Šeima ilgus metus gyveno prislėgta šios baisios netekties.
Francoise atrodė, kad mama negalėjo atleisti jai už tai, kad sesuo mirė, o ji liko gyventi.
Galbūt todėl Francoise pašaukimas tapo pagalba vaikams, kenčiantiems dėl pakrikusių santykių šeimoje.
Paskutiniais gyvenimo metais svarbiausiu F. Dolto darbu tapo „Žaliasis namas“ – šeimų klubas.
Gavę čia socialinės patirties, vaikas nebebijodavo išsiskirti su motina ir eiti į vaikų darželį.
Savo knygose, žurnalų straipsniuose, radijo laidose, kurių klausėsi visa Prancūzija, F. Dolto mokė tėvus suprasti savo vaiką, išgirsti jį ir gerbti: psichoanalitines žinias ji pateikdavo suprantamai ir gyvai.
Dolto niekada nepamiršo, ką reiškia būti mažai.
Tapusi vaikų psichoanalitike, ji tvirtino, kad vaikas nuo gimimo yra asmenybė, o ne tėvų nuosavybė, ir jo nuomonė, jo norai verti pagarbos.
Gerbti bet kokį vaiko pasirinkimą, netgi nesutampantį su tėvo arba motinos pasirinkimu, – toks buvo moralinis Dolto kredo.
Francoise Dolto žmogus – tai pirmiausiai „kalbanti būtybė“, netgi jeigu jis – kūdikis, dar nemokantis ištarti nė žodžio.
Mokslininkė tvirtino, kad mažas vaikas siekia pasisotinti kalba ne mažiau nei motinos pienu. Jis suvokia pasaulį regos, lytėjimo, skonio, uoslės dėka, bet tik vaikui skirtas žodis duoda jam galimybę pasijusti žmonijos dalimi.
Kalba atveda vaiką į žmonių visuomenę – ir sykiu leidžia jam jaustis atskira būtybe, suvokti savo atskirtybę nuo kitų žmonių (pirmiausia – nuo motinos), kad paskui galėtų dalytis su aplinkiniais jausmais, mintimis ir prisiminimais.
Kalbėti sąžiningai
Pasak Dolto, su vaiku būtina kalbėtis, o ne kalbėti vaikui. Svarbiausia – būti su juo sąžiningiems.
Psichoanalitikė tvirtino, kad vaiko neįmanoma apgauti, nes jo pasąmonė žino tiesą.
Nuo pirmųjų gyvenimo valandų kūdikis jaučia tiesos skambesį – „sutapimą to, kas kalbama, ir to, ką jis jaučia.“
Jam būtina tiesa (kad ir kokia sunki ji būtų) apie viską, kas su juo susiję, įskaitant jo kilmę ir šeimos istoriją.
Suprasti kūno kalbą
Svarbiausia Dolto teorinė idėja gimė iš jos mažųjų pacientų piešinių.
Mokslininkė priėjo išvadą, kad spontaniškas vaiko piešinys atspindi nesąmoningą savo kūno suvokimą. Dolto manė, kad jo paveikslas – tai pirmasis žmogaus savimonės patyrimas.
Piešdamas vaikas išreiškia savo išgyvenimus, apie kuriuos kol kas nemoka pasakyti.