Laidoje „Delfi diena“ apsilankiusi Lygių galimybių kontrolieriaus tarnybos atstovė Ieva Laugalytė papasakojo apie LGBTQ+ bendruomenės kasdienybę Lietuvoje. Atlikti tyrimai, kad patyčių dėl savo lytiškumo, lytinės orientacijos žmonės sulaukia ir pas gydytoją, ir darbe, ir mokyklose.
– Kaip reikia vadinti šią bendruomenę – LGBTQ+?
– Galima sakyti LGBTQ+, galima sakyti LGBTI+, iš esmės didelio skirtumo nėra.
– Kaip vertinate sąlygas jai gyventi Lietuvoje? Ar daug išpuolių, kokia bendra atmosfera?
– Dabar pasirodė labai nemažai tyrimų, kurie tą situaciją puikiai iliustruoja. Vienas iš jų – Vaivorykštės žemėlapis, kuris šimto procentų skalėje matuoja, kiek LGBTQ+ žmonių teisių šalyje pavyksta užtikrinti.
Lietuva šiame žemėlapyje iš šimto surinko 28 procentus.
– Ne kažin kas.
– Taip, Europos Sąjungos vidurkis yra maždaug apie 50 procentų. Pirmoje vietoje tame žemėlapyje matome Maltą, na, o pačioje paskutinėje yra Rusija. Taigi, šia prasme mes daug arčiau Rusijos nei Vakarų Europos valstybių.
Įdomu paminėti, kad nors dažnai kalbame apie kaimynines šalis, su jomis lyginamės, kaimyninė Latvijoje visai neseniai įteisinta partnerystė, įskaitant ir tos pačios lyties partnerystę, na, o Estijoje – ir santuoka. Taigi, nuo kaimynų taip pat atsiliekame.
Daug neigiamos atmosferos kyla iš visuomenės nuostatų, požiūrio į LGBTQ+ asmenis. Neseniai vykdėme visuomenės nuostatų tyrimą apie translyčius asmenis, jis parodė, kad tų neigiamų nuostatų visuomenėje dar tikrai daug ir jos yra gajos. Duomenis palyginome su 2018-ųjų duomenimis, tai pokytis įvyko, jis teigiamas, tik, deja, nežymus.
– Mačiau to tyrimo rezultatus. Man pasirodė, kad anksčiau sakydavome, jog žmonėms trūksta žinių. Žinių padaugėjo, bet požiūris, pagarba, auga nelygiagrečiai.
– Iš tiesų. Mes matome, kad žinojimas, kas yra translyčiai asmenys, neheteroseksualūs žmonės, didėja, bet neigiamų nuostatų su žinojimu mažėja nebūtinai. Tai dalinai priklauso ir nuo to, koks tas žinojimas. Tai, kad mes techniškai žinome, kas yra translytis žmogus, nereiškia, kad jaučiame jam daugiau empatijos, geriau suprantame problemas. Man atrodo, to labai trūksta.
Kita vertus, apklausa rodo, kad nežinojimo ir abejojimo yra tikrai nemažai. Į praktiškai bet kokį klausimą, susijusį su translyčiais žmonėmis, daugybė apklausos dalyvių, gal 30 proc., atsako, kad nežino arba tiesiog neturi nuomonės.
Tai žinojimas kažkiek auga, bet tikrojo žinojimo, supratimo, susipažinimo, vis dar pakankamai trūksta.
– Stebint tyrimų, apie kuriuos šnekėjote, duomenis, man skaudžiausia pasirodė vieta, kad moksleiviai patiria daug patyčių dėl savo lytinės orientacijos, lytiškumo ir panašiai. Ar tai reiškia, kad vis dėlto tarp jaunų žmonių – daug homofobijos? Juk mes linkę kalbėti, kad jauni žmonės – tolerantiški, o homofobija būdingesnė vyresnėms kartoms. Tai kaip yra? O gal šaiposi – mokytojai?
– Vienareikšmiškai sunku atsakyti, bet mes juk žinome, kad vaikai daugybę dalykų atsineša iš namų. Mokosi ir iš artimos aplinkos, ir iš žiniasklaidos, ir iš interneto komentarų. Informacijos yra daug, ji pasiekiama, bet ne visa ji teisinga arba etiška. Tai tų vietų, iš kur vaikai gali mokytis neigiamo elgesio, tikrai yra.
Šiuo atveju svarbiausia, kokią aplinką tuo klausimu kuria pati mokykla. Mes žinome, kad patyčių Lietuvos mokyklose, ne tik seksualinės orientacijos arba lytinės tapatybės pagrindu, yra daug. Ir tada jau nuo pačios mokyklos priklauso, kaip ji pasirenka su tuo tvarkytis. Kaip reaguoja, ar rimtai vertina, kaip reaguoja mokytojai – ar nuleidžia juokais, ar kuria atmosferą, kur šaipytis vieniems iš kitų negalima.
Neatmesčiau, kad replikų vaikai sulaukia ir iš mokytojų. Ir tokių situacijų mes Lietuvoje girdėję – ir pakankamai garsiai.
– Ar turite pavyzdžių, kokią diskriminaciją lytiškumo ir orientacijos pagrindu Lietuvoje patiria žmonės? Dažnai puolama klausti: tai kokių teisių jums trūksta? Nesiafišuokite ir galėsite gyventi kaip visi. Ar tikrai galės?
– Kaip tarnyba skundų šiais pagrindais mes gauname labai mažai – tai yra pakankamai normalu, žmonės nenori ir bijo kreiptis dėl daugybės priežasčių. Vieni nenori atsiskleisti. Be to, tu eini į kažkokią instituciją, kuriai turi pasakyti, nežinai, kaip tie žmonės reaguos, kaip būsi priimtas, kai visuomenėje tokia atmosfera.
Svarbu paminėti apie lytinę tapatybę – įstatymas nesaugo translyčių asmenų dėl diskriminacijos. Dar ir dėl to kreipimųsi mažiau.
Žmonės patiria patyčias darbe. Gali būti ir smurtaujama, ir tyčiojamasi, atsisakoma vadinti vardu, kuriuo žmogus pats save vadina, kolegos juokiasi, nebendrauja, atstumia.
– Suaugę žmonės elgiasi kaip darželinukai.
– Taip. Saugios aplinkos reiktų ne tik mokyklose, bet ir darbo aplinkoje.
Yra ir tokių labai kasdieniškų situacijų, kad ir lankantis sveikatos priežiūros įstaigose. Būna, net ir gydytojai stokoja žinių, kompetencijų, o lankytojai sulaukia žeminančių, ironiškų pasiteiravimų, tai kokia tavo lytis, tai jūs vyras ar moteris. Komentarų apie tam tikrus kūno bruožus.
Tų situacijų įvairiausiose gyvenimo srityse galima surasti ir toli ieškoti nereikia.
