Ji prisimena, kaip abu su vyru džiaugėsi išvydę teigiamą pirmojo nėštumo testą. Tuomet ilgai nelaukę suskubo šią žinią pranešti kone visiems savo artimiesiems. „Žinoma, visi už mus labai džiaugėsi, juo labiau, kad tai turėjo būti pirmasis anūkėlis mūsų abiejų šeimose. Bet aš iki šiol prisimenu vienos artimos draugės žodžius, ji lyg tarp kitko numetė: ar nebaisu taip anksti džiaugtis, nenorėjot išlaukti saugaus laiko?“ – prisimena Giedrė.
Paprastai poros laukia, kol pasibaigs pavojingiausias pirmasis trimestras ir savo naujienomis su kitais pradeda dalintis maždaug nuo 13 savaitės. Giedrei pirmasis persileidimas įvyko 12 savaitę.
„Vieną vakarą pastebėjau kraujavimą. Greit nuvykom pas gydytoją, bet apžiūrėjusi ji mudu nuramino, kad viskas gerai, nėra ko jaudintis. Deja, po kelių dienų man pradėjo smarkiai mausti pilvą ir vėl nuvykę pas gydytoją išgirdom, kad netekom savo taip laukto kūdikio. Medikai tokio amžiaus vaisiaus kūdikiu dar tikrai nevadina, bet mums jis jau buvo tikrų tikriausias vaikelis, kurio labai laukėm. Buvau net pirmuosius šliaužtinukus nupirkusi. Ir štai – netekome. Gydytoja sakė – ko verki, esi jauna, greit vėl pastosi. Bet kaip ji nesuprato, kad mes laukėme ir netekome būtent šio vaikelio?“ – kalba ji.
Moteris sako, kad tuo metu sunkiausia ir buvo tai, kad ji pati išgyveno skaudžią netektį, o aplinkiniai to net nelaikė svaria priežastimi taip smarkiai liūdėti. Juk nieko tokio, šį kartą tiesiog nepavyko, bus kitų kartų.
„Kai tu palaidoji žmogų, tada visiems aišku. O čia niekas nesupranta, kodėl tu gedi. Vyras mane palaikė, bet manau, kad ir jis nesuprato, kaip aš jaučiausi iš tikro“, – atvirai sako ji.
Antrasis persileidimas Giedrei įvyko anksčiau – septintąją nėštumo savaitę. „Žinote, ką man sakė gydytojai? – „Tokia natūrali gamtos atranka.“ Ar man nuo tokių žodžių turėjo palengvėti? Ne. Aš vėl nugrimzdau į gedulą, tik jau stengiausi savo jausmus slėpti nuo kitų – žinojau, kad niekas manęs nesupras“, – pasakoja Giedrė.
Siūlo reikalingą pagalbą
Per metus į Krizinio nėštumo centrą dėl pagalbos po persileidimo kreipiasi arti 40 moterų. Kartais kreipiasi ir poros. Persileidimą, kuriuo baigiasi maždaug 15–20 % visų nėštumų, moterys įvardija kaip vieną skausmingiausių patirtų išgyvenimų.
Krizinio nėštumo centro konsultantė Jūratė Gritėnienė sako, kad į jų centrą besikreipiantys žmonės tikisi įvairių dalykų – rasti atsakymus, kodėl taip atsitiko, kiek tęsis jų skausmas. Kiti tikisi išklausymo, palaikymo, patarimų, technikų, kaip įveikti gėlą, kaip padėti sau ar savo artimam žmogui.
„Dalis moterų netekties skausmą įveikia padedamos artimųjų ar asmeninio psichologo, tačiau yra moterų, kurios nežino apie pagalbos galimybes ir renkasi sunkų skausmo užgniaužimo ar pasilikimo vienai su juo kelią. Norėtųsi, kad kuo daugiau moterų sužinotų apie galimą gauti pagalbą“, – ieškoti kvalifikuotos pagalbos kviečia J. Gritėnienė.
Jos kolegė, centro projektų koordinatorė Simona Nevierienė pastebi ir džiaugiasi, kad besikreipiančių būtent tokios pagalbos kasmet daugėja. „Sunku atsakyti, ar tai susiję su tuo, kad moterys jaučiasi drąsiau kalbėdamos šia tema, ar tiesiog todėl, kad daugiau moterų sužino apie galimą pagalbą. Krizinio nėštumo centre jau ne vienerius metus teikiamos individualios konsultacijos moterims ar poroms po persileidimo, organizuojamos savipagalbos grupės moterims, patyrusioms persileidimą. Matome didelę tokių grupių naudą“, – kalba ji prašo medikų, susiduriančių su kūdikius praradusiomis moterimis, suteikti informaciją savo pacientėms apie galimą gauti nemokamą emocinę pagalbą.
Moterims grupės susitikimuose sukuriama saugi erdvė išsakyti savo jausmus, normalizuoti gedėjimą po netekties kaip natūralų bei individualiai trunkantį etapą. Kaip tikina centro atstovės, panašios patirtys suartina, moterys viena kitą supranta geriau nei tokios patirties neišgyvenę artimieji.
„Vyrai netektį išgyvena taip pat, tik kitais būdais nei moterys, tad svarbu išsikalbėti poroje, palaikyti vienas kitą. Grupės susitikimų metu moterys atsiveria, teikia viena kitai palaikymą. Matome, kaip tai veiksminga.
Nuostabus yra moterų ryžtas ir drąsa po netekties vėl susilaukti kūdikio, žinant, kiek išgyvenama nerimo, kiek reikia jėgų įveikti baimes. Kartais prireikia ir psichologo konsultacijos – mūsų centre moterims, išgyvenančioms tokį nėštumą, taip pat teikiama psichologinė pagalba, jos kviečiamos į besilaukiančiųjų tarpusavio paramos grupes“, – kviečia J. Gritėnienė.
Vyrai taip pat išgyvena
S. Nevierienė sako, kad tai nėra tabu tema, tačiau dažnai žmonės šį praradimą laiko asmeniniu išgyvenimu ir vis tik nėra linkę dalintis šia žinia. Anot jos, artimieji dažnai tiesiog nežino, kaip reaguoti į tokią žinią – bet kokios netekties atveju žmonės, atrodo, pristinga tinkamų žodžių, nori padėti, tačiau nežino, kaip.
„Šiuo atveju yra panašiai, tačiau neretai būna dar šiek tiek kitoks požiūris. Tarytum ši netektis nėra ta „tikroji“ netektis, nes juk vaikelis dar negimė. Artimieji neretai yra linkę „guosti“, kad bus kitas vaikutis. Taip bandoma paguosti, tačiau moteriai, praradusiai kūdikį, tai nėra paguoda, nes ji neteko ŠIO kūdikio. Šio, kurio ji taip laukė ir svajojo. Kitas kūdikis – jau kitas žmogus, kitas vaikutis“, – kalba ji.
Pašnekovė sako, kad reikia leisti moteriai išgedėti, atsisveikinti su vaiku, kurio ji neteko, ir jokiu būdu nenuasmeninti jo netekties. „Kitaip prie įvairių moters jausmų, kuriuos būdinga jausti patyrus persileidimą, tokių kaip gėda, kaltė, savigrauža, baimė, pyktis, neviltis, prisidės jausmas, kad ji elgiasi neadekvačiai gedėdama to, ko nėra“, – atkreipia dėmesį ji.
S. Nevierienė pastebi, kad neretai vyrai taip pat išgyvena dėl prarasto vaikelio, tačiau jų ryšys su vaiku, kuris dar augo moters įsčiose, vis tik yra kitoks, ne toks neatsiejamas kaip moters. Jiems taip pat netenka išgyventi ir hormoninių pokyčių, fizinio persileidimo skausmo, savo akimis matyti ir jausti „išeinančio“ žuvusio vaisiaus, o tai yra tikrai skausminga patirtis.
„Žinoma, tai jokiu būdu nereiškia, kad jie neišgyvena. Jie tik skirtingai tai išreiškia. Vyro palaikymas, poros kalbėjimasis apie savo išgyvenimus, netekus vaiko yra tikrai svarbus – tiek poros tarpusavio santykiams, tiek jiems abiem susitaikant su netektimi“, – sako centro atstovė.
Kaip gyventi toliau?
Po netekties gyvenimas tęsiasi toliau – moteris turi grįžti į darbą, jei turi – rūpintis kitais vaikais, grįžti į kitas jos gyvenimo veiklas. Taip tarsi užkertamas kelias išgedėti, sako J. Gritėnienė.
„Dažnai iš nežinojimo, kaip reaguoti į netektį, aplinkiniai, kolegos ignoruoja šį įvykį, vengia kalbėti apie tai, o kartais ir bendrauti apskritai. Arba moterį bandoma raminti tokioms frazėmis : ,,dar jauni, susilauksit...“ , ,,gal taip ir turėjo būti“, ,,turite ir kitų vaikų“ ir pan., kurios šiuo etapu tikrai nepaguodžia. Artimieji neretai nuvertina sielvartą, esą nieko čia tokio, buvo dar visai mažas nėštumas, arba reiškia pastabas, jog moteris per ilgai gedi“, – pasakoja centro atstovė.
Po netekties moterims dažnai kyla apatija, noras užsiverti nuo aplinkos. Anot pašnekovės, tai natūralu, tačiau ilgainiui, būnant vienai su savo skausmu, kyla grėsmė nugrimzti į depresiją. Kitas kraštutinumas – kai norint užsimiršti bėgama į veiklas, darbus.
„Tokiu atveju nėra galimybės iki galo išbūti, išgedėti netektį. Svarbi galimybė kalbėti apie netektį, kylančius jausmus. Tai padeda paleisti sielvartą. Psichologo konsultacijose ir tarpusavio paramos grupėse moterys išgyvena vidinę kelionę, jos tikslas – išgyventi ir paleisti sielvartą. Nesielvartauti – tai nereiškia pamiršti. Ir negimęs kūdikis visada liks mamos širdyje – ji yra savo negimusio vaiko mama“, – kalba J. Gritėnienė.
Krizinio nėštumo centro atstovė sako, kad pamatuoti netekties skausmą nėra paprasta. Patiriami išgyvenimai nebūtinai priklausys nuo to, kokio dydžio vaisius jau buvo, arba nuo to, ar tai pirmas, ar jau nebe toks skaudus įvykis.
„Tai priklauso nuo asmeninių žmogaus savybių, nuo požiūrio į netektį, lūkesčių, įvairių aplinkybių. Gali būti, kad kūdikis labai ilgai lauktas, sunkiai užsimezgusi gyvybė žūsta nėštumo pradžioje – tėvams be galo sunku. Taip pat, jei moteris svajojo pagimdyti dar vieną vaikelį, bet nėštumas nutrūko vos 6 savaičių, tuojau po šios netekties ji patiria skyrybas – išgyvenama dviguba netektis.
Be abejo, negalima neigti to, kad kuo nėštumas ilgiau trunka, tuo tėvai labiau prisiriša prie kūdikio. Tačiau, kai grupėje dalyvauja moterys, praradusios kūdikius, kurie turėjo gimti po savaitės, ir tos, kurios prarado vos užsimezgusią gyvybę, tas netekties skausmas atrodo toks pat stiprus ir kiekvienos vis tik toks unikalus“, – dalijasi ji.
| Pagalba krizinio nėštumo atveju | ||||||||||
| VšĮ "Krizinio nėštumo centras" Tel. +370 603 57912, pagalba@neplanuotasnestumas.lt, www.neplanuotasnestumas.lt | ||||||||||
|