Šiuo metu moteris laukiasi antro kūdikio ir turi gražaus laiko prisiminti tą laikotarpį, kai susilaukė pirmagimio, apgalvoti, kaip tada elgėsi. Daugelis jos pastangų dabar, žvelgiant atgal, kelia šypseną ar netgi juoką. Kiti aspektai paskatino suvokti, kad vertėtų nebijoti prašyti pagalbos ir palaikymo.
1. Nusipirkau paprastų drabužių persivilkti ligoninėje po gimdymo
Nepraėjus nė parai po to, kai pagimdžiau beveik keturių kilogramų kūdikį, spraudžiausi į paprastus drabužius, kuriuos buvau susikrovusi, ir baisiai stebėjausi, kad jie man netinka. Ligoninės tualeto veidrodyje su siaubu žiūrėjau į pilvą, išdribusį per kelnių juosmenį, į skaudžiai kelnių aptemptus klubus.
Palaidinė, kurią užtempiau ant viršutinės kūno dalies, baisiai veržė, negana to, buvo aukštu kaklu, todėl su ja negalėjau maitinti kūdikio krūtimi. Labiausiai stebina tai, kad aš šitaip nustebau. Žinojau, kad prireiks šešių savaičių, kol gimda susitrauks ir taps tokio dydžio, kaip iki nėštumo. Taip pat žinojau, kad per nėštumą prisidėjo 23 kilogramai (ačiū „McDonald‘s“ kokteiliams). Bet vis tiek dėl kažkokių priežasčių maniau, kad mano kūnas atsistatys greičiau nei kitoms moterims, ir po dienos bus toks, koks buvo iki nėštumo. Realybėje prireikė beveik dvejų metų, kol organizmas visiškai atsistatė ir galėjau dar kartą pastoti.
2. Nenorėdavau nusnausti pokaičio
Užuot bent pagulėjusi tuo metu, kai kūdikis miega dieną, pirmas kelias savaites ar mėnesius aš turėjau labai keistų prioritetų. Galbūt dėl hormonų pokyčių po gimdymo ir nerimo jaučiausi taip, tarsi turėčiau užkariauti pasaulį – tai yra maniakiškai tvarkyti mūsų butą su vienu miegamuoju.
Ano meto savo versijai norėčiau pasakyti: „Liaukis, anksčiau nėjai iš proto dėl vonios švarumo, kodėl dabar gremži“ arba „Na taip, ateis svečių, bet tie svečiai – tavo tėvai, kurie pasakojo, kad esi atsparesnė vien todėl, kad jie nesistengė tavęs auginti sterilioje aplinkoje.“
3. Atsakinėjau į kiekvieną sveikinimą komentarų skiltyje socialiniuose tinkluose
Praėjus penkioms dienoms po sūnaus gimimo, nutariau, kad metas paskelbti apie tai instagrame ir feisbuke. Pasipylė tikra sveikinimų lavina, aš taip džiaugiausi, kad net sugalvojau asmeniškai atsakyti į kiekvieną komentarą. Dabar negalėčiau paaiškinti, kodėl taip sugalvojau (manau, dėl tų pačių hormonų pokyčių ir nerimo). Jaučiausi tarsi dirbdama darbą – sekiau išmaniajame telefone ir kompiuteryje, kad nepražiūrėčiau anei vieno komentaro, kad į visus paspaudimus „patinka“ atsakyčiau tuo pačiu.
Abejoju, ar kas nors tikėjosi asmeninio padėkojimo už sveikinimą, aš ir pati to nesitikiu, kai pasveikinu socialiniuose tinkluose draugus su atžalos gimimu. Beje, aš taip pat parašiau asmeninius padėkos atvirukus kiekvienam ligoninės personalo nariui, kurie padėjo mums ligoninėje. Tų žmonių buvo... apie 20. Ir dar norėjau juos pati įteikti per kelias savaites. Mano lūkesčiai buvo elementariai nerealistiniai. Man vis dar patinka dėkoti, rašyti padėkos atvirukus, tik dabar vadovaujuosi moto „geriau vėliau negu niekada“.
4. Gėdydavausi prisišlapinti
Apsišlapinti viešoje vietoje gėdinga, vis tik nemažai žmonių gali taip nutikti. Aš gėdydavausi prisišlapinti viešoje vietoje (o taip nutikdavo), gėdydavausi prisišlapinti namuose (taip irgi dažnai nutikdavo). Neturėjau supratimo apie dubens dugno raumenis, chirurgines žnyples, trečiojo laipsnio įplyšimus, o iš tiesų mano kūnas patyrė nemažai traumų ir turėjo sugyti.
Užuot pripažinusi, kad reikia laiko, gėdijausi, kad nesusidoroju su sunkumais po gimdymo. Juk niekam nelinkėčiau būti sau negailestingiems, tai kodėl pati taip su savimi elgiausi? Po apsilankymo pas gydytoją (kuris tiesiai šviesiai paklausė: „Ar žinote, kad įplyšimas nuo makšties eina iki pat anuso?“ Na taip. „Ar prisišlapinu?“ Na taip.) ir po daugelio sesijų su dubens dugno fizioterapeute, pagaliau ėmiau kontroliuoti šlapimo pūslę. Taip pat išmokau didžiuotis savo kūno gebėjimu pasveikti, užuot jautusi gėdą dėl to, ko nepajėgiu kontroliuoti.
5. Stengdavausi šypsotis, kai buvo visiškai natūralu verkti
Auginti pirmą naujagimį – sudėtinga. Šis laikas kupinas džiaugsmų ir sunkumų. Pagimdžius pirmagimį, draugai vis kartodavo – kokia laimė! Bet aš nesijaučiau 100 proc. laiminga. Kartais, netgi labai dažnai, man būdavo liūdna.
Vieną dieną sena šeimos bičiulė pasakė – vienintelis tavo darbas – jį mylėti ir supti. Tie žodžiai man padėjo. Neprivalėjau nuolat šypsotis, ištisai jaustis laiminga, tereikėjo mylėti mažylį ir jį sūpuoti. Galėjau tai daryti džiaugdamasi arba liūdėdama – tai absoliučiai natūralu.
Tikiuosi, kad pagimdžiusi antrą kūdikį neslėpsiu savo emocijų, liūdesio ar nuovargio.