Šiandienos vaikai yra ateities suaugusieji, kurių gerovė priklauso nuo mūsų, o mūsų ateitis – nuo jų, todėl išbaidykime tariamus baubus iš tamsių kampų ir padėkime tinkamai identifikuoti emocinę vaiko problemą, rašoma Vaikų teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos pranešime spaudai. Tam būtina profesionalų pagalba, todėl apie vaikų emocinius, elgesio ir psichikos sutrikimus pasakoja gydytoja vaikų psichiatre Vida Niemciene.
– Gydytoja, su vaikais dirbate jau 46 metus, gal galėtumėte, remdamasi savo patirtimi, pasakyti, kokie dažniausi vaikams diagnozuojami raidos, psichikos sutrikimai ir ligos?
– Tai priklauso nuo vaiko amžiaus. Ikimokyklinio amžiaus vaikams labiausiai būdingi specifiniai mišrūs raidos sutrikimai, kai vėluoja ne tik kalba, bet ir jos supratimas, ne pagal amžių nepakankamai išreikštas girdimasis bei regimasis dėmesys, savarankiškumas ir kita. Tačiau turiu paminėti, kad vieni dažnesnių vaiko raidos sutrikimų tampa autizmo spektro sutrikimai. Jaunesniame mokykliniame amžiuje išryškėja emociniai bei elgesio, aktyvumo ir dėmesio sutrikimai, na o paauglystėje – nerimo sutrikimai bei depresija.
– Ar yra sutrikimai, kurie būdingi tik vaikams ir ilgainiui gali būti išaugami? Ar skiriasi vaikų ir suaugusiųjų psichikos sutrikimai?
– Vaikų psichiatrai žymiai rečiau susiduria su psichozėmis, su tokiomis sunkiomis ligomis kaip šizofrenija, bipolinis sutrikimas, priklausomybės, sunkios depresijos.
Vienas dažniausių sutrikimų, su kuriuo susiduria vaikų specialistai – tai aktyvumo ir dėmesio sutrikimas, kurio atvejų pastaruoju metu daugėja, kaip ir kitų sutrikimų. Maždaug 40 proc. atvejų paauglystėje įvyksta spontaninė šio sutrikimo remisija, kai simptomai dingsta, tačiau gali likti ir visam gyvenimui. Tokiam žmogui bus sunkiau susikaupt, išlaikyti pastovumą, emocinį stabilumą, bus didesnė rizika išsivystyti priklausomybėms.
Taip pat reikėtų paminėti kai kuriuos nerimo grupės sutrikimus, būdingus vaikams, tai – selektyvus mutizmas, kai vaikas nebendrauja, nekalba su svetimais žmonėmis, o su jam gerai pažįstamais bendrauja normaliai. Atsiskyrimo nerimo sutrikimas – baimė atsiskirti nuo mamos. Kartais baimė tokia stipri, kad vaikas dėl somatinių nerimo simptomų negali lankyti mokyklos. Šie nerimo sutrikimai išaugami, nors išlieka tikimybė, kad jie gali pereiti į vyresniems būdingus nerimo sutrikimus, tokius kaip generalizuotas nerimas ar panikos atakos.
– Ar svarbu kuo anksčiau kreiptis į specialistą? O gal galima palaukti?
– Sena tiesa: visada svarbu kuo anksčiau diagnozuoti sutrikimą, sutelkti specialistų komandą ir teikti reikiamą pagalbą vaikui. Kaip pavyzdį galiu pateikti vaiko kalbos vėlavimą, kuris neleidžia mažyliui reikiamai bendrauti, aplinkiniai jo nesupranta, vaikas darosi piktesnis, iš darželio grįžta suirzęs, verksmingas. Kiekvienam labai svarbu būti suprastam, o delsdami tėvai atima tą galimybę iš vaiko.
Svarbu laiku išsiaiškint mokymosi sunkumus, elgesio sutrikimus ugdymo įstaigose, nes dažnos vaiko nesėkmės, neigiamos suaugusiųjų pastabos formuoja žemą vaiko savivertę. Kartais susiformuoja vengiantis elgesys, kai vaikas neina į tą vietą, kur jis blogai jaučiasi. Jautrūs, drovūs, savimi nepasitikintys vaikai jaučia didelį stresą mokykloje, ryte kartais net nepajėgia išeiti iš namų.
Psichiatras bendradarbiaudamas su psichologais, Pedagogine-psichologine tarnyba sprendžia problemą, nutaria, kokie specialistai galės padės vaikui.
Labai gaila, kad mokyklose trūksta taip dažnai vaikams reikalingų mokytojų padėjėjų, tai labai padėtų užtikrinant vaikų emocinę gerovę.
– Ar remiantis savo ilgamete darbo su vaikais patirtimi, tenka susidurti su vaikų raidos, psichikos sutrikimais ar ligomis, kurie anksčiau nebuvo stebimi? Jeigu taip, tai į ką tėvai turėtų atkreipti dėmesį stebėdami savo vaikus?
– Jau keleta metų daugėja sutrikimų, kurie anksčiau buvo retai diagnozuojami. Pirmiausia reikia paminėti autizmą, Aspergerio sindromą ir kitus autizmo spektro sutrikimus. Autizmas yra įvairiapusis raidos sutrikimas, kurį nustatyti nėra lengva. Kaip pavyzdį galiu pateikti vaiko kalbos vėlavimą. Tai gali būti, tiesiog kalbos vėlavimas, tačiau po juo gali slypėti ir vienas iš autizmo simptomų.
Tėvai turėtų atkreipti dėmesį, ar vaikas vykdo prašymus, ar jis palaiko akių kontaktą, ar tinkamai žaidžia su žaislais. Svarbu stebėti vaiko elgesį, gal dažnai kartojasi staigūs pykčio protrūkiai, kurių metu vaikas žaloja save, pavyzdžiui: daužo galvą, kanda sau į rankutes. Autistiški vaikai bijo stiprių garsų, atlieka savotiškus stereotipinius judesius: linguoja, judina rankas, tarsi plasnoja jomis, sukasi vietoje ir pan.
Retai, bet dar pasitaiko pasakymų, kad čia nieko baisaus, kad tėtis ir mama irgi vėlai pradėjo kalbėti. Patikinu, jog visada geriau pasikonsultuoti su gydytoju, nors ir paaiškėja, kad vaikas visiškai sveikas, negu palikti sutrikimą turintį vaiką be profesionalų pagalbos. Raginu tėvus, nedelskite ir neatidėkite vizito pas specialistus kitai dienai.
– Ar pasitaiko tėvų, neigiančių ir nesusitaikančių su savo vaikų diagnozėmis?
– Dažnai tėvams sunku priimti žinią, kad jų vaikas turi psichikos ar raidos sutrikimų. Reakcija būna įvairi, kartais reikia praeiti visas stadijas – šoką, neigimą, blaškymąsi, depresiją ir pagaliau susitaikymą, situacijos priėmimą.
– Kokio amžiaus pacientų pas jus apsilanko daugiausiai? Koks jauniausias jūsų praktikoje pacientas?
– Daugiausia apsilanko ikimokyklinio amžiaus bei besimokančių pradinėse klasėse vaikų. Jauniausi mano pacientai – 1 mėnesio kūdikiai, kuriems iš tam tikrų simptomų jau galima įtari raidos sutrikimą.
– Ar yra skirtingiems vaikystės periodams būdingi sutrikimai?
– Taip yra. Galima išskirti nerimą ir baimes. Naujagimiams ir kūdikiams iki 6 mėnesių gali pasireikšti stiprių garsų baimė. Nuo 6 iki 18 mėnesių vaikučiai gali bijoti nepažįstamų žmonių. 3–6 metų vaikams gali pasireikšti gyvūnų, įsivaizduojamų būtybių, tamsos bei praradimo baimės. Nuo 7 iki 12 metų amžiaus vaikams gali kilti nerimas dėl savo kūno pokyčių, dėl draugystės. 13-mečiams ir vyresniems – nerimas dėl kitų vertinimo, savo vietos, tapatybės, seksualinių klausimų. Jeigu baimės ar nerimas neatitinka amžiaus tarpsnio, reikėtų pagalvoti apie jau esamą, tačiau galbūt anksčiau nediagnozuotą sutrikimą.
Paauglystėje nereti adaptacijos sutrikimai. Po šia diagnoze gali slėptis depresija, jau minėtas Aspergerio sindromas, todėl diagnostika dažnai sudėtinga.
– Ar pasitaiko atvejų, kai į jus kreipiasi paaugliai be tėvų žinios?
– Pageidautina, kad konsultacijai vaikas atvyktų su tėvais. Tėvai reikalingi nusiskundimų ir informacijos papildymui. Kartais paaugliai nesupranta, dėl ko jie atvesti pas gydytoją, patys teigia, kad jiems viskas gerai, tik aplinkiniai kabinėjasi, todėl diagnozei nustatyti labai svarbi ir artimiausių žmonių nuomonė.
Tačiau turiu pabrėžti, jog paaugliui sukakus 16 metų, jis gali kreiptis į gydytoją be tėvų žinios, o konfidenciali informacija liks tik tarp gydytojo ir paciento.
– Kaip vaikų psichinę sveikatą veikia santykiai su tėvais?
– Santykiai su tėvais vaikui labai svarbūs. Meilė, rūpestis, švelnumas formuoja vaikui saugumo jausmą. Ne bausmės, o kantrybė, įsiklausymas, pagarba vaikui, net ir aiškinantis blogą jo poelgį, skatina pasitikėjimą tėvais ir suaugusiaisiais.
Paauglystėje vyksta normalus procesas – vaikų atsiskyrimas nuo tėvų. Kai kurie iš tėvų tą skaudžiai išgyvena, jie riboja vaiko laisvę rinktis, kontroliuoja. Paaugliai tai vertina, kaip nuolatinį, perdėtą kišimąsi į jų gyvenimą, tai kelia pyktį, norą elgtis priešingai.
Tėvams būtina kantrybė, išmintis, kad išlaikytų kuo geresnius santykius su savo vaikais.
– Kaip vaikų psichinę sveikatą gali veikti gyvenimas karantino sąlygomis?
– Karantiną vaikai išgyveno dvejopai. Tiems, kuriems ėjimas į mokyklą keldavo stresą, mokymasis nuotoliniu būdu buvo geresnis variantas. Kitiems nuotolinis mokymas kėlė įtampą, jiems buvo sunku susikaupti, greitai suvokti pateikiamą informaciją.
Suprantama, kad daliai vaikų bendravimo apribojimas galėjo pagilint depresiją, nes mums visiems labai reikalingas gyvas žodis, gyvas žvilgsnis, apsikabinimas. Depresyviems vaikams ar paaugliams galėjo kilti ir minčių apie pasitraukimą. Taip gali nutikti, kai apribojama galimybė pasimatyti su žmonomis, kurie jiems svarbūs, kuriais pasitiki, tai gali būti draugas, mokytojas, mokyklos psichologas ar socialinis pedagogas.
– Kokie pastebimi vaikų ir paauglių depresijos požymiai? Kas gali išduoti, kad paauglys turi suicidinių minčių?
– Nors sakoma, kad vaikas depresija gali susirgti bet kokiame amžiuje, tačiau dažniausiai depresiją diagnozuojame paauglystėje. Dažniausi nusiskundimai: nuotaikos, jėgų nebuvimas, apatija, pasyvumas, interesų, pomėgių praradimas, savęs nuvertinimas, vidinės tuštumos jausmas, miego sutrikimai. Depresija, ypač berniukams, gali reikštis elgesio sutrikimais – pyktis, agresija, svaiginimosi atvejai. Sergant depresija neretai išsakomos ir suicidinės mintys.
Jeigu planuojama, kaip nusižudyti, gal net turimos tam priemonės – tai yra rimta grėsmė. Neapsigaukite ir negalvokite, kad paauglys jus tik gąsdina, pagalba jam turi būti teikiama nedelsiant. Negalime būti abejingais ir nereaguoti tada, kai paauglys parašo atsisveikinimo raštelį, piešia su mirtim susijusius piešinius, rašo žinutes draugams apie pasitraukimą ar išėjimą, tampa dar liūdnesnis ar sunerimęs. Tai yra labai rimtas signalas, kad vaikui reikalinga pagalba. Paauglio sunkius išgyvenimus, depresiją gali išduoti ir savižalos apraiškos. Domėkitės savo vaikais, stebėkite jų nuotaikas, išklausykite būgštavimus.
– Ko palinkėtumėte tėvams?
– Kantrybės ir vilties. Vaistais mes mažiausiai galime padėti vaikui, nors, be abejo, reikia ir jų. Reikalinga ilgalaikė, kompleksinė pagalba. Tai negula vien ant jūsų pečių, pagalbą vaikas gaus darželyje, mokykloje, reabilitacijoje trečiojo lygio įstaigoje arba Vaikų psichikos dienos stacionaruose.
Svarbu, kad būtų bendradarbiavimas tarp specialistų ir tėvų, kad tėvai tęstų darbą su vaikais taip, kaip buvo išmokyti specialistų. Vaikas auga, keičiasi, dažnai jis savo gebėjimais pasiveja bendraamžius. Na, o jeigu vaikas ir ne toks, kaip kiti, priimkite jį tokį, koks yra, juk jis jūsų brangiausias.
Nepamirškime, kad vaikai jau nuo mažens kopijuoja tėvų elgesį, todėl kontroliuokime save, stenkimės būti geresniais.
| Pagalbos telefonai: | ||||||||||||||||||||||||
| ||||||||||||||||||||||||
| Skambučius į visas linijas apmoka SADM iš Valstybės biudžeto lėšų. | ||||||||||||||||||||||||
| ||||||||||||||||||||||||
| Emocinė parama internetu | ||||||||||||||||||||||||
| ||||||||||||||||||||||||
| Krizių įveikimo centre (Antakalnio g. 97, Vilnius, www.krizesiveikimas.lt) budi psichikos sveikatos specialistai, su kuriais galite pasikonsultuoti atėję arba per Messenger ar Skype be išankstinės registracijos ir nemokamai. Į budinčius psichologus bus galima kreiptis darbo dienomis 16-20 val., šeštadieniais 12-16 val. Visa papildoma informacija – puslapyje www.krizesiveikimas.lt. Pagalba nusižudžiusių artimiesiems: savitarpio pagalbos grupė, dažniausiai užduodami klausimai, literatūra ir kita naudinga informacija puslapyje artimiems.lt Vaikų ir paauglių krizių intervencijjos skyrius. Veikia visą parą. (+370-5) 275 75 64. |