Tai trumpai tariant:
a) nėra nieko savaime bloga, kad vaikas ar suaugęs nori stereotipiškai lyčiai priskiriamų daiktų, atributų, veiksmų, hobių, spalvų ir pan;
b) daug feminisčių irgi patinka rožinė, blizgučiai, dažytis ir puoštis, rūpintis namais ir namiškiais.
O ilgai tariant – ši tema įdomi iki medžių viršūnių ir atgal. Mane kaskart suglumina (kartais ir sunervina) daroma išvada, kad moterims nebegalima būti namų šeimininkėmis, galima tik trokšti karjeros, mergaitėms nebegalima norėti „mergaitiškų“ dalykų, o berniukams – „berniukiškų“, vyrams nebegalima būti „vyriškiems“ ir jie turi tapti „bobomis“.
Anksčiau nežinodavau, kaip pasakyti, kad aš nesakau to, ką jūs girdite, bet po paskutinio tokio tipo klausimo nusprendžiau, kad vis dėlto reikia bent pabandyti aptarti šitą nerimo momentą. Nes jis (nerimas) vis ima ir sukyla.
Žinoma, visiems viskas yra galima. Kalba eina apie tai, kad kuo daugiau žmonių darytų pasirinkimus dėl to, jog nori juos daryti ir gerai jaučiasi, o ne dėl to, kad galvoja, jog „taip reikia“ arba dėl to, kad nėra sąlygų pasirinkti kitko.
Lyčių stereotipai ir lyčių vaidmenys nėra nei savaiminis blogis, nei savaiminis gėris. Mano tikslas nėra pasakyti, kad vienoks lyčių vaizdas yra blogesnis, o kitoks geresnis. Mano tikslas yra pasakyti, kad lyčių stereotipai egzistuoja, tai yra faktas. O kai kažkas egzistuoja, tai įprastai turi ne tik savo egzistavimo priežastis, bet dar ir pasekmes. Ir mes to norime ar nenorime – lyčių stereotipai turi padarinių. Paprasta.
O tie padariniai yra labai įvairūs. Nuo mergaičių menkesnės savivertės lyderystės pozicijose iki berniukų menkesnio emocinio raštingumo. Nuo berniukų žeminimo už ilgus plaukus iki mergaičių menkinimo už nebuvimą kruopščiomis. Stereotipai, žinoma, veikia santykyje su daugybe kitų įtakų. Ne visos mergaitės ir ne visi berniukai tuos vyraujančius stereotipus patiria vienodai. Ne, nes: a) kiekvieno žmogaus savastis yra autentiška; b) kiekvienas žmogus viską savo gyvenime patiria skirtingomis proporcijomis.
Mes kiekvienas esame kontekste. Bendrai – kultūros. Bet ir asmeniškai savo.
Čia toks smagus konfūzas glūdi. Viena vertus, kalbame apie tendencijas ir suprantame, kad jos nieko nepasako apie individualų žmogų. Kita vertus, individuali žmogaus patirtis nepaneigia tendencijų egzistavimo.
Kitaip tariant, tai – socialinių mokslų duobė, kur galima apie problemas kalbėti skaičiais (kiek berniukų statistiškai žeminami už ilgus plaukus? O kiek mergaičių turi prastą savivertę?), bet jie tik paradiniai vartai į esmę. Kas slypi už tų skaičių? Ir kaip apskritai skaičiais išmatuoti žmogaus patirtį?
Tad viskas gerai su rožinėmis mergaitėmis. Viskas gerai su transformeriais berniukais. Negerai yra tada, kai leidžiame jiems manyti, kad čia yra taisyklės, o ne stereotipai. Kai paliekame juos galvoti, kad tai yra gamtos dėsniai. Kai stereotipai yra vienintelis šaltinis, iš kur jie sužino apie lytis ir tai, kokiais lyties prasme iš jų tikimasi būti.
Tad štai receptas, kaip galima orientuotis pokalbiuose apie stereotipus:
- konstatuoti ir priimti faktą, kad lyčių stereotipai yra ir jie mus veikia;
- mokytis /su vaikais/ reflektuoti lyčių vaidmenis, stereotipus, spalvas, reklamas, žaidimus ir t.t.;
- ieškoti nestereotipinių siužetų, kad jie imtų veikti kaip atsvara dominuojantiems stereotipiniams;
- nesmerkti vaiko, jeigu jam/jai atrodo kitaip – geriau užuot tai darius, pabandyti suprasti vaiko suvokimą;
- neperspausti, nes prieš akis visas gyvenimas ;
- nesitikėti, kad savo vaikais (arba savo vaikuose) išspręsime pasaulio neteisybes ir lyčių nelygybės rebusus. Esame visumos dalis.
Bet klausimuose, tai ar blogai, kad dukrai perku rožinius daiktus, ir ar aš nebegaliu būti namų šeimininke, yra ir kitas mane ypač dominantis momentas.
Vaikų stereotipų temoje kažkodėl mes labai koncentruojamės į tas blizgančias, tiuliais pasipuošusias ir rožines princesiškas mergaites. Į transformerius berniukus beveik nesikoncentruojame, nes kažkodėl galvojame, kad keisti reikia tik mergaites, sumažinti jų „mergaitiškumą“. O berniukai yra norma, jų „berniukiškumo“ nėra per daug. Tai turbūt yra elementarus pinkshaming (liet. gėdinimas dėl stereotipiškai mergaitiškų dalykų) pavyzdys, kai kažkokiu būdu sugebame mergaitiškus atributus laikyti menkaverčiais, kritikuotinais. Kai galvojame, kad mergaitei reikia labiau būti kaip berniukui, o moteriai labiau kaip vyrui („lean in“, „think like a man“), jei norime, kad jiems sektųsi. Kai žmogaus atskaitos tašku (bent viešojoje erdvėje) yra vyras, o gal tiksliau – vyriškumas?
Kokia daugybė tėvų didžiuojasi, kad va, jų mergaitė nesidomi tomis – meh – princesėmis! Bet kuo blizgančios mergaitės yra prasčiau už blizgučiais besibaisinčias?
Tai tik dar vienas pavyzdys to, kai imame mąstyti, kad kažkoks lytinės tapatybės raiškos būdas yra geresnis negu kitas. Princesiškos mergaitės yra lėkštesnės mergaičių versijos? Mergaitės, kurios dievina „One Direction“ (ar ką paauglės dievina šiais laikais? Ar kas nors dar klauso „One Direction“?) yra lėkštos? Dėl to ir „One Direction“ yra lėkšta? Berniukai, vaikinai ir vyrai už priartėjimą prie moteriškumo gėdijami. Koks akivaizdus to pavyzdys yra barbershop‘ai. Koks jų stilius, kokia koncepcija! Kai kur vyrams atėjus apsikirpti (apsikirpti!) įpilama alaus! Kad tik nekiltų jokių klausimų, jog viskas čia yra vyriška, o ne... bobiška. Visur stamantri oda ir vyriški vyriškų vyrų atvaizdai, kad tik nebūtų supainiota su moteriška (ir gėjiška) tuštybe bei jiems būdingu gražinimusi.
Nes vyrai neužsiima tokiais šnipštalais. Vyrai (o gal tiksliau – vyriškumas?) yra rimta. Solidu. Tauru. Tvirta. O vyrų grožis irgi toks. Odekoloniškas. Tik nesuklyskite, man tie barbershop‘ai yra gražūs, šachmatinės grindys – o, taip!, ir tegu jie sau būna. Tik jie yra labai geras pavyzdys, kaip konstruojama vyriško grožio industrija, kad tik nebūtų susieta su moteriškumu/gėjiškumu. Vyrų rūpinimasis grožiu yra ne moteriškas.
Bet kartu čia pat egzistuoja visiškai atvirkščias procesas. Kažkodėl kitoje kultūros dalyje berniukams už blizgučius, princeses ir sukneles plojama katučių. Eik tu sau, kaip progresyvu! Kokie faini tėvai, kad nevaržo sūnaus poreikio save išreikšti. O, va, blizgančios mergaitės – tai stereotipų aukos.
Bet odekoloninio vyriškumo akivaizdoje tokie berniukai ir tokie tėvai tikrai yra savotiškai drąsūs. Nes jie žino, kad nebūti „vyrišku“ vyru vis tiek reiškia būti vyru. Žino, kad nereikia būti mergaite, kad turėtum teisę mėgti blizgučius. Ir drįsta būti vyriškumo versijomis, iš kurių gali būti išsityčiota.
Siekiu išryškinti prieštaras, kurios gali padėti nuslysti į manymą, kad pakanka išnaikinti esamus lyčių stereotipus ir tada viskas bus gerai. Reikia, kad visi daugiau mažiau elgtųsi nestereotipiškai ir bac turėsim pagaliau geresnį pasaulį.
Bet lyčių stereotipus keis kiti lyčių stereotipai. Ne juos paneigti ir išjuokti reikia (nors tą galima daryti, man asmeniškai patinka), o išmokti apie juos samprotauti. Išmokti matyti lyčių stereotipus, išmokti juos atpažinti ir tada jau gebėti svarstyti ir diskutuoti apie tai, kaip jie mane/mus/tave/jus/juos ir jas veikia. Nes lyčių stereotipus keis kiti lyčių stereotipai.
Ir, o, brolyti, mes esame labai toli nuo išsivadavimo nuo moterystės ir su moteryste siejamų vaizdų/simbolių/veiksmų menkinimo. O tai dideliame paveiksle yra paralelėje su „moteriškomis“ laikomomis profesijomis ir kaip mes jas vertiname: prastai. Finansiškai jas nuvertiname arba visai nevertiname – pavyzdžiui, darbo buityje.
Grįžtu prie „One Direction“. Kai iširo šita seksuali jaunuolių grupė, daugelis jų pradėjo naujas karjeras ir nemaža dalis stengėsi susikurti naują brendą, nebesiejamą su vaikinų grupe ir cypiančių jaunų mergaičių gerbėjų reikaliukais. Ir čia pasisakė Harry Styles – buvęs „One Direction“ narys, atsakydamas žurnalistams, kad net neketina atsieti savo įvaizdžio nuo buvusios grupės, retoriškai klausdamas: kas blogo su gerbėjomis merginomis? Kodėl šita gerbėjų kategorija yra prastesnė nei visos likusios?
Na, ir pabaigai dalinuosi jau klasika tapusia „Always“ reklama „Run like a girl“:
Taip, ji taip susukta, kad darytų efektą, bet vis dėlto – kiek iš mūsų paprašyti „bėk kaip mergaitė“ būtume bėgę taip, kaip bėgame?
Beje, pačių jų produktų nerekomenduoju – netgi atvirkščiai – tai yra taršus mėšlas.
Šis tekstas buvo publikuotas autorės „Facebook“ puslapyje „Ne Kopūstų Vaikai“.