Ar dažnai kalbėdami apie gabių vaikų ugdymą gerai suvokiame, kas apskritai yra gabus vaikas? Kokių sąlygų reikia šių vaikų ugdymui, klausiama pranešime spaudai. Kalbėdamiesi su Jurga Misiūniene, ilgą laiką dirbusia ir mokyklos psichologe, taip pat palietėme mokyklos psichologų iššūkius bei problemas, su kuriomis susiduria šiandienos vaikai.
– Viena iš jūsų pagrindinių domėjimosi sričių yra kūrybiškumo, intelekto bei veiksnių, lemiančių mokinių gabumų realizavimą akademinėje veikloje, tyrimai. Kuo, anot Jūsų, pasižymi gabus vaikas?
– Nuomonių, kas yra gabus vaikas, – milijonas, ir visos jos labai skirtingos. Diskusiją išbanguoja du pagrindiniai požiūriai. Vienas – visi vaikai yra gabūs. Kitas – gabūs tik kai kurie. Pavyzdžiui, mokytojai, kaip ugdytojai, dažnai turi nuostatą, kad visi vaikai yra gabūs. Jie savyje bando stiprinti įsitikinimą, jog kiekvienas vaikas turi gabumą tam tikrai sričiai, tik mes ją turime atrasti. Tai reiškia, jei teigiame, jog vaikas – negabus, tai yra mūsų problema, jog nesugebame tos srities atrasti. Tai gali būti vertinga pozicija.
Tačiau, ar iš tikrųjų kiekvienas yra gabus? Galbūt jis turi stipriųjų pusių ir kažką daro geriau. Pavyzdžiui, aš baleto šokti nemoku, tai nėra mano stiprybė, bet vesti paskaitas aš galiu ir tai man patinka. Ar tai reiškia, kad esu gabi lektorė? Nebūtinai, nes galbūt kiti lektoriai yra daug geresni. Tam, kad mane būtų galima vadinti gabia lektore, mano gebėjimą vesti paskaitas reikėtų palyginti su kitų ir patvirtinti, kad esu tarp pačių geriausių. Gabumai nustatomi remiantis normalinio pasiskirstymo kreive, todėl gabiu laikomas tas asmuo, kuris pagal savo gebėjimus patenka tarp 2-5 procentų geriausių lyginant jį su kitais, turinčiais tą patį gebėjimą bendraamžiais. Tai reiškia, negali būti, kad kiekvienas yra gabus.
Žmonėms sunku susitaikyti su tuo, kad ne kiekvienas esame gabus. Tai vėlgi yra stereotipinis mąstymas, kurį reikia keisti, nes kiekvienas turime stipriųjų pusių. Manau, kad gabumai dar negarantuoja sėkmės. Priešingai, kartais jie dar labiau įpareigoja, sukuria iššūkį. Siekdami tinkamai ugdyti kiekvieną vaiką, mes turėtume formuoti jo savivertę keldami tinkamo lygio tikslus. Levas Vygotskis yra apibrėžęs artimąją zoną: reikia įvertinti, ką vaikas gali šiandien, ir duoti jam papildomas užduotis, kad turėtų kur tobulėti. Iš pradžių su suaugusiojo pagalba, o vėliau – savarankiškai. Taip kartelė yra vis labiau užkeliama.
– Kiek jūsų išskirtos vaiko gabumų ypatybės sutampa su Lietuvos mokytojų įsivaizdavimu? Kaip šiandienos mokytojai apibūdina gabų vaiką?
– Specialiosios pedagogikos ir psichologijos centras praėjusiais metais baigė didžiulį tyrimą, kuriame dalyvavo moksleiviai iš įvairių Lietuvos mokyklų. Plačiau atsakyti į klausimą bus galima tuomet, kai šį tyrimą atlikę mokslininkai publikuos rezultatus. Tačiau remiantis preliminariais duomenimis, tyrimo metu buvo rasta mokinių grupė, kuri nepasižymi dažniausiai naudojamais gabumų kriterijais. Tiksliau tariant, jie neturi itin aukštų mokyklinių pasiekimų ir nepasiekia aukštų intelekto testų rezultatų, tačiau mokytojai juos įvardija gabiais. Tad kas yra šie moksleiviai, kuriuos mokytojai apibūdina gabiais, nors bendrų kriterijų jie neatitinka? Galima numanyti, jog greičiausiai tai yra vaikai, kurie iš kitų klasės draugų išsiskiria smalsumu, gerai elgiasi, yra „patogūs“, juos mokytojai mėgsta. Galima prielaida, kad kiekvienas mokytojas turi savo supratimą, kas yra gabus vaikas, ir jis nebūtinai sutampa su gabaus vaiko apibrėžimu, kuris yra patvirtintas Lietuvos švietimo dokumentuose.
– Ar mūsų vaikų gabumai gali tinkamai skleistis dabartinėje švietimo sistemoje? Kiek turėtume sekti Suomijos pavyzdžiu, kur beveik nėra privačių mokyklų, o vaikai gali mokytis labai panašiu lygiu kiekvienoje šalies ugdymo įstaigoje? Ar visgi turėtume galvoti apie išskirtines sąlygas gabiesiems?
– Vyrauja dvi kraštutinės nuostatos: kurti specialiąsias mokyklas arba jas naikinti integruojant ir gabius, ir vidutinių gabumų vaikus į bendrojo lavinimo mokyklas. Iš pirmo žvilgsnio atrodo, jog tai labai skirtingos koncepcijos. Visgi manyčiau, kad tai priklauso nuo organizacijos finansų. Gilumine prasme abu šie požiūriai teigia, jog pagrindinis mūsų tikslas – pritaikyti ugdymą kiekvienam vaikui pagal jo gebėjimų lygį.
Nors Suomijos mokyklos turi bendras programas ir netaiko jokių identifikavimo sistemų, tačiau jos teigia lygiai tą patį – kiekvienam vaikui reikia suteikti tai, ko jam reikia. Kita vertus, Suomijoje yra skiriama daug pinigų specialistų mokymui ir klasėje su skirtingų gabumų vaikais dirba ne vienas mokytojas, o yra keli padėjėjai. Dėl šios priežasties jie gali organizuoti mokymą vienoje erdvėje su įvairių gabumų vaikais, atpažinti, kokio lygio užduotis atitinka konkretaus vaiko artimiausią vystymosi zoną ir sukuria jam tinkamą kognityvinį iššūkį. Lygiagrečiai tokioje bendroje aplinkoje vyksta ir asmenybės vystymasis: stebimi įvairūs žmonės, mokomasi su jais bendrauti, vyksta psichologijos užsiėmimai.
Kitai nuomonei atstovauja specializuotų mokyklų skirtingus gabumus turintiems vaikams šalininkai. Tokiose mokyklose siekiama tų pačių tikslų, tik kita forma – vaikai pagal gabumų lygį suburiami vienoje klasėse. Tai yra pigesnis būdas: užtenka vieno pedagogo klasėje, nereikia tiek daug specialių priemonių.
Tie, kurie teigia, jog įtraukusis ugdymas yra geresnis, dažnai kaip argumentą pateikia nuostatą, jog itin svarbus emocinis vaiko vystymasis, socialinių įgūdžių formavimasis, o integruotoje aplinkoje vaikas socialiai ir psichologiškai sėkmingiau bręsta. Jie yra teisūs, nes kartais lavinant vaiko gabumus mes linkę persistengti: visas vaiko laisvalaikis skiriamas vien gabumų ugdymui. Tuo tarpu vaikui reikia visko to paties, kaip ir kitiems bendraamžiams. Gabieji taip pat turi turėti laiko draugystei, poilsiui, pomėgiams ir pan.
Man atrodo, kad Lietuvoje mes neapsisprendžiame, ko iš tiesų norime. Viena vertus, imamės integruoti, tačiau tuo pat metu kalbame, kaip diferencijuoti. Tarsi norime surinkti abiejų ugdymo sistemų gražiąsias puses ir ignoruojame faktą, kad kiekvienos idėjos įgyvendinimas reikalauja resursų. Esu įsitikinusi, kad efektyviam vaiko ugdymui reikalinga sistema, apimanti visą procesą nuo pradžios iki pabaigos. Būtina kalbėtis su mokytojais, ugdymo įstaigų specialistais, kad jie suprastų, kas yra gabus vaikas ir kaip laiku pastebėti jo potencialą, suprasti poreikius. Ne mažiau svarbu yra ir patenkinti atrastus ugdymo(si) poreikius, todėl reikia kalbėti ir apie saugios aplinkos, akademinio iššūkio kūrimo svarbą. Kad visa tai netaptų tik gražiais žodžiais, būtinas supratimas, jog geriems rezultatams reikia daug investicijų: ne tik noro, bet ir laiko bei finansų.
– Kuo svarbus mokyklos psichologo vaidmuo vaiko ugdymo kelyje?
– Mokyklos psichologo vaidmuo yra labai svarbus siekiant padėti vaikui save realizuoti ugdymo aplinkoje, kartu su tėvais ir pedagogais paskatinti jį, vadovauti jo brendimui. Prieš 15 metų mažai kas suprato, kokią reikšmę turi psichologo buvimas ugdymo įstaigoje, ko iš jo galima tikėtis. Todėl ir buvo nuostata – „o ko pas jį eiti?“. Tai nėra išspręsta problema, bet požiūris pasikeitė. Vaikai pradeda suprasti, kad, esant poreikiui, kreiptis pas psichologą yra natūralu. Jie ima suvokti, jog norint save suprasti ir pažinti, psichologas yra tas žmogus, kuris gali padėti susigaudyti savyje.
– Ar Lietuvos mokykloje mokiniai gauna pakankamą psichologinę pagalbą?
– Dauguma ugdymo įstaigose dirbančių psichologų sako, kad jie labai daug konsultuoja, o tai patvirtina, jog poreikis iš tiesų yra didelis. Ar tą poreikį atliepia pačios ugdymo įstaigos, ar Lietuva kaip valstybė? Čia jau liūdniau, nes visi pakalbėjimai apie finansavimo didinimą, psichologų etatų steigimą dažniausiai arba lieka kalbų lygmenyje, arba virsta vienkartiniais pavyzdžiais. Tarkime, Specialiosios pedagogikos ir psichologijos centras vykdo projektą, kurio metu į ugdymo įstaigas buvo įdarbinamas antras psichologas, tačiau, mano žiniomis, tik metams. Skiriama lėšų, kurios momentinę situaciją pagerina, tačiau trūksta tęstinumo. Esant tokiai situacijai, mokiniai gauna tik epizodinę pagalbą.
– Ar gebame atpažinti tuos vaikus, kuriems labiausiai reikia mūsų pagalbos? Kartais susidaro įspūdis, jog mokykloje į psichologą kreipiamasi tik tuomet, kai tenka dorotis su nederamu elgesiu, maištaujančiais vaikais.
– Galima suprasti, kodėl suaugusio žmogaus didžiausias dėmesys skiriamas netinkamai besielgiančiam vaikui. Visų pirma, jis pats reikalauja dėmesio ir elgiasi taip, kad į jį tas dėmesys būtų atkreiptas. Tuo tarpu tie vaikai, kurie yra uždaresni ir tylesni, tarsi natūraliai lieka šone, nepamatyti. Nors tarp ramesnių vaikų labai dažnai yra tų, kurių viduje siaučia audra, bet jie jos neparodo.
Maištaujantis vaikas savo vidinį konfliktą išveikia ir gali jaustis geriau nei tas, kuris turi tą patį konfliktą, bet, pavyzdžiui, dėl asmeninių priežasčių jį pasilieka sau. Jam yra sudėtingiau. Todėl mokyklų psichologų vaidmuo – suteikti informaciją tiek vaikams, tiek mokytojams, kad jie pastebėtų ne tik blogai besielgiantį mokinį, bet ir matytų tą tylų, neatsiskleidžiantį vaiką. Mokytojai nėra tik dalyko dėstytojai, jie yra ir tarpininkai tarp vaiko ir psichologo, kurie gali palydėti vaiką iki mokyklos psichologo.
Yra ir kitas tarptautinėje praktikoje paplitęs komunikacijos būdas. Mokyklų psichologai veikia per bendraklasius, kuomet vaikai, su kuriais jau yra kontaktas, skatinami palydėti draugą, jei jam reikia pagalbos, iki psichologo. Esant dideliam kiekiui vaikų, mokyklų psichologai neturi galimybės stebėti vaikų visą dieną, todėl jiems svarbūs tarpininkai, kurie pastebėtų, perpasakotų, pašnekintų.
– Su kokiais didžiausiais psichologiniais iššūkiais mokiniai susiduria šiandienos mokykloje?
– Priežastys, dėl kurių vaikai ateina konsultuotis pas psichologus, atspindi, jog turime labai daug emocinių sunkumų patiriančių vaikų. Nemaža dalis vaikų serga depresija, o depresyvios nuotaikos – dar dažnesnės. Didžiausi psichologiniai vaikų iššūkiai yra jausmai, supratimas, jog kažkas manyje vyksta, bet aš to nesuprantu ir nežinau, ką daryti. Psichologo užduotis yra sužinoti, ko tokiam vaikui trūksta, ir tinkamu būdu padėti.
Antra iš priežasčių, dėl kurių ypač vyresnėse klasėse einama konsultuotis, yra didžiuliai krūviai. Suaugęs žmogus galbūt jau turi įgūdžius, kaip su tuo tvarkytis, o vaikas juos dar tik formuoja, todėl kyla įtampa.
Kita priežasčių grupė – santykiai: nesutarimai su tėvais, draugais, paauglystės meilės klausimai, kurie kartu yra ir savęs paieškos. Kartais net ir tie vaikai, kurie jau turi norą bei tikslą gerai mokytis, dažnai peršoka į kitą kraštutinumą ir tampa perfekcionistais. Tuomet jie nori absoliučiai viską padaryti geriausiai, o tai irgi turi savo kainą. Jiems iškyla dilema, kaip atrasti balansą tarp mokslų ir gyvenimo.
– Ar Lietuvos ugdymo įstaigose skiriamas pakankamas dėmesys bendram vaiko psichologiniam išprusimui?
– Itin svarbu, kad vaikas gebėtų pats savyje susigaudyti, o vėliau padėti ir kitam. Lietuvoje yra labai gerų pavyzdžių vaikų darželiuose, pradinio ugdymo įstaigose. Pavyzdžiui, „Zipio draugų“ ir „Obuolių draugų“ programose kalbama apie jausmus (pyktį, liūdesį ir kt.), diskutuojama, kaip žmonės jaučiasi, kaip padėti kitam. Kai kurie pedagogai jau dalyvavo mokymuose ir taiko tas programas nuo pat darželio. Norėtųsi, kad kiekvienas vaikas galėtų dalyvauti panašiose programose ir būtų tęstinumas vėlesniame amžiuje. Turėtume suprasti, jog svarbu ne tik akademiniai dalykai.
Kita vertus, prie skatinimo pažinti emocijas turėtų aktyviai prisidėti tėvai ir visuomenė, nes visų šių dalykų pasireiškimas viešumoje taip pat prisideda prie vaikų mokymo. Kiekvienas iš mūsų kažkam esame pavyzdys. Socialinė kognityvinė Alberto Banduros teorija teigia, jog žmogus didžiąją dalį savo elgesio išmoksta stebėdamas kitus. Taigi bet kuris visuomenės narys gali būti tas, iš kurio elgesio mokysis kitas.