Lietuvos kaime buvo įprasta ilgiau žindyti mergaites, nes joms reikės išnešioti ir gimdyti vaikus. Atsispirdamos nuo istorinių įdomybių apie kūdikystę, socialinės ir biologinės santvarkos ryšį, mūsų pasirinkimus, šiuolaikinę motinystę ir žindymą kalbuosi su Rima Kurtinaitiene, tėvystės lektore, žindymo konsultante, Tarptautinės žindymo organizacijos „La Leche League“ vadove ir penkių ilgai žindytų vaikų mama.
Žindymo tema dabar tokia jautri, kad vien tik jos paminėjimas tarsi skatina susipriešinimą – visos pusės gina savo poziciją, lyg norėdamos bet kokia kaina pateisinti padarytus pasirinkimus. Kaip šiuolaikiniame pasaulyje, susilaukus vaiko, netapti vien tik pieno tiekėja, kaip neišnykti pačiai mamai? Dėmesio dažnai reikia ir kitiems vaikams, be to, mažai kas gali pragyventi iš vieno suaugusiojo pajamų – net jei ir moteris pasiruošusi atsiduoti šeimai.
Kaip mes uždirbame pinigus, kur juos uždirbame, kaip gyvename kaip šeimos – visa mūsų socialinė santvarka kelia daug klausimų. Kai gyvename atominėje šeimoje bute penktame aukšte, tėtis ryte išėjo į darbą, o mama liko viena su savo vienu, dviem, trimis vaikais – kaip jai tvarkytis? Kaip įvykdyti visuomenės reikalavimus, patenkinti vaikų ir suaugusiųjų poreikius? Tai – civilizacijos iššūkis motinystei.
Gimdamas kūdikis nežino, kokioje santvarkoje mes gyvename. Gamta pasireiškia aiškiai – vaikas yra biologinė būtybė. Ir jam reikia būti dažnai žindomam, būti kontakte su mama dieną naktį pirmąjį pusmetį. Vėliau galėtų tai padaryti ir kas nors kitas, jei toks žmogus yra šalia.
Kai kūdikis tampa kliuviniu, manome, kad tai jį reikia pritaikyti prie mūsų visuomenės. Tyrimai rodo, kad tokie bandymai yra žalingi vaiko sveikatai ir raidai. Ir ką mes darome su šiomis žiniomis? Ar susitaikome su tuo, kad vaiką maitinsime dirbtinai, ir tai turės pasekmes jo sveikatai, jo raidai, bet bus patogu mums? Maitinimas mišiniais yra eksperimentas, nes niekas nežino realių tokio elgesio pasekmių. Tarkime, dabar yra labai stipriai išaugęs alergijų kiekis. Gal tai susiję su tuo, kad mūsų vaikai maitinami dirbtinai nuo kūdikystės, maistu, kuris yra negyvas? Kas bus, kai užaugs trečia ketvirta karta vaikų, nemaitintų natūraliai? Dabar to pasakyti neįmanoma. Patogumas kainuoja – kaip ir toms aštuonioliktojo amžiaus prancūzėms, kurios žindyvėms mokėjo grynais ir niekada nežinojo, ar kūdikis išgyvens ir po poros metų grįš namo.
Su dirbtiniu maitinimu, vaikų atskyrimu nuo tėvų nėra lengva nustatyti priežasties ir pasekmės ryšį – tiesioginio jo nematome. Alergijos, nutukimas, polinkis rinktis rafinuotą maistą – nėra akivaizdu, kas sukelia ką.
– Kodėl aplinka – medikai, reklama, mamos ir feisbukas – naujagimiams mišinius siūlo labai greitai?
– Primaitinti dažnai siūloma, kai neturima atsakymo, kodėl vaikas verkia. O jei ligoninė turi nemokamai gautų mišinių iš rėmėjų, pasiūlyti tokį sprendimą yra labai paprasta, patogu ir pigu. Sovietmečiu, kai gimdymo ir naujagimių priežiūra tapo medikalizuota, gimdžiusios moterys turėjo savo skaudžios patirties, kai sudarytomis sąlygomis retai pavykdavo žindyti pačiai – sunku tai padaryti sėkmingai, kai reikalaujama maitinti pagal valandas, nusitraukti pieną, neduoti žįsti ilgai ir pradėti visa tai emociškai nesaugioje aplinkoje. Dabar smarkiai prisideda ir komercinis dirbtinio maisto gamintojų interesas.
Yra susiklosčiusi tradicija, kad moteris gali neturėti pieno (pirmas tris dienas ji išties neturi pieno – turi priešpienio), kad reikia maitinti pagal valandas, kad vaikas turi privalgyti sočiai, būti ramus ir tylėti. Mums atrodo, kad tai yra gerai. Mes siekiame, kad vaikas pavalgęs užmigtų – dažnai manoma, kad toks modelis yra tinkamas.
Kartais sunku patikėti, kad yra gerai, kai vaikas elgiasi kitaip – kai žinda dažnai, miega trumpai, aktyviai reiškia savo poreikius, nenori būti paliktas atskirai. Nes tai – nepatogu, apsunkina suaugusiuosius. Kaip ir tas XVIII amžiaus antros pusės prancūzes, kurioms to meto autoritetai pasakė, kad palikti vaikus nuo gimimo iki poros metų žindyvėms yra nesaugu, reikia auginti pačioms: o kaip suderinti kūdikį su visuomenine veikla, vakarėliais ir arbatėlėmis?
– Daugelis naujų mamų dabar yra jautrios, nes perėjimas į motinystę – didelis pokytis gyvenime, su kurio emociniais, dvasiniais, psichiniais aspektais tenka didžiąja dalimi tvarkytis pačiai. Ir dar – kūnas, sudarantis papildomų keblumų. Jei žindai pagal poreikį, turi pasirinkti arba būti bent pusmetį užsidariusi privačioje erdvėje, arba eiti į viešumą, kur gali susidurti su nepakantumu.
– Moters krūtys buvo seksualizuotos apie XIX–XX amžių, kai jos pradėtos skirti vyrų malonumui, ne vaikams. Moterims tai gali tapti dar vienu sunkumu palaikant socialinius ryšius ir išeinant iš namų, nes žindyti viešumoje yra neįprasta. Turbūt su viskuo, kas neįprasta, yra nepaprasta tvarkytis.
Kultūrinių barjerų mes turime daug ir įvairių. Man kažkada draugė pasakojo, kaip mama ją mokė, kad negalima valgyti gatvėje – nes kažkas gali būti alkanas ir jaustis dėl to blogai. Ar tai verta kainos, kurią turiu mokėti už savo vaikų sveikatą? Aš žindžiau penkis vaikus, tai dariau ir viešai – nesu susidūrusi su nepakantumu. Jaunimas gali sakyti, kad žindyti viešai nedera, tačiau tapę tėvais ir pamatę, kaip toks reikalavimas apsunkina gyvenimą, susidūrę su jo beprasmybe ir suvokdami, kodėl žindyti yra svarbu, paprastai atsileidžia.
– Kartais moterys renkasi maitinti savo pienu, bet ne žindyti – tam jos jį nusitraukia, pila į buteliuką, šaldo, atšildo.
– Taip yra tik todėl, kad krūtis yra seksualizuota. Kad kažkas gali tame pamatyti erotiką. Kai kurioms moterims gali būti sunku įgyvendinti savo norą žindyti kūdikį dėl to, kad ji turi sugrįžti į darbą ir negali kūdikio turėti su savimi, kad galėtų reaguoti į jo poreikius iš karto.
Dabar mes, besirinkdamos maitinimą, renkamės ne tarp gyvybės ir mirties, bet tarp savo patogumo ir vaiko poreikių. Technologijos žindymui taikomos tam, kad galima būtų atskirti mamą nuo vaiko, ne atvirkščiai. Daugeliu atveju moterys galėtų tinkamai žindyti, jei tik turėtų tinkamas sąlygas, ir tam nereikėtų jokių išradimų. Jos atskiria net ir tas mamas, kurios pasiruošusios savo kūdikius maitinti savo pienu.
Dabartinė feisbuko politika taip pat tai atspindi – jų komanda atmeta nuotrauką, kurioje matoma tik naujagimio galvutė, prisiglaudusi prie motinos krūties (beje, tai socialinė reklama, skirta gelbėti kūdikių gyvybes) kaip pernelyg žadinančią seksualinį susijaudinimą. Bet pienas yra krūtyse, jis iš ten ateina! Alaus, mašinų, mėsos reklamoje krūties paprastai galima pamatyti kur kas daugiau. Kodėl mes palaikome tokią kultūrinę terpę, kurioje maitinančiai mamai gali liepti eiti į tualetą, apskritai išeiti, gali akivaizdžiai ją nužiūrinėti ir kitaip kelti nepatogumą? Kodėl mes leidžiame, kad tai vyktų? Kas mums yra norma ir kas ne? Tai, kokioje aplinkoje gyvename, priklauso ir nuo mūsų.
– Vienai laužyti stereotipus yra nepaprastai sunku, tačiau socialiniai tinklai duoda labai didelį palaikymą. Moterys dažnai pasirenka nebetylėti.
– Viena iš gražių amerikiečių iniciatyvų – moterys žindančioms mamos išdalino atspausdintas korteles, kurias ragino be jokių komentarų dalinti trukdantiems – ten parašyta, kad JAV federaliniuose pastatuose yra legalu žindyti. Ir pakantumas toje bendruomenėje labai išaugo.
Žindymo slėpimas veda į tai, kad dauguma tiesiog nepagalvoja šia tema – ir tuomet kitoms mamoms tampa dar sunkiau. Visuomenės švietimas yra svarbus.
– Ar nežindymas yra moters pasirinkimas, dažniausiai – nesąmoningas, nesuvoktas, pavadintas sau ir visuomenei priimtinesniu vardu?
– Mano pirmoji reakcija į tokį pasakymą būtų situacijos nagrinėjimas. Įsivaizduokite, kad sudužo laivas, kuriuo plaukė besilaukianti moteris ir ji per stebuklą išsigelbėjo, tačiau dabar yra negyvenamoje saloje. Mama neturi jokių daiktų, tačiau čia yra maisto, kurį ji galėtų valgyti. Gimsta jos kūdikis, kuris negali maitintis niekuo, kas yra šioje saloje, tik savo mamos pienu. Kaip tokioje situacijoje atrodytų mamos teisė pasirinkti: žindyti ar nežindyti? Ką tokioje situacijoje kūdikiui reikštų mamos pasirinkimas nežindyti? Būti žindomam yra prigimtinė vaiko teisė, užtikrinanti jam galimybę gyventi ir augti – pačią pirmąją vaiko teisę JTO vaikų teisių deklaracijoje. Mamos atsisakymas žindyti savo kūdikį atima iš jo teisę į gyvybę ir augimą. Taip, šiais laikais – kaip ir visais laikas – turime pakaitalus, kuriais galime maitinti savo naujagimius ir kūdikius ir šiais laikais dirbtiniai pakaitalai yra tokios kokybės, kad dauguma jais maitinamų kūdikių išgyvena. Tada ima atrodyti, kad žindymas yra tiesiog dar vienas moters pasirinkimas. Deja, tyrimai rodo, kad kūdikių, maitinamų dirbtiniu maistu, sveikata yra prastesnė, nei kūdikių, maitinamų mamos pienu. Ir čia mes susiduriame su antrąja vaiko teise – augti sveikam. Pasirinkdama nežindyti mama kartu nubraukia vaiko teisę augti tokiam sveikam, koks tik jis galėtų augti valgydamas mamos pieną.
Yra situacijų, kai moteriai žindyti gali būti ypatingai sunku. Dažniausiai taip nutinka moterims, patyrusioms seksualinę prievartą ar turint kitų išskirtinių patyrimų. Beje, jeigu tokiai moteriai pavyksta rasti pagalbą ir žindyti nors truputį, jos situacija taip pat pasikeičia, pagerėja savęs, savo kūno priėmimas, sumažėja traumuojančios patirties poveikis.
– Situacija – tarsi vienoje pusėje yra vaiko ir visuomenės interesai, tačiau jų nėra kam ginti. Kitoje pusėje atskiri suinteresuotieji yra kur kas labiau susitelkę ir veikia kryptingiau, ir tuomet disbalansas atsiranda labai greitai.
– Žindymui nereikia reklamos. Kiekviena pagimdžiusi moteris potencialiai turi pieno – kas tą procesą turėtų ginti? Ar tai – viešosios sveikatos interesas? Kaip apsaugoti natūralų gamtinį procesą, kurio nevertiname? Dažnai susigriebiame, kai yra per vėlu pakeisti situaciją. Kaip ir su mūsų aplinka – nuo to, kad įtrauksime beišnykstančią rūšį į Raudonąją knygą, ji nebūtinai susigrąžins savo pozicijas.
– Anksčiau tapimas motina pakeisdavo moters socialinį statusą. Dabar dažna sako, kad „mano gyvenimas gimus vaikui tikrai nepasikeis“, „aš gyvensiu kaip iki šiol“. Bent jau iki tol, kol susilaukia vaiko.
– Mūsų visuomenė, kuri vertina suaugusiųjų, o ne mažų žmonių gyvenimą (vaikai atskiriami į mokyklas, darželius, kad netrukdytų gyventi suaugusiems), nevertina ir vaikus prižiūrinčiųjų darbo. Tarsi tai, kas daro gyvenimą svarbų, vyksta kitur, ne ten, kur auga vaikai. Tai irgi ne į naudą siekiant, kad mamos norėtų auginti savo vaikus ir juos žindyti.
Kai gyvenimas po truputį gerėja, gali pasamdyti auklę, nupirkti mišinio – tarsi suteikti sau daugiau laisvės, jausmo, kad priklausai aukštesniam sluoksniui. Tačiau jam gerėjant dar labiau, atsiranda suvokimas, kad vaikui svarbu būti su tėvais. Antakalnio poliklinika darė tyrimą, kurio metu nustatė, kad vaiko virš metų žindymas yra tiesiogiai susijęs su mamos išsilavinimu – kuo jis aukštesnis, tuo didesnė tikimybė, kad vaikas dar gaus mamos pieno. Tyrimų apie žindymo naudą, jo įtaką vaiko intelektui, emociniam stabilumui, sveikatai – labai daug, jie atliekami visame pasaulyje. Moterys grįžta prie ilgo žindymo, prie buvimo kartu su savais vaikais. Augimas modernesnės visuomenės link duoda atotrūkį nuo vaikų, ir tada reikia sąmoningo sprendimo rinktis tai, ką davė gamta. Tas resursas visada yra, kartais tik trūksta supratimo ar palaikymo jį pasirenkant.