai užsiima namuose, dažnai tą daro būtent atliekant įvairiausius tradicinius, į rezultatą orientuotus rankdarbius, rašoma tinklaraštyje „Kuria vaikai“.
Ir vienu, ir kitu atveju, manoma, kad atlikdami šiuos darbelius vaikai ne tik smagiai leidžia laiką, tačiau, svarbiausia, tinkamai ugdo savo kūrybiškumą. Deja, realybė iš tiesų yra kiek kitokia – ikimokykliniame amžiuje netinkamai parinkti ir į rezultatą orientuoti rankdarbiai ir netinkamas jų organizavimas, ne tik kad neskatina vaiko kūrybiškumo, bet jį slopina, o kartu mažina ir pasitikėjimą savimi, žingeidumą ir sprendimų priėmimo įgūdžius. Būtent tokie kūrybiniai darbeliai ilgą laiką buvo daugumos mūsų šalies darželių kasdienybė, tačiau labai pagirtina ir smagu matyti ir girdėti, kad dabar jau vis daugiau pedagogų imasi iniciatyvos kitokiems, tikrąjį kūrybiškumą atskleidžiantiems darbams.
Kokie rankdarbiai ir kūrybiniai darbai slopina vaikų kūrybiškumą?
Tikslaus ar apytikslio iš anksto numatyto rezultato reikalaujantys darbeliai ir rankdarbiai. Anglų kalboje yra labai gerai tokius darbus apibūdinantis žodis „copycat“ – tai kūrybiniai darbai, kuriuos vaikai atlieka pagal instrukciją, žingsnis po žingsnio ir gauna vienodus arba labai panašius rezultatus (kopijas). Dažnai tokių darbelių jie negali atlikti be suaugusio (tėvų ar auklėtojų) instruktažo ir pagalbos, nes jie neatitinka vaiko amžiaus ir vystymosi fazės – ikimokyklinio ir ankstyvojo mokyklinio amžiaus vaikams tinkamiausia yra ne į rezultatą orientuota, o procesinė kūryba, kurios esmė yra mėgavimasis pačiu procesu, visiška kūrybinė laisvė ir jokio iš anksto numatyto tikslaus rezultato (abstraktus rezultatas galimas, pvz., šiandien darysime katę, bet kaip ją iš duotų priemonių vaikas padarys, tai jau tik jo kūrybiškumo ir sprendimų laisvė). Proceso kūrybos metu vaikas gali valandą laiko piešti, klijuoti, lipdyti, bet nesukurti jokio aiškaus kūrinio, suaugusių žodžiais tariant, mums ten gali atrodyti visiška nesąmonė ir betvarkė. Vaikui tai yra tikroji kūrybos ir saviraiškos laisvė, suteikianti ne tik daug teigiamų ir džiugių emocijų, bet tuo pat metu ugdanti ir lavinanti daugybę kūrybingai asmenybei būtinų savybių.
Kodėl į rezultatą orientuota kūryba mažiems vaikams yra labiau žalinga nei naudinga?
1) Menkinamas pasitikėjimas savimi ir savivertė. Kai ikimokyklinio amžiaus vaikui duodama padaryti tokį darbelį, kuris yra ne pagal jo amžių ir vystymosi fazę, natūralu, kad arba jis negebės jo atlikti tokio, koks jis numatytas, arba jam prireiks daug suaugusiojo pagalbos. Tokiu atveju, vaikas gali nusivilti savo jėgomis, kad jam neišeina, nepavyksta taip, kaip mamai, tėčiui, auklėtojai ar mokytojai – jis negali iki galo suprasti to, kad yra mažesnis ir jam taip ir neturi pavykti, nes vaikas tiki, kad jei jam duoda atlikti tokią veiklą, vadinasi, jis ją atlikti pajėgus, o jei jam nepavyksta, jis tai supranta ne kaip per sunkią užduotį jo amžiui, o kaip savo žioplumą, nemokėjimą, negebėjimą. Vadinasi, mažėja vaiko pasitikėjimas savo jėgomis, menksta savivertė ir noras bandyti naujus dalykus: o kas, jeigu ir vėl nepavyks, ir vėl jausiuosi toks pat nevykėlis. Situaciją dar labiau paaštrina ir komplikuoja, jei suaugusieji yra linkę palyginti ar net sukritikuoti („Kaip čia dabar kerpi, ar nemoki gražiai paimti žirklių?!“, „Žiūrėk, kaip Adomas gražiai suklijavo, o ką tu čia pridarei?!“).
2) Neugdomi sprendimų priėmimo ir kritinio mąstymo įgūdžiai. Kai rezultatas jau yra numatytas iš anksto ir yra konkretūs žingsniai, kaip jo pasiekti („dabar perlenk lapą per pusę, dabar kirpk čia, dabar čia klijuok...“), vaikas neturi galimybės sugalvoti ir priimti sprendimų pats, o jei visgi nusprendžia padaryti savaip, dažnai suaugusiojo būna pataisytas – nes kitaip nesigaus taip, kaip numatyta. Tokiu būdu ne tik neugdomas sprendimų priėmimas ir kritinis mąstymas, bet pamažu įskiepijama mintis, kad dalykus galima daryti tik vienu konkrečiu būdu ir niekaip kitaip.
3) Mažai arba išvis nėra kūrybinės laisvės. Dėl ankstesnių 2 aukščiau minėtų savybių, akivaizdu, kad atliekant tokius kruopščiai sustyguotus darbelius, kūrybiškai vaiko prigimčiai pasireikšti nėra kur.
4) Originalumo trūkumas. Visi esame matę, o darželinukų tėvai kasdien mato grupėje sudėtus vaikų darbelius su jų vardais. O kaip gi kitaip atskirsi savo vaiko darbą tarp 20 kitų beveik identiškų darbelių? Ir ne tik tėvai to negebėtų padaryti – bet ilgainiui ir pats vaikas neatsimintų, kuris ežiukas ar gėlytė yra jo. O taip neatsitiktų, jei vaikas galėtų daryti taip, kaip nori ir visi darbeliai būtų visiškai skirtingi, vaikui tai suteiktų pasitikėjimo savimi, o tėvai ilgainiui imtų skirti savo vaiko kūrybos braižą ir be užrašyto vardo.
Iš esmės, atsakymas jau buvo pasufleruotas aukščiau – niekada nesuklysite ikimokyklinio ir ankstyvojo mokyklinio amžiaus vaikui pasiūlę procesinio meno ir kūrybos, nes tokio tipo veikla yra visiškai atitinkanti jų amžių ir duodanti maksimaliai naudos. Procesinė kūryba niekada nebus nei per sunki, nei per lengva - augant ir vystantis vaiko gebėjimams ir pačią procesinę kūrybą ir meną jis atlieka kitaip, tačiau visada drąsiai ir su kūrybiniu polėkiu.
Tačiau įvairūs jau įprasti rankdarbiai gali būti tiek pat naudingi, jei juos tinkamai pakoreguosite:
1) Parinkite tokius rankdarbius, kurie pareikalaus tik minimalaus jūsų įsikišimo. Jums gali tekti surišti mazgą, aštriu daiktu pradurti skylę ir pan., o visa kita tegul atlieka jūsų vaikas. Jei pasiūlysite dvimečiui palankstyti origami, sukurti piešinį kvilingo technika ar kitą daug tikslumo reikalaujantį rankdarbį, natūralu, jį darysite jūs, o ne jis.
2) Leiskite vaikui pačiam nuspręsti, ką jis darys iš duodamų priemonių arba duokite tam tikrų priemonių ir pasiūlykite iš jų padaryti kažką konkretaus (pvz., robotą). Ir ties šia vieta jūsų aktyvus įsikišimas į veiklą turėtų pasibaigti – tegul vaikas pats galvoja ir priima sprendimus, kaip tai padaryti ir kurias iš priemonių naudoti ar ne. Turėtumėte labai apsidžiaugti, jei bedarydamas vaikas paprašys dar kokios nors priemonės, kurios neturi – tai rodo puikią vaiko vaizduotę ir teisinga kryptimi ugdomą kūrybiškumą.
3) Netaisykite ir nenurodinėkite, kaip reiktų daryti. Net jeigu matote, kad iš duotų priemonių vaikas gamina visišką chaosą, o ne jūsų pasiūlytą robotą, leiskite jam tai daryti. Galbūt jo mintyse robotas yra toks, ir tai yra jo teisė. Mene ir tikrame kūrybiškume nėra teisingų ir gerų variantų! Tikrasis kūrybos džiaugsmas ir magija išgyvenama tada, kai džiaugiesi pačiu kūrimo procesu ir tau to niekas netrukdo ir priima tavo kūrybą tokią, kokia ji yra.
4) Neprivalote girti vaiko kūrinio. Nepeikti, nesityčioti ir nesišaipyti iš jo kūrybos – privalote, bet girti – nebūtina, o jei tą darote, darykite tai sąžiningai, akcentuodami jo veiklą, pastangas, o ne tiesiog žodžiais „Koks gražus piešinys!“, „Nuostabu!“ ir pan. Neprivalote girti nereiškia ignoruoti vaiko kūrinį, ar sakyti „kokią čia nesąmonę padarei“, (net jei iš tiesų taip manote!), jūs tiesiog galite su vaiku apie jo kūrinį pasikalbėti: „Mačiau kad tau labai patiko daryti šį darbelį, buvai toks susikaupęs, gal galėtum man apie jį papasakoti?“ Vaikas supranta, kai jo darbą giriate nesąžiningai, o kartais gali net kilti juokingų, bet nemalonių vaikui situacijų „O, koks gražus tavo robotas! Mama, čia visai ne robotas, čia gi katė, ar nematai!“.
5) Leiskite laisvai dekoruoti. Jei visgi labai norisi pagaminti kažkokį rankdarbį, kuriam reikės daugiau jūsų pagalbos, nes pats vienas vaikas dar nepajėgs, tuomet kompensuokite tai leidimu visiškai savarankiškai dekoruoti kartu pagamintą darbelį. Dekoravimas pagal savo fantaziją ir norus, leis vaikui pasitelkti visą turimą kūrybiškumą.
6) Įtraukite vaiką į sprendimų priėmimą. Jei visgi darote sudėtingesnį vaiko amžiui rankdarbį ir jam padėsite arba tiesiog smagiai leidžiate laiką kartu atlikdami rankdarbius, įtraukite vaiką į procesą, net jei jis ir negali kažko atlikti: „Mums dabar reikės iškirpti gėlytės lapelius, kaip tu manai, kokios spalvos jie galėtų būti?“ „Kaip manai, ar tokio dydžio ranka šitam zuikiui nebus per didelė, gal mums reiktų pamažinti?“. Ir žinoma, jei klausiate, klauskite taip, kad bet kuris vaiko atsakymas būtų priimtinas ir galimas, nes jei paklausite, o paskui vis tiek primesite savo nuomonę, iš jūsų kūrybinės veiklos nebus ne tik naudos, bet, priešingai, darysite tai, kas slopina vaiko kūrybiškumą.