– Ką tėvams būtina žinoti apie vaikų kalbos raidą?
– Žmogus gimsta turėdamas begalinį norą pažinti supantį pasaulį. Įgimtas smalsumas skatina vaikus ne tik klausti, bet ir ieškoti atsakymų į jiems rūpimus klausimus. Universaliausia bendravimo priemonė yra kalba. Kalbėdami mes vartojame žodžius. Nuo pat ankstyvos vaikystės žodis pradedamas vartoti daiktams, įvykiams, jausmams pavadinti.
Girdėdamas suaugusiųjų kalbą, žaisdamas ir stebėdamas, vaikas išmoksta tarti gimtosios kalbos garsus, sužino žodžių reikšmes. Vaikai, kurių kalba gerai išlavėjusi, lengviau bendrauja su bendraamžiais ir suaugusiais, lengvai reiškia savo mintis, geriau pažįsta juos supančią tikrovę. Deja, ne visų vaikų kalba vystosi sėkmingai ir nemaža dalis tėvelių susiduria su vienokiais ar kitokias kalbos raidos sunkumais, kurie tėvus priverčia ne juokais sunerimti. Garsų tarimo trūkumai, skurdus žodynas ar nesugebėjimas skirti panašiai skambančių garsų trikdo vaiko pažintinę veiklą, dažnai tampa ir mokymosi sunkumų priežastimi.
– Kaip vystosi vaikų kalba?
– Raiškiai ir nuosekliai kalbėti žmogus mokosi visą gyvenimą. Bet ką tik gimęs kūdikis jau stengiasi bendrauti – skleidžia įvairius garsus, reaguoja į mūsų šypseną, kalbinimą. Pirmaisiais gyvenimo metais mažyliai išmoksta reaguoti į skirtingus garsus, geba nustatyti garso kryptį, suprasti dažniausiai tariamų žodžių reikšmes. Svarbu, kad šiuo laikotarpiu suaugusieji praturtintų vaikučio „pasaulį“ įvairiais garsais, taktiliniais pojūčiais, įvardintų artimiausios, vaiką supančios aplinkos, daiktus, kūno dalis, veiksmus.
Dvejų metų mažylis supranta visus žodžius, kuriais suaugusieji vadina aplinkos daiktus. Pirmieji vaiko žodžiai būna paprasti, sudaryti iš vieno ar dviejų skiemenų. Ilgainiui du žodžius vaikai pradeda jungti į sakinį. Suaugusieji, skatindami vaiką pakartoti naujus žodelius, turėtų bendrauti emocionaliai, aiškiai ir lėtai tarti žodžius, palaikyti akių kontaktą. Tinkamas bendravimas su vaiku yra viena iš svarbiausių sėkmingo kalbos vystymosi sąlygų.
Apie trečiuosius metus vaikai išmoksta tarti žodžius, sudaryti sakinius, mokosi bendrauti, supranta visų linksnių klausimus. Šiame amžiuje vis dar tęsiasi fiziologinis šveplavimas. Vaikai nemoka ištarti sudėtingesnių garsų (š, ž, r. h, ch), garsai gali būti suvienodinami.
Ketvirtaisiais metais vaikai dažnai sukeičia kalbos garsus, nes skuba papasakoti – aktyviai vystosi rišlioji kalba. Vaikai pradeda vartoti visas kalbos dalis, tarp kurių vyrauja daiktavardžiai, veiksmažodžiai, tobulėja prielinksnių valdymas. Nors trejų su puse ar ketverių metų vaikų kalbai būdingas fiziologinis šveplavimas, tačiau tokio amžiaus mažyliai jau turėtų taisyklingai tarti visus gimtosios kalbos balsius ir dvibalsius. Be to, jie jau skiria daiktavardžio vienaskaitą, daugiskaitą, linksnių reikšmes. Šio amžiaus vaikai vis geriau suvokia daiktavardžių priesagas, kalboje vartoja jų mažybines formas, daro mažiau žodžių derinimo klaidų. Vaiko kalba ikimokykliniame amžiuje nuolat lavėja, vis taisyklingiau tariami garsai, tikslėja daugiaskiemenių žodžių tarimas, turtėja žodynas, sudėtingesnė tampa gramatinė kalbos sandara, plėtojasi rišlioji kalba. Fiziologinis šveplavimas apie penktuosius metus, turėtų baigtis, kadangi garsinė kalba jau visai susiformavusi.
Penkerių metų vaikai jau turėtų taisyklingai tarti visus kalbos garsus, vartoti tikslias sąvokas ir formuluoti taisyklingus sakinius. Bet nedideli nukrypimai nuo šios amžiaus ribos dar nerodo sutrikimo požymių.
– Kas skatina ir kas stabdo kalbos raidos vystymąsi?
– Kiekvieno vaiko kalbos vystymosi tempas labai skirtingas. Vieni vaikai, sulaukę dvejų metukų, taria keletą žodelių, o kiti jau kalba sakiniais. Lėčiau vaikų kalba gali plėtotis dėl daugybės priežasčių, o kalbos sutrikimų priežastys gali būti labai įvairios. Svarbus tiek paveldimumas, tiek kalbinė ir kultūrinė aplinka, kurioje vaikas auga, tiek vaikų biologinės savybės, ar kokie ir kokiu amžiaus tarpsniu atsirado centrinės nervų sistemos pažeidimai.
- Garsų tarimo trūkumai gali atsirasti dėl nepakankamai išlavinto artikuliacinio aparato (per trumpas poliežuvinis raištis (pasaitėlis), žandikaulio ir dantų sandaros netaisyklingos padėties, per silpnų liežuvio raumenų, lūpų nejudrumo ir kt.).
- Sudėtingos kalbinės problemos atsiranda dėl smegenų kalbinių sričių pažeidimų, komplikuotų nėštumų ir traumų gimdymo metu. Ypač svarbus gimdymas, nes patirtas deguonies stygius ar galvos traumos gali būti kalbos sutrikimų priežastis.
- Kalbai įtakos turi ir pirmųjų metų neurologiniai susirgimai, raumenų tonuso sutrikimai.
- Jeigu šeimos nariai turėjo ar turi kalbos sutrikimų (mikčiojimas, netaisyklinga tartis), tai gali įtakoti ir vaiko kalbos sutrikimus. Kadangi vaikas kalbos mokosi pamėgdžiojimo būdu, tad šeimos nario netaisyklingai tariamus garsus vaikas lengvai išmoksta.
- Kalbos raidos vystymąsi apsunkina silpnesnė klausa, todėl labai svarbu patikrinti vaikų klausą.
- Taip pat yra kai kurių emocijų, elgesio, raidos sutrikimų, kurie lemia kalbos ir kitos komunikacijos problemas.
- Kalbos vystymuisi įtakos turi ir suaugusiųjų kalba su vaiku, kartais užsimiršdami ar galvodami, kad vaikas nesupras vienokio ar kitokio žodžio, patys suaugusieji, perima vaiko sugalvotus žodžius ir ilgai kartu su vaiku kartoja jo kalbos klaidas, tokiu būdu nesuteikdami vaikui galimybės išmokti taisyklingai kalbėti.
– Kada vaikui reikalinga logopedo pagalba?
– Ar vaikui reikalinga logopedo konsultacija ir pagalba priklauso nuo vaiko kalbos būklės, kaip vaikas kalba: garsiažodžiais, žodžiais ar sakinukais, kokius garsus taria taisyklingai, kokių netaria, koks vaiko žodynas, kaip išplėtota rišlioji kalba. Tačiau, jei jums atrodo, kad vaiko kalba nepakankamai išlavėjusi pagal amžių, sunkiai suprantama aplinkiniams, jeigu jis painioja garsus, netaria kai kurių ar daugelio garsų, „iškraipo“ ar trumpina žodžius, nedelsdami pasitarkite su šeimos gydytoju arba kreipkitės į logopedą.
Logopedas, atlikdamas kalbos tyrimą, įvertina artikuliacinį aparatą, garsų tarimą, foneminės klausos išlavėjimą, vaiko žodyno gausumą, kalbos gramatinį taisyklingumą ir rišlaus pasakojimo įgūdžius. Tik tuomet galėsite pasidžiaugti, kad be reikalo nerimaujate, arba, nustačius kalbos sutrikimus, bus suteikta logopedo pagalba. Klaidinga manyti, jog nereikia skubėti kreiptis į specialistą, jeigu vaikas kalba garsų junginiais ar savos kalbos žodžiais, suprantamais tik šeimos nariams. Nuomonė, jog vaikas išaugs, o kalba savaime susitvarkys, kad vaiko iki 3-4 metų vesti pas logopedą neverta, yra neteisinga. Vėluojanti kalbos raida gali būti ne vienintelis, tačiau labiausiai pastebimas požymis, išryškinantis kitų procesų netolygų formavimąsi.
Dėl nepakankamai išsivysčiusios kalbos vaikas, o ypač mokinys, jaučiasi izoliuotas, vienišas, negalintis išsakyti savo nuomonės, negebantis užmegzti kontakto. Visi tėvai nori, kad jų vaikai kalbėtų taisyklingai ir sklandžiai, tačiau pastaruoju metu daugėja vaikų, turinčių įvairių kalbėjimo bei kalbos sutrikimų. Ankstyvas kalbėjimo ir kalbos sutrikimų nustatymas, logopedo bei tėvų bendros pastangos padeda vaikui sėkmingai įveikti kalbos sutrikimus ir tobulinti kalbos įgūdžius.
Jei pastebėjote, kad jūsų mažylis turi kokių nors kalbos problemų, būtinai kreipkitės į logopedą. Kuo anksčiau jis bus pradėtas lavinti, tuo mažiau nesklandumų iškils mokantis vėliau. Jei kalbos sutrikimas nebus ištaisytas iki mokyklos lankymo, jūsų mokyklinukui gali sunkiau sektis skaityti, rašyti, skaičiuoti – jis pradės nejaukiai jaustis, gali net nebenorėti eiti į mokyklą.