Vaikų darželio „Vaikystės sodas“ ugdymo koordinatorė Aušra Rabašauskienė atsiųstame pranešime pažymi, kad ugdant vaiko charakterį tėvai ir ugdymo įstaiga turi dirbti išvien.
Svarbu nuo pat gimimo kurti saugumo jausmą
R. Gataveckaitės teigimu, žmogaus charakteris susideda tiek iš prigimtinių bruožų – temperamento, įgimtų savybių ir gebėjimų – tiek iš per santykį su aplinka susiformavusių elgesio modelių bei nuostatų. Pastaroji charakterio dimensija gali formuotis visą gyvenimą. Visgi vaikystėje paklojami svarbiausi žmogaus asmenybės ir charakterio pamatai.
„Charakteris pradeda formuotis vaikui tik gimus, nors jau ir prenatalinė raida taip pat turi įtakos mažylio santykiui su pasauliu. Svarbu, ar vaikas yra laukiamas ir mylimas, kokios yra tėvų fantazijos apie būsimą tėvystę ir ryšį su vaikučiu. Šis ryšys yra itin reikšmingas, kadangi kuria vaiko saugumo pamatus. O būtent per saugumo prizmę vaikas mato pasaulį, kuris, priklausomai nuo to, kokį suvokimą jam formuoja aplinka, gali atrodyti saugus ir įdomus tyrinėti arba nesaugus ir bauginantis, sąlygojantis atsitraukimą ir vengimą“, – sako R. Gataveckaitė.
Psichologė pažymi, kad charakterio formavimasis yra tęstinis procesas, kurį veikia vaiko aplinka – visų pirma, jo šeima. Vaiko charakteris gali priklausyti ir nuo to, ar vaikas turi brolių ar seserų, ar jam reikia kovoti dėl tėvų dėmesio, ar jis auga vienas ir viskas tenka tik jam. Vėliau prie charakterio formavimo prisijungia ir kita aplinka – seneliai, draugai, darželis, mokykla.
„Pagal S. Freudo teoriją, kuria dažnai remiamasi, vaiko asmenybė ir charakteris didžiąja dalimi susiformuoja 4–5 vaiko gyvenimo metais. Visgi ir kiti vaiko gyvenimo etapai, o kartu ir supanti aplinka, neabejotinai yra svarbūs asmenybės ir charakterio raidai. Pavyzdžiui, ankstyvojoje vaikystėje žaidimas su kitais vaikais moko dalintis, būti priimtam, priimti kitą, džiaugtis žaidimo procesu, o visa tai persikelia ir į suaugusio žmogaus elgesį“, – sako R. Gataveckaitė.
Itin reikšmingas – darželio vaidmuo
A. Rabašauskienė pabrėžia, kad mokytojų, ugdymo specialistų vaidmuo yra labai svarbus vaiko asmenybės ir jo charakterio formavimuisi. Per pozityvias pirmąsias patirtis su suaugusiais, kurie yra už namų slenksčio ribų, formuojasi teigiamas patyrimas apie vyresnius „kitus“, kurie gali padėti, paguosti, vesti platesnio pasaulio pažinimo link. Tokią patirtį turintis vaikas, tikėtina, bus smalsus, pasitikintis ir drąsus net ir tuomet, kai šalia nėra mamos ar tėčio, o tai neabejotinai atsiliepia ir žmogaus asmenybei vėlesniame gyvenime.
Pašnekovė pažymi, kad formuojant vaiko charakterį labai svarbu, jog visa jį supanti aplinka kryptingai dirbtų išvien. Jei ugdymas namuose ir darželyje skiriasi, vaikui nėra aišku, ko iš jo tikimasi ir kaip jis turėtų elgtis.
Ugdyti vaiko charakterį padeda šiuolaikiški metodai
Anot specialistės, vaiko charakterio ugdymas nėra atskira disciplina ar pamokėlė – šį tikslą galvoje reikia turėti nuolat. Dėl to dėmesys vaikų charakterio ugdymui darželyje yra skiriamas visose dienos veiklose – nuo vaikų pasitikimo ryte ir užsiėmimų iki valgymo, poilsio ar žaidimų lauke.
„Siekdami ugdyti vaikų charakterį naudojame įvairias metodikas. Viena iš jų – Kimochi ugdymo programa. Ji padeda mažyliui suprasti savo emocijas ir jas įvardinti, o vėliau – suvokti kilusių emocijų priežastis. Dar vėliau kasdienės vaikų situacijos atkartojamos vaidinimuose ir žaidimuose su Kimochi žaislais, o tai padeda mažiesiems perprasti tam tikras socialines situacijas ir į jas reaguoti, kas yra itin svarbu charakterio formavimuisi“, – pasakoja A. Rabašauskienė.
Kaip pavyzdį A. Rabašauskienė pateikia realią darželyje nutikusią situaciją, kuomet kūrybinių užsiėmimų metu vaikai karpė. Vienam berniukui nesisekė kirpti tiesia linija, o viena mergaitė dėl to iš jo pasijuokė. Šioje situacijoje mokytoja pirmiausia sustabdė nemalonų elgesį, o po veiklos pasikvietė vaikus į kimočių ratą, kuriame ta pati situacija suvaidinta su žaislais.
„Žaidime 8 kojas turinti Lipšniakojė niekaip negalėjo išlaikyti žirklių ir tiesiai kirpti, o Katė iš to smagiai pasijuokė. Tuomet atskrido Balandė Meilė, sustabdė nemalonų Katės elgesį ir paaiškino, kad, jei draugui nesiseka, galima jam padėti, parodyti pavyzdį ar padrąsinti. Pamenu, kaip mergaitė atidžiai žiūrėjo Kimočių vaidinimą ir stebėdama Katės elgesį pasakė: čia ne aš! Žaidimo metu mergaitė turėjo galimybę situaciją pamatyti iš šalies, įvertinti Katės elgesį, reflektuoti savąjį ir padaryti išvadas. Vaikai tą puikiausiai sugeba jau nuo trejų metų, jei tik su jais tinkamai dirbama“, – sako A. Rabašauskienė.
Pasak jos, nuosekliai ir tikslingai žaisdami su kimočiais vaikai tampa drąsesni, išmoksta kantriai palaukti, būti mandagūs, gebėti paprašyti, sustabdyti nemalonų elgesį, išsakyti savo nuomonę ir išklausyti kitą. Kitaip tariant, per žaidimus formuojami teigiami jų charakterio bruožai.
„Dar viena taikoma vaikų charakterio ugdymo metodika yra vadinama pozityviąją disciplina. Pabrėžtina, kad tiek „pozityvi“, tiek „disciplina“ čia yra vienodai svarbios sąvokos. Dažnai pasitaiko, kad tėveliai akcentuoja tik pirmąjį žodį ir viską vaikams leidžia, arba antrąjį – ir neleidžia beveik nieko. Tačiau vienodai svarbūs yra abu žodžiai“, – kalba ugdymo ekspertė.
Anot A. Rabašauskienės, vaikui yra reikalingos aiškios taisyklės, žinojimas, ko iš jo tikimasi. Tuomet jis jaučiasi saugus ir žino, kad nebus netikėtų bausmių, kad visuomet sulauks paramos ir padrąsinimo, kai jam to reikės. Tačiau svarbu nepamiršti, kad visais atvejais su vaiku reikia bendrauti pagarbiai ir pozityviai.
Svarbiausia, kad vaikas visuomet jaustųsi mylimas
Kalbėdama apie vaikų charakterio formavimą R. Gataveckaitė pažymi, kad yra svarbu ne tik pastebėti ir įvertinti tinkamą vaikų elgesį, tačiau ir pats paskatinimas turėtų būti adekvatus.
„Teigiamas paskatinimas ugdant vaiko charakterį neabejotinai yra svarbus, tačiau tai nereiškia, kad kiekvienoje situacijose už menkiausią tinkamą poelgį vaiką reikėtų apipilti pagyromis. Daugeliu atvejų pakanka mamos ar tėčio šypsenos ar linktelėjimo galva. Tai yra tylus pritarimas geram elgesiui ir vaikas tai turi jausti. Vaikas turi nuolat suvokti, kad yra mylimas, o net ir netinkami jo poelgiai, kuriuos dažniausiai lemia paprasčiausias noras pažinti pasaulį, ir pasekmės dėl jų neturėtų sugriauti šio suvokimo“, – sako R. Gataveckaitė.
Psichologė pažymi, kad ir patys tėvai turėtų nepamiršti, jog universalaus vadovėlio, kaip užauginti tobulą vaiką, nėra – kaip ir tobulų, neklystančių tėvų. Tai svarbu, nes neretai mamos ir tėčiai patys ima abejoti savo gebėjimais ugdyti vaiką, graužia save dėl vienokio ar kitokio netinkamo vaiko elgesio ar nepaklusnumo.
Savo ruožtu A. Rabašauskienė pabrėžia, kad norint užauginti pasauliui atvirą ir drąsų vaiką, svarbu bendros tėvų ir ugdymo įstaigos darbuotojų pastangos, o taip pat būtina nepamiršti tam tikrų pagrindinių principų.
„Tiek namuose, tiek darželyje su vaiku turi būti elgiamasi pagarbiai, laikomasi nusimatytų taisyklių, o netinkamas elgesys visuomet aptariamas. Vaikas neturėtų būti baudžiamas, o paprasčiausiai suvokti logiškas ir prognozuojamas savo veiksmų pasekmes. Tai leidžia ugdyti vaiko charakterį nedarant jam žalos“, – pažymi ugdymo specialistė.