Protinė branda – ne vienintelis kriterijus
„Vaiko leidimas į mokyklą nuo šešių metų turi būti apgalvotas žingsnis. Iki septynių metų vaikas mokosi per žaidimus, aktyvias veiklas, tad tėvai turi įvertinti, ar vaikas gali priimti mokykloje keliamus reikalavimus, kai nuo pat pirmų savaičių reikalaujama išsėdėti pamokose, klausytis ir vykdyti mokytojo pateiktas užduotis, susikaupti“, – sako D. Švedavičienė.
Protinė branda, t. y. vaiko gebėjimas skaičiuoti, pažinti raides ir rašyti, skaityti, kalbos turtingumas, yra svarbūs kriterijai sprendžiant, ar vaikas pasiruošęs mokyklai, tačiau, anot specialistės, to nepakanka, rašoma pranešime spaudai.
„Pirmokas turėtų turėti elementarių žinių apie jį supančią aplinką – savo adresą, giminystės ryšius, žinių apie gamtą, laiko suvokimą – ir gebėti šias žinias analizuoti, palyginti, apibendrinti bei pritaikyti“, – sako psichologė.
Kitas dalykas, į kurį svarbu atkreipti dėmesį, yra vaiko socialiniai įgūdžiai: ar vaikas pasisveikina ir atsisveikina, ar noriai žaidžia grupinius žaidimus su kitais vaikais, ar geba dalintis savo daiktais neįsiveldamas į konfliktus, atsižvelgti į kitą, ar yra pakankamai empatiškas, ar vykdo didžiąją dalį suaugusiųjų prašymų?
Dar viena svarbi pirmos klasės mokinio kompetencija – savarankiškumas. Pirmokas turėtų gebėti pats apsirengti, užsisegti drabužėlius, savarankiškai susitvarkyti tualete. Mokykloje veiklos greitai keičiasi, viena pamoka keičia kitą, pertraukos yra riboto laiko. Be to, ruošiantis kūno kultūros pamokoms vaikas turi spėti persirengti, o po jų susitvarkęs spėti ir į kitas pamokas.
Pirmokas jau turi pratintis ir prie nesėkmių
Tėvams psichologė rekomenduoja perskaityti Aušros Kurienės knygą „Kaip užauginti žmogų“. Joje akcentuojama viena iš svarbiausių vaiko pasirengimo mokyklai dalių – gebėjimas mokytis įveikti nusivylimą ir frustracijas arba kitaip tariant – savireguliacija.
„Vaiko savireguliacijos gebėjimus galime įvertinti matydami, kiek ilgai jis geba išbūti prie vienos veiklos, ar gali ją atlikti nuo pradžios iki pabaigos, kaip tvarkosi su iškylančiais sunkumais. Natūralu, kad mokykloje vaikai patirs ne tik pasisekimą, bet ir susidurs su užduotimis, kurių nepavyks iš karto išspręsti. Tokiose situacijose vieni vaikai gali bandyti atkakliai, prašyti pagalbos ir vienkartinės nesėkmės nesieti su savęs vertinimu. Kiti su nesėkme gali susitapatinti, pradėti laikyti save nevykėliais, leisti užvaldyti save stiprioms neigiamoms emocijoms, mėtyti daiktus, suplėšyti sąsiuvinį, šaukti“, – sako D. Švedavičienė.
Jei klasėje yra vienas ar keli vaikai, kurie pasižymi žemais savireguliacijos gebėjimais, mokytoja ir kiti klasės vaikai gali padėti jiems. Tačiau jei tokių vaikų klasėje dauguma – apie sklandų mokymosi procesą galime net nesvajoti.
Iš anksto mokyti kantrybės
Specialistė atkreipia dėmesį, kad mokyklinukai taip pat jau turi suprasti, kad ne visi norai pildosi iš karto ir kartais juos reikia atidėti kuriam laikui. O tam tikrais atvejais tie norai gali ir nebūti išpildyti. Tėvai turėtų iš anksto pradėti ruošti vaikus tokioms situacijoms.
„Jeigu vaikas nori pasižiūrėti filmuką, tai tikriausiai kiekviena šeima jam tai gali leisti. Tačiau vieni vaikai filmukus žiūri kiekvieną dieną, kiti filmukų laiką turi tam tikromis dienomis ar valandomis, treti juos žiūri tik tada, kai įvykdo savo pareigas. Tai tik vienas pavyzdys, kaip gali būti formuojamas vaiko požiūris į norų patenkinimą“, – sako D. Švedavičienė.
Kitas pavyzdys – didesni pirkiniai, pvz., paspirtukas. Jei vaikas svajoja apie jį, tėvai turėtų su juo tartis, kad tai galėtų būti kokios nors didesnės šventės metu gauta dovana arba pasiūlyti vaikui taupyti ir pačiam įsigyti šį daiktą.
Kantrybę, atkaklumą, savireguliacijos gebėjimus galima ugdyti vaikui atliekant kasdienes veiklas ar užduotėles. Tėvai turėtų užtikrinti vaiką, kad nieko tokio, jei veikla nepavyksta iš karto. Rodydami savo pavyzdį, skatindami vaiką įdėti pastangų tėvai gali padėti palaipsniui suprasti, kad galų gale pavyksta tada, kai įdedi pakankamai valios pastangų.
„Žinoma, atrodo, kad daug lengviau vaikui padėti apsirengti, už jį sutvarkyti kambarį, bet jis tada gauna žinutę, kad yra tam nepajėgus ir kad dalykai pasidaro savaime. Duodami vaikams daugiau atsakomybių, skatindami juos užbaigti pradėtą veiklą – juos įgaliname, ugdome naujus įgūdžius, kurie pravers mokykloje ir tolesniame gyvenime“, - sako „Asmens sveikatos klinikos“ psichologė.
Ne per anksti ir ne per vėlai
Nors ir norisi išnaudoti gabaus vaiko potencialą, svarbiausia – tiksliai įvertinti jo savireguliacijos ir kitus gebėjimus.
„Neatkreipus dėmesio į šiuos įgūdžius kyla grėsmė, kad klasėje jaunesnio amžiaus vaikas gali būti silpnesnis už bendraklasius. Jam gali būti sunkiau nei bendramoksliams įsisavinti ugdomąjį turinį, o tai mažins tolesnę mokymosi motyvaciją, pasitenkinimą mokykla,“ – sako D. Švedavičienė.
Pasak jos, vėliau išleidžiant vaiką į ugdymo įstaigą padaroma mažesnė žala nei skubant. Darželiuose vaikai yra mokomi ir ugdomi, tik kitais, jaunesnio vaiko raidą atitinkančiais būdais. Psichologė pataria tėvams įvertinti – gal verta neskubėti vaiko leisti į mokyklą, o tiesiog nukreipti į būrelį ir taip sustiprinti konkrečius jo gebėjimus dar prieš einant į pirmą klasę.