Dar vakar – mielas vaikelis, o šiandien – pabaisa: kodėl vaikai tampa žiaurūs?

Paauglių agresija, kitaip nei žiaurumas, yra įprastas ir net normalus reiškinys. Mieli vaikučiai, kurie dar vakar lenktyniaudami skuodė vykdyti tėvų nurodymų, dabar kaip įmanydami bando atsikalbinėti. Jie nenori daryti ne tik tai, ko prašoma, bet ir nėra pasirengę klausytis pastabų dėl savo išvaizdos, elgesio, kalbos... Jie laiko save suaugusiais žmonėmis ir sunkiai susitaiko, kai kas nors pažeidžia jų ribas, – tiek mokykloje, tiek namuose.

Taigi kaip atpažinti vaiko žiaurumo užuomazgas ir ką daryti, jei paauglys į paprastus bei įprastus dalykus reaguoja agresyviai?

Žvelgiant iš psichologijos pusės, kovoti už savo teises ir ribas yra gerai. Žinoma, norėtųsi, kad vaikas paisytų elgesio ir kalbėjimo ribų ir kovos už suaugusio žmogaus gyvenimą nepaverstų aršiu protestu ir konfliktu dėl paties konflikto – tai turėtų būti tik būdas sudaryti naujus susitarimus. Rėmus nustato visuomenė: šeima ir mokykla. Dažnai galima pastebėti, kad tas pats vaikas mokykloje yra vienoks, o namuose – visiškai kitoks. Mokykloje jis yra geraširdis ir ramus, o namuose – mažasis tironas. Arba atvirkščiai. Tokio dvilypio elgesio priežastis – skirtingos leidžiamų dalykų ribos.