Taip, kūrybingumas neturi ribų, kuo daugiau jo naudoji, tuo daugiau jo atsiranda. Bet kuo daugiau jį slopini, tuo mažiau jo pasireiškia, rašoma tinklaraštyje suvaikais.lt.
Kiekvienas iš mūsų nori, kad vaikai būtų kūrybiški ir tuo pačiu norime tvarkos, kad klausytų mūsų, kad elgtųsi, kaip mes manome esant tinkama ir pan. Norėdami gero kartais elgiamės visai netinkamai ir ne padedame vaikams, o priešingai, juos stabdome, nutildome juos, kartu ir jų vidinį balsą, siekį ir smalsumą. O būtent smalsumas ir yra vienas iš kūrybingumo variklių.
Labai svarbi mintis (kurią patvirtina ir daugybė autorių) neapsieisime ir be smagumo. Ką nors pasiekti reikalingas kantrus bei kartais net nuobodus darbas, visgi smagumo veikloje taip pat turi būti. Ir tikrai ne mažoji dalis. Tik tuomet kūrybingumas skleidžiasi ir duoda neįtikėtinų rezultatų.
Šiandien noriu pateikti keletą minčių apie tai, ką mes, suaugusieji, darome ne visai teisingai kūrybingumo ugdymo srityje.
7 būdai nužudyti kūrybingumą
Kontrolė. Stebėti, patarinėti ir niekur nuo vaiko nesitraukti. Neturėdamas laisvės ir vienumos, žmogus negali atsipalaiduoti ir kurti. O neprašyti patarimai iš šalies užgožia bet kokią iniciatyvą. Taip išmokstama tik žiūrėti per petį ir laukti, kada kas nors patars ir padės. Pačiam ieškoti išeičių ir idėjų – nėra reikalo.
Perkrauta vaiko dienotvarkė. Neturėdamas laiko pabūti su savimi, neturėdamas laiko pajusti nuobodulio, vaikas neturi laiko ir kūrybai. Jis neturi laiko reflektuoti patirčiai ir generuoti naujoms idėjoms. Suaugusieji taip pat nėra maksimaliai kūrybingi, kai užsisuka bėgimo ritme. Bėgant pakanka laiko ir energijos tik bėgimui ir viso ko atlikimui automatiškai, taip kaip įprasta.
Atlygis. Dažniausiai tai paskatina vaiką padaryti viską, kad jis gautų atlygį. Ir daugiau stengtis nebereikia. O darydamas tik tiek, kiek reikia, mažai ko pasieksi. Dažniausiai sėkmingi žmonės negaili nei jėgų, nei laiko, kad pasiektų savo svajonių ir užsibrėžtų tikslų. Juk iš tiesų, kūrybingumas pasireiškia per ieškojimus ir veiklą. Per bandymus tą patį padaryti geriau arba kažkaip naujai. Galų gale, kūrybiškumo rezultatas yra tai, kas sukurta, o ne atlygis už tai, kas sukurta.
Yra tik viena tiesa ir ji mano. Vaikas, išmokęs paklusti vienai tiesai, nebeieškos kitų. Žaislai, turintys tik vieną konkrečią funkciją, kuri nurodyta instrukcijoje, nesuteiks galimybės vaiko vaizduotei pasireikšti. Tokiais atvejais nelieka nieko kita, kaip tik paprasčiausiai išmokti/ iškalti atsakymą, pasinaudoti žaislu, taip, kaip parašyta instrukcijoje ir viskas. Jei mes reikalaujame ir priimame tik vieną teisingą atsakymą, o visa kita, ką vaikas mums siūlo, vadiname nesąmone arba įsikišame ir parodome, kaip turi būti – mes sunaikiname galimybes kurti, pažiūrėti kitaip, naujai ir atrasti.
Tobulumo reikalavimas. Tai susiję ir su baimės, kad nepavyks, įskiepijimu. Tik turėdamas galimybę suklysti žmogus gali laisvai kurti. Tik nebijodamas suklysti ir žinodamas, kad jei suklydo, tai nieko tokio, jis gali bandyti dar ir dar kartą, vaikas ieškos naujų kelių veiklai, naujų sprendimų problemai, kitokių klausimų, kad gautų atsakymą.
Lyginimas su kitais ir priekaištai. Štai, netgi kaimynų Petriukas moka geriau laipioti medžiais! Jei kasdien kalsime į vaikų galvas tokius ir panašius palyginimus, greitu laiku įkalsime, kad vaikas nieko negeba. Kaip tai susiję su kūrybingumu? Jei kaimynas gali geriau – tegu ir daro. Entuziazmo nebelieka, kaip ir pasitikėjimo savo jėgomis ir mumis – suaugusiaisiais. Albertas Einšteinas yra pasakęs, kad kiekvienas yra genijus. Bet jei Tu vertinsi žuvį pagal jos sugebėjimą laipioti medžiais, ji nugyvens visą savo gyvenimą, tikėdama, kad yra kvaila.
Sprendimų siūlymas užuot uždavus klausimus. Klausimai (atviri) skatina mąstyti, o paruošti sprendimai suteikia tik pasirinkimo laisvę. Nėra blogai turėti galimybę rinktis, bet tas aktualiau, kai kalbame apie kojines ar ką galime patiekti pusryčiams. Visgi kalbėdami apie kūrybingumą rinkimės klausimus, kurie skatintų vaiką mąstyti ir galimus sprendimų variantus sugalvoti pačiam.