Jeigu pora turi vaikų, skyrybų atveju būtent atžalos ir jų reakcija į pokyčius yra didžiausias galvos ir širdies skausmas. Ar egzistuoja amžius, kai vaikus tėvų skyrybos traumuoja mažiausiai? O gal verta iš visų jėgų pasistengti „dėl vaikų“, kol atžalos bus pakankamai subrendusios suprasti tėvų nenorą ilgiau būti kartu?
Trumpas atsakymas – skyrybos skaudžiai paliečia visus vaikus, nepriklausomai nuo amžiaus. Visgi skaudžiausiai tėvų skyrybas išgyvena pradinių klasių moksleiviai, ekspertai įvardija ir konkrečias to priežastis. Jeigu jūs ir jūsų antroji pusė išnaudojo visas galimybes, išbandė visus būdus ir tvirtai nusprendė, kad abiem geriau būti atskirai, tokiose situacijoje turėtų guosti bent tai, kad vaikai iš esmės gana greitai prisitaiko, be to, galima pasinaudoti ne viena strategija, palengvinsiančia su skyrybomis susijusias emocijas.
Vaikai iki trejų metų
„Nesijaudinkite. Jie tų skyrybų net neprisimins“, – mitas, tvirtina ekspertai.
Egzistuoja populiarus, tačiau gana klaidingas įsitikinimas, kad prisiminimai pradeda formuotis tik nuo trejų metų amžiaus. Mokslininkai nustatė, kad visgi procesas prasideda anksčiau, tačiau jis kiek kitoks – mažo vaiko atmintis tarsi vaizdo kasetė, į kurią įrašoma vis nauja ir nauja informacija. Kitaip tariant, prisiminimai sluoksniuojami, ankstesnį pakeičia naujesnis.
Mokslininkai išsiaiškino, kad vaikai geba prisiminti dalykų iš labai ankstyvos vaikystės. Jūsų trimetė atžala iš tikrųjų gali prisiminti, kaip, kai jam ar jai buvo dveji, pykosi tėvelis ir mamytė. Tokių skaudžių akimirkų prisiminimai gali labai slėgti. Vyresniame amžiuje tokie prisiminimai išblunka.
Ar tai reiškia, kad kūdikių ir itin mažų vaikų tėvų skyrybos netraumuoja? Deja, atsakymas neigiamas. Psichologinė trauma, ištikusi dar iki pradedant lankyti mokyklą, neabejotinai gali lydėti visą likusį gyvenimą. Mažyliai, kelis mėnesius ar metus gyvenę kartu su abiem mylinčiais ir besirūpinančiais tėvais, į skyrybas gali reaguoti taip:
- likę su vienu iš tėvų tapti nervingesni ar nerimastingi;
- tapti pernelyg prieraišūs ar jaustis nesaugūs tiek su vienu iš tėvų, tiek prie svetimų žmonių;
- per raidos traumas: gali sulėtėti raida arba įvykti raidos regresija (vaikas ima elgtis taip, tarsi būtų mažesnis, pavyzdžiui, trimetis, jau atpratęs nuo čiulptuko, vėl jo tveriasi);
Jau nekalbant apie prisiminimus, kadangi pirmieji gyvenimo metai lemiami tolesniam gyvenimui, bet kokios psichologinės traumos gali sukelti problemų ir vėlesniame amžiuje.
Visgi, neigiamus skyrybų padarinius vaikui galima sušvelninti ir užkirsti kelią rimtesnėms bėdoms. Pavyzdžiui, reikėtų stengtis išlaikyti kuo įmanoma nuoseklesnę rutiną. Seniai žinoma, kad tokio amžiaus vaikams labai svarbi rutina, taigi, jeigu atžala gyvena su vienu iš tėvų, o kiekvieną savaitgalį leidžia laiką su kitu, stenkitės, kad tokia bendravimo schema kuo mažiau ir kuo rečiau keistųsi.
Jeigu tam tikra rutina mažylio gyvenime jau buvo iki skyrybų, jeigu įmanoma, pasikalbėkite su buvusiu sutuoktiniu, kaip tokią rutiną išlaikyti abiejuose namuose.
Kartais skyrybos būna itin sunkios, vienas iš tėvų savo noru ar dėl buvusios antrosios pusės manipuliacijų iš vaikų gyvenimo dingsta. Svarbu nepamiršti, kad svarbiausia tėvų užduotis – sukurti mylinčią, saugią ir palaikančią aplinką, kurioje jūsų vaikas, susidurdamas su naujais žmonėmis ir naujomis situacijomis, jaustųsi emociškai saugus.
Iš pradžių gali būti sunku, tačiau tokio amžiaus vaikai gana lengvai prisitaiko prie pokyčių.
Ikimokyklinis amžius (3–5 metai)
3–5 metų amžiaus vaikai po truputį ima suprasti ir abstrakčius dalykus. Jie uždavinėja daug klausimų ir bando susivokti, kaip turėtų elgtis supančiame pasaulyje. Tik tai tikrai nereiškia, kad jie pajėgūs suvokti skyrybų sąvoką. Tiesa ta, kad tokio amžiaus vaikai labai priklausomi nuo tėvų artumo suteikiamo saugumo ir stabilumo kaip atspirties taško susipažįstant su naujais ir nepatirtais jausmais bei patirtimis.
Jeigu tėvai nuolat konfliktuoja, 3–5 metų amžiaus vaikai jaučiasi labai nestabiliai, gyvena nuolatinėje baimėje, kad bet kurią akimirką jiems iš po kojų bus išmuštas pagrindas. Jausmas, kad su tėvais kažkas ne taip, gali sukelti tokias mažamečių reakcijas kaip verksmingumas, įvairios baimės ir nekaltas maldavimas liautis pyktis ir būti normaliems.
Ikimokyklinio amžiaus vaikai taip pat gali manyti, kad tėvų nesutarimų priežastis – būtent jie. Gali sutrikti miegas, mažamečiai gali pasidaryti labai kontroliuojantys. Ekspertai sako, kad vaikai tokiais atvejais susiduria su tiek daug emocijų, jog paprasčiausiai nežino, kaip su jomis tvarkytis.
Po skyrybų, kai namuose nebelieka visus sekinančių pykčių, sugrįžta ramybė, ir situacija neretai pagerėja.
Trauma, kurią sukelia skausmingas tėvų iki skyrybų nueinamas kelias, gali palikti slogių prisiminimų ir gluminančių emocijų visam likusiam gyvenimui. Kai tik susitariama dėl rutinos, vaikas vėl pradeda jausti kontroliuojantis situaciją, nors kurį laiką gali kalbėti, kaip norėtų, kad tėvai vėl būtų kartu.
Norėdami iki minimumo sumažinti skyrybų žalą tokio amžiaus vaikams, tėvai atžalų akistatoje turėtų stengtis vienas su kitu palaikyti kuo įmanoma labiau civilizuotus santykius. Privalote atsisakyti pakelto tono, įžeidžiančių žodžių vienas kito atžvilgiu ir visko, kas gali priversti vaiką manyti, jog jis privalo rinktis vieno iš tėvų pusę.
Remiantis vieno tyrimo išvadomis, ikimokyklinio amžiaus vaikus auginančių tėvų skyrybų atveju gali padėti mediacija ir terapija.
Pradinukai (6–12 metų)
Be jokių abejonių, tokio amžiaus vaikams su tėvų skyrybomis susitaikyti sunkiausia.
6–12 metų vaikai jau prisimena laimingas akimirkas, kai visi gyveno kaip darni šeima (aišku, jeigu tokių akimirkų būta). Be to, jie geba suvokti sudėtingesnius su konfliktais ir kalte susijusius jausmus, tačiau dar tik paviršutiniškai.
Vykstant skyryboms arba po jų tokio amžiaus vaikus auginantys tėvai gali išgirsti tokių klausimų:
- Jeigu mane mylite, kodėl negalite likti kartu?
- Ką aš tokio padariau?
- Ar skiriatės, nes ne visada klausau, ką liepiate?
- Pažadu būti geras vaikas, gal susitaikykite?
- Tėvelis/mamytė manęs daugiau nebemyli? Todėl nori mus palikti?
Pastebėkite tendencingumą: tokie klausimai visais atvejais susiję su pačiu vaiku. Vaikai bando išsiaiškinti savo vaidmenį tėvų skyrybų dramoje, stengiasi dėmesį atkreipti į save ir imtis iniciatyvos taisyti padėtį.
Tokie jausmai vaiką netgi gali susargdinti depresija – tiek ilgalaike, tiek trumpalaike. O tokiame amžiuje patirtos psichologinės traumos gali lydėti visą likusį gyvenimą. Vaikas gali užsisklęsti savyje, tapti nerimastingas ir atsiribojęs.
Tėvų skyrybos tokio amžiaus vaikams gali paskatinti pyktį vieno ar abiejų tėvų atžvilgiu. Galima tikėtis tokių stereotipinių frazių kaip „Nekenčiu tavęs, noriu gyventi su tėčiu/mama)“ arba „O mama man leidžia... (galite įrašyti kone bet ką)“. Tėvų skyrybas išgyvenančių mažamečių mokytojai taip pat gali skųstis pablogėjusiais vaikų mokymosi rezultatais, pasikeitusiu bendravimu tiek su mokytojais, tiek su bendraamžiais.
Taigi, kas šiuo atveju galėtų galėti? Mažesnių vaikų atveju svarbu, kad su buvusiu sutuoktiniu ar sutuoktine jų akivaizdoje bendrautumėte draugiškai (tiesą sakant, tai svarbu visais atvejais, nepriklausomai nuo vaiko amžiaus). Stenkitės iki minimumo sumažinti konfliktų, o su skyrybomis susijusius klausimus spręsti ne vaikų akivaizdoje. Jeigu susitarti nepavyksta, kreipkitės pagalbos į mediacijos ekspertą.
Idealus variantas, jeigu abu tėvai aktyviai dalyvauja vaiko gyvenime. Tik ne visada tai įmanoma ir ne visada rekomenduotina. Jeigu vienas iš tėvų smurtauja, turi priklausomybių, santykius su juo patariama nutraukti.
Tokio amžiaus vaikai su metais vis geriau supranta tėvų skyrybų situaciją ir susitaiko net ir su dramatiškiausiais išsiskyrimais. Esant reikalui, patartina kreiptis pagalbos į specialistus. Pirminę konsultaciją gali suteikti netgi pediatras. Knygynuose nemenkas knygų pasirinkimas tėvų skyrybas išgyvenusiems vaikams, specializuotos literatūros gali rekomenduoti terapeutas.
Paaugliai
Paaugliai žymiai geriau supranta, kodėl tėvai nusprendžia skirtis, geba adekvačiau vertinti tokio sprendimo priežastis ir su tėvų skyrybomis susijusius jausmus.
Tenka pripažinti: jeigu namuose netyla barniai, paaugliai tėvų skyrybų gali laukti kaip išganymo, ir, jiems galiausiai priėmus šį nelengvą sprendimą, netgi pajunta savotišką palengvėjimą. Be to, paauglius rečiau kankina kaltės jausmas dėl tėvų skyrybų, jie nėra žūtbūt įsikibę šeimos kaip visiems geriausio varianto.
Paaugliai taip pat neretai daugiausia koncentruojasi į save, tačiau, skirtingai nuo pradinukų, jiems jau svarbesnis gyvenimas už namų ribų. Tokio amžiaus vaikai nebeabejoja tėvų meile, dažnai abiem tėvams linki laimės – nors ir ne kartu.
Paauglius gali neraminti mintys apie tai, kaip tėvų skyrybos gali pakeisti jų socialinę situaciją (pavyzdžiui, baiminasi, ar neteks keisti gyvenamosios vietos ir skirtis su draugas, keisti mokyklos ar net miesto), pasitaiko ir praeities idealizavimo atvejų. Svarbiausia tai, kad paaugliai geba į tėvų skyrybas pažvelgti kaip į galimybę pagerinti situaciją, į pokyčius, galinčius atnešti gerą.
Visi ekspertai vieningai sutinka: priimti pasikeitusią situaciją žymiai lengviau tam tinkamai pasiruošus. Tik būtina prisiminti, kad paauglys – vis dar vaikas, kurio mąstymas, vertybės ir pasaulio suvokimas dar formuojasi. Būkite pasiruošę padėti jam taikytis prie naujos realybės, ją suvokti. Apie pokyčius šeimoje vertėtų informuoti paauglio mokytojus.
Kaip padėti paaugliui? Atvirai kalbėkitės apie jo ir savo mintis bei jausmus. Išklausykite. Nuolat priminkite, kad prireikus galite padėti.
Pabaigai
Skyrybos niekada nebūna lengvos, visai nesvarbu, kiek žmogui metų, liekamieji reiškiniai gali apsunkinti gyvenimą tiek skirtis apsisprendusiems suaugusiems, tiek jų atžaloms.
Nepamirškite, kad šiuo metu vaikams jūsų labai reikia. Jeigu su skyrybų trauma tvarkytis savarankiškai sekasi sunkiai, kreipkitės pagalbos į specialistą, pasidomėkite paramos grupėmis (susitikimai vyksta ir nuotoliniu būdu). Šiuo sunkiu metu rūpinimasis savimi – svarbiausias dalykas, ką galite padaryti tiek dėl savęs, tiek dėl savo vaikų.
Ir nors tėvų skyrybos – skaudi trauma, gyvenimas kartu su nuolat besipykstančiais, vieno kito nebegerbiančiais ir susvetimėjusiais tėvais vaikus traumuoja ne ką mažiau. Jeigu svarstote galimybę pakentėti, kol vaikai sulauks pilnametystės, užduokite sau klausimų, ar tikrai verta pasmerkti savo atžalas gyvenimui toksiškoje aplinkoje:
- Ar gyvenimas kartu nekenksmingas tiek jums, tiek jūsų vaikams?
- Ar įmanoma susitaikyti?
- Ar jūs ir jūsų antroji pusė pasirengę kreiptis pagalbos į porų terapeutą?
Jeigu į visus šiuos tris klausimus atsakėte neigiamai, prisiminkite, kad vaikai geba prisitaikyti prie pokyčių, kartais geriausias sprendimas nelikti kartu ir darysi viską, kad į vaikų gyvenimą kuo greičiau sugrįžtų ramybė ir saugumas.