Skyrybų procesas, pasak L. Sakalauskienės, gali tęstis ne vienerius metus, ypač tais atvejais, kai sutuoktiniai, inicijavę skyrybų procesą ginčo teisena (t. y. nepavykus taikiai susitarti dėl santuokos nutraukimo ir su tuo susijusių klausimų), turi dalintino turto ir/ar nepilnamečių vaikų.
„Jeigu ginčas dėl turto dalybų, manytina, nėra toks emociškai jautrus klausimas (nors tikrai nebūtinai), tai ginčai, sietini su vaikų poreikiais ir jų teisių realizacija, yra praktiškai visose bylose ženklus psichologinis krūvis tiek patiems sutuoktiniams, tiek jų atžaloms, neretai įtrauktoms į skyrybų procesą, – teigia pašnekovė. – Jeigu sutuoktiniai nėra sudarę ikivedybinės ar povedybinės sutarties, proceso šalys dažnu atveju yra pasmerktos bylinėtis tiek dėl bendrai santuokoje įgyto turto, kuris yra bendroji jungtinė sutuoktinių nuosavybė, tiek ir dėl asmeninio turto, kurį, esant tam tikriems pagrindams (turtą iš esmės pagerinus ir pan.), kitas sutuoktinis prašo pripažinti bendrąja sutuoktinių nuosavybe ir padalinti“.
L. Sakalauskienė pabrėžia, kad sutuoktiniai turi galimybę teisinėmis priemonėmis – sudarydami ikivedybinę ar povedybinę sutartis – iš anksto aptarti skyrybų atveju turto teisinį režimą ir taip išvengti ilgos tarpusavio kovos dalinantis turtą santuokos nutraukimo byloje. Tačiau, anot advokatės, vis tik minėtos sutartys ne visais atvejais apsaugo sutuoktinius nuo teisminių ginčų, kadangi, esant tam tikriems pagrindams, šie sandoriai taip pat gali būti ginčijami.
Didesnis dėmesys – besiskiriančių sutuoktinių vaikams
Vis dėlto atsižvelgiant į vyraujančias tendencijas ir problematiką santuokos nutraukimo bylose, norėtųsi didesnį dėmesį atkreipti į tuos atvejus, kai sutuoktiniai skiriasi turėdami nepilnamečių vaikų, pažymi advokatė. Pasak teisininkės, tai yra ypač jautrios bylos, traumuojančios ne tik pačius sutuoktinius, bet ir jų vaikus, kurie tampa tėvų skyrybų įkaitais ir spėja (pasitaiko ir tokių atvejų), bylai tęsiantis metų metus, užaugti tokioje galimai toksinėje aplinkoje bei sulaukti pilnametystės.
„Remiantis dabartiėnmis vyraujančiomis aktualijomis, teisiniu reguliavimu ir kasacinio teismo formuojama šeimos teisės bylose teismų praktika, itin didelis dėmesys yra skiriamas būtent vaiko teisių apsaugai ir vaiko poreikių įgyvendinimui. Konkretūs įvykiai, plačiai žinomi visuomenėje, tokie kaip Matuko istorija, įnešė nemažai teigiamų pokyčių vaiko teisių sureguliavimo ir įgyvendinimo srityse, įskaitant ir prevencinį faktorių, kas, neabejotina, yra progresyvioji medalio pusė. Tačiau, paradoksalu, ženklus dėmesys vaiko teisėms – o tai, be jokios abejonės, yra ir turi būti prioritetinis klausimas – sukuria terpę pasireikšti šia jautria tema skyrybų proceso dalyvių spekuliacijoms, manipuliacijoms, dažnu atveju turint tikslą patenkinti būtent savo, o ne nepilnamečių vaikų, poreikius, vienas kitam kerštaujant už nepavykusius santykius ir griūvančią šeimą“, – kalba Delfi pašnekovė.
Dažnai sutuoktiniai skyrybų procese tik deklaruoja vaiko teisių apsaugą ir veikimą vaikų interesais kaip prioritetiniais, nors iš esmės kiekvienas iš jų tempia su vaiku susijusius ginčo sprendimo būdus į savo pusę.
„Pasitaiko, kad proceso šalys reikalauja nustatyti neva vaiko interesais bendravimo su skyrium gyvenančiu tėvu arba motina tvarką, tačiau ta tvarka daugiau atitinka pačių sutuoktinių, o ne vaiko, interesus. Pavyzdžiui, siūloma tvarka, prisidengiant vaiko interesais, siekiama apriboti, švelniai tariant, „netoleruotino“ sutuoktinio su vaiku bendravimą iki minimumo, nurodant, jog vaikui su skyrium gyvenančiu tėvu arba motina aplinka nėra saugi. Taip pat, tarkim, vienas iš sutuoktinių prašo teismo priteisti vaiko išlaikymui nepagrįstai didelę pinigų sumą, galimai tokiu būdu siekdamas sau finansinės naudos, ar, priešingai, siekiant „bausti“ sutuoktinį, nurodoma vaikui priteistina išlaikymo suma nepagrįstai maža. Teisminis procesas, į kurį, be kita ko, įtraukiamas ir vaikas, vyksta ilgai, varginančiai, kadangi, šalims prašant bei teismui prašymus tenkinant, vaikams yra skiriamos psichologinės/psichiatrinės ekspertizės ir/ar išklausoma vaikų nuomonė (tėvams ar vienam iš tėvų prašant nustatyti vienodą su vaiku bendravimo laiką (laiko prasme), vaikas išklausomas privalomai). Vaikai santuokos nutraukimo bylose dažnu atveju tampa savo tėvų nesantaikos įkaitai, priversti išgyventi ne tik tėvų skyrybų dramą, bet ir sudalyvauti teisminiame procese“, – atvejais dalijasi advokatė L. Sakalauskienė.
Advokatė atkreipia dėmesį ir į tai, kad šiuo metu vyksta intensyvi diskusija teisininkų bendruomenėje, siekiant efektyviai įgyvendinti vaiko teises, tuo pagrindu numatant privalomą dalyvavimą šeimos teisės bylose būtent vaikui skirto advokato, beje, pasirinko ne vieno iš vaiko tėvų (proceso dalyvių, turinčiu ir asmeninį suinteresuotumą), o skirto valstybės institucijos.
Ginčai dėl vaikų gyvenamosios vietos – jautrūs, bet dažni
Kai tėvas ir motina gyvena atskirai, jų atžalos gyvenamoji vieta nustatoma tėvų susitarimu, o jeigu tarp tėvų kyla ginčas – teismo sprendimu. Pasak advokatės, teismas tokio pobūdžio ginčą, kilusį tarp vaiko tėvų, sprendžia, atsižvelgdamas į vaiko norą, jeigu, žinoma, vaikas pagal savo amžių geba išreikšti savo nuomonę. Akcentuotina, šis klausimas sprendžiamas, vadovaujamasi prioritetiniais vaiko interesais, kurie, beje, ne visada gali sutapti su jo išreikštais norais, ir abiejų tėvų teisių bei pareigų lygybės principu.
„Vaikas, kurio tėvai gyvena skyrium, turi teisę nuolat ir tiesiogiai bendrauti su abiem tėvais, nesvarbu, kur tėvai gyvena. Atitinkamai tėvai turi ne tik teisę, bet ir pareigą bendrauti su vaiku, ši pareiga vykdoma vadovaujantis vaiko interesais. Nutraukus santuoką, vaiko teisės nesikeičia. Tėvas ar motina, su kuriuo gyvena vaikas ir (ar) su kuriuo teismo sprendimu nustatyta vaiko gyvenamoji vieta, turi nekliudyti antrajam iš tėvų bendrauti su vaiku ir dalyvauti jį auklėjant“, – teigia L. Sakalauskienė.
Teiginys, kad vienas iš tėvų turi santuokos nutraukimo byloje tam tikrą pranašumą ir didesnes perspektyvas, o kitas yra diskriminuojamas (pvz., dėl savo lyties), neturi jokio teisinio pagrindo. Ne tėvų lyčių klausimas nulemia teismo sprendimą dalyje dėl vaiko gyvenamosios vietos nustatymo ir/ar bendravimo su vaiku tvarkos, o tėvų socialiniai, įskaitant tėvystės, įgūdžiai, vaiko didesnis prieraišumas prie vieno iš tėvų (pvz., tą gali lemti mažas vaiko amžius, vaiko lytis ir kt.), motinos/tėvo gyvenimo sąlygos ir panašūs veiksniai, pabrėžia advokatė.
Skyrybų priežastys išlieka tradicinės
Pasiteiravus, ar su laiku kinta priežastys, dėl kurių įvyksta skyrybos, advokatė patikino, kad jos daugiau ar mažiau išlieka tos pačios.
„Kaip galima matyti iš civilinių bylų, nagrinėjamų ginčo teisena (kai nepavyksta sutuoktiniams taikiai susitarti) dėl santuokos nutraukimo, dominuojančios skyrybų priežastys – neištikimybė ir smurtas artimoje aplinkoje, tiesa, ne tik fizinis, bet ir psichologinis bei ekonominis. Vertinti skyrybų priežastis ir daryti prielaidas/išvadas, kai sutuoktiniai skiriasi bendru sutikimu, nebūtų efektyvu, kadangi civilinėse bylose, kai nėra tarp sutuoktinių ginčo ir jie dėl santuokos nutraukimo ir kitų su santuokos nutraukimu susijusių klausimų susitaria tarpusavyje taikiai, neatspindi realios skyrybų priežastys. Sutuoktiniai procesiniuose dokumentuose, prašydami santuoką nutraukti bendru abiejų sutikimu, galimai formaliai nurodo iširusios santuokos priežastis – „charakterių nesutapimas“, – sako L. Sakalauskienė. – Vis dėlto norėtųsi atkreipti dėmesį į tai, jog ilgainiui santuokos nutraukimų bylų skaičius ženkliai išaugo. Nežinia, kas paskatino tokio pobūdžio bylų pagausėjimą. Galimai besikeičianti, „atlaisvėjusi“ visuomenė, kintančios moralės normos ar atsakomybės jausmo stoka, o gal priešingai, išnykusi baimė pasakyti – „stop“. Matyt, tokius vertinimus pagal kompetenciją galėtų atlikti socialinės srities specialistai, atliekant analizę veiksnių, lemiančių tokius pokyčius.“
Tiesa, ne visos skyrybų priežastys tradicinės. Advokatė įvardijo kelias, kurios pasitaiko rečiau.
„Itin reta, tačiau pasikaitanti skyrybų priežastis – vieno iš sutuoktinių seksualinė orientacija. Taip pat yra buvęs atvejis, kai sprendimą skirtis priėmė sutuoktinis (vyras), kuomet šeimoje gimė vaikas, turintis fizinę ir psichinę negalias. Motinos apsisprendimas nepalikti vaiko „valdiškoje“ įstaigoje ir, tuo pagrindu, auginti neįgalų vaiką, radikaliai pakeitė šeimos gyvenimą, ko pasekoje vienas iš sutuoktinių neatlaikė „tokios naštos“, – dalijasi pašnekovė.
Santuokos nutraukimas – abiejų sutuoktinių pralaimėjimas
Atvejų, kai sutuoktiniai, vykstant teisminiam procesui, taikiai susitaria dėl skyrybų sąlygų bei iš ginčo teisenos pereina į ypatingąją teiseną ir, tuo pagrindu, santuoka nutraukiama bendru sutuoktinių sutarimu, advokatės praktikoje pasitaiko dažnai.
„Paradoksalu, bet per penkis mėnesius mano klientus atstovaujančiose bylose taikų susitarimą pasiekė keturios poros keturiose bylose, vis dėlto tai dar nereiškia, kad ateityje statistika nekis. Gal taip sukrito aplinkybės, kurios man pačiai kelia ir nuostabą, ir, natūralu, profesinį pasitenkinimą. Kiekvienas atvejis, kai sutuoktiniams pavyksta ginčą baigti taikiai, yra unikalus. Sutuoktinių apsisprendimą taikiai susitarti lemia įvairios priežastys – psichologinis ir finansinis nuovargis nuo ne vienerius metusius užsitęsusio teisminio proceso, vieno iš sutuoktinių siekis sudaryti santuoką su kitu asmeniu, advokatų, atstovaujančių savo klientų interesams, profesinis bendradarbiavimas, neabejotinai išlaikant savo klientų atžvilgiu lojalumo principą ir išskirtinai veikiant savo klientų interesais, – vardija L. Sakalauskienė. – Derybos – nelengvas procesas, įskaitant ir šeimos teisės bylas, kuriose neigiamos emocijos ima viršų, o šalių objektyvus situacijos vertinimas dažnu atveju lieka nuošaly. Kaip minėjau, yra plonytė linija, kurios derybų metu nevalia peržengti – visų pirma, tai pagarba procesiniam oponentui ir jo atstovui, požiūris į ginčą, kaip vientisą, nedalomą reiškinį, geriausio kompromisinio varianto abiem ginčo pusėms paieškos, nes bet kuriuo atveju, plačiai vertinant, santuokos nutraukimas – tai abiejų sutuoktinių pralaimėjimas, o taikios, pagarbios skyrybos – beprasmiško sutuoktinių karo, sukelto nuoskaudų, ambicijų, keršto ar kitų panašių emocinių veiksnių, pabaiga, galimai vedanti link brandos, susitaikymo su neišvengiamu ir pan.“
Atvejų, kai civilinė byla buvo nutraukta sutuoktiniams susitaikius ir, tuo pagrindu, atkūrus šeimos santykius, Delfi kalbintos advokatės praktikoje nepasitaikė. Vis dėlto, anot jos, tai dar nereiškia, kad tokių atvejų, nors jie ir išskirtiniai, nėra buvę.
„Tiesa, galiu paminėti atvejį, kai byla net nepasiekė teismo, klientei atvykus su prašymu parengti jos interesais ieškinį dėl santuokos nutraukimo. Išklausius klientę, įskaitant jos pasakojimą apie santykius su sutuoktiniu, su kuriuo jau keletą mėnesių nesikalbėjo, atsargiai pasiteiravau, ar galėtų dar vienam pokalbiui atvykti kartu su savo sutuoktiniu. Iš klientės išdėstytų aplinkybių pajutau, kad nei vienas iš sutuoktinių nenori skirtis, tiesiog, akivaizdu, ištikusi santykių krizė. Klientei su tokiu pasiūlymu sutikus, pokalbis įvyko. Neatskleidžiant pokalbio esmės, pažymėsiu, jog praėjus dienai iš klientės sulaukiau skambučio, kad ji su sutuoktiniu susitaikė ir neketina nutraukti santuokinių ryšių. Nežinia, ar šie asmenys vis dar yra susijungę santuokiniais ryšiais, bet esu įsitikinusi, kad pašalinio asmens žvilgsnis iš šono suvaidina ne paskutinį vaidmenį santykius ištikusios krizės bei to atomazgos prasme. Vis dėlto toks atvejis išimtinis ir tik patvirtina taisyklę, jog sutuoktiniai, dėl vienokių ar kitokių priežasčių pakliuvę į santykių aklavietę, išeities ieško skyrybų procese, dažnu atveju net ir neieškodami šeimos santykių krizę gebančių sureguliuoti specialistų - šeimos psichologų/psichoterapeutų ir pan. pagalbos“, – akcentuoja L. Sakalauskienė.
