Kai švelniausia mergaitė tampa paaugle: mamos, kvėpuokite, tai dar nereiškia, kad praradote ryšį su dukra

Paauglystė – laikotarpis, turbūt labiausiai apipintas legendomis ir, ko gero, to vertas, nes kiekvienas paauglys šį etapą išgyvena skirtingai. Šiandien specialistai vieningai sutaria – vaikai ir tėvai susiduria su nemenkais iššūkiais ir stresu, kurį jiems sukelia tarpusavio bendravimas. Pandemijos metu tėvai nutolo nuo savo atžalų. Paradoksalu, juk būtent pandemijos metu vieni su kitais praleisdavo daugiau laiko negu įprastai, tačiau kartu tai yra ir visai normalu, nes brendimo metu vaikai nebūtinai nori su kažkuo dalintis savo pojūčiais.

Atsiųstame pranešime spaudai keturių vaikų mama, „Whatansu“ merginų akademijos įkūrėja ir lektorė Jurga Vidugirienė teigia, kad nesusikalbėjimas ir nekalbėjimas tarp tėvų ir vaikų tampa vis didesne problema, tad šiuo periodu svarbu matyti ir girdėti savo vaiką, nes pasekmės neišgirdus gali būti labai skaudžios.

„Brendimas daro didžiulę įtaką mergaitės gyvenime, o pasikeitusi elgsena ir įsisiūbavusios emocijų sūpuoklės gali nustebinti net ir švelniausios ir sukalbamiausios mergaitės mamą. Kvėpuokite, mamos. Tai nereiškia, jog praradote ryšį su dukra. Gali būti, kad mergina pasąmoningai kovoja su kūno pokyčiais, pakitusiu kūno kvapu, ant skruosto įsitaisiusiais spuogeliais, tik nesugeba to įvardinti. Juk būtent paauglystėje mums į parankę įsikimba savivertės, nepasiekiamo tobulo įvaizdžio iššūkiai. Įsikimba ir nebepaleidžia. O aplinkiniai stebisi, kad iki šiol buvusi linksma ir maloni mergaitė ima atsikalbinėti, drastiškai eksperimentuoti su drabužiais bei makiažu, kenčia nuo depresijos ar nerimo. Mes negalime priversti savo dukrų nejausti nerimo, nekreipti dėmesio, nesinervinti. Mes galime padėti joms sukurti saugesnę aplinką, padėti atskirti gerą draugę nuo piktavalės, savo asmeniniu pavyzdžiu mokyti jas orumo“, – pasakoja dvi dukras ir du sūnus auginanti J. Vidugirienė.

Ji sako, kad jiedu su sutuoktiniu Mindaugu tam tikra prasme pasidaliję vaikų ugdymą – ji rūpinasi dukrų auklėjimu, vyras ugdo sūnus.

Išsaugoti draugystę bet kokia kaina

Šiais laikais vaikai bręsta gerokai anksčiau, o ir internetas ir jame atsirandanti informacija, kuria kartais jaunos merginos pakeičia gyvą pokalbį su tėvais, irgi nepadeda. „Kita vertus, paauglės jau geba įvardinti, kas yra toksiškas santykis, kad tai nėra sveika ir normalu. Bet jos nežino, kaip elgtis, nes bijo draugystę prarasti – kartais draugės net grasina pakelti prieš save ranką, jei negaus dėmesio čia ir dabar, nesvarbu, tai pamokos vidurys ar net naktis. Tad svarbu kelti esminį klausimą – ar labiau bijai prarasti draugystę, ar save? Nes grėsmė, pasirinkimas būtent toks. Ar apskritai tau reikalinga tokia draugystė, ką ji tau duoda, ar ji tave augina, ar turtina, kiek grožio suteikia tavo gyvenimui? Faktas, norisi draugę palaikyti, būti šalia ir išklausyti – visi tą supranta, bet gebėjimas pasakyti „ne“, kai tikrai nori pasakyti „ne“, yra labai labai svarbus. Ir, manau, tikra draugė tavąjį „ne“ supras ir priims“, – sako viena iš paauglėms ir jų mamoms skirtų „Whatansu“ stovyklų „Širšių lizdas“ vadovių R. Valantinaitė.

„Antras dalykas, kurį labai dažnai girdim iš paauglių merginų lūpų, kad tėvai jų nesupranta, nenori girdėti, tarsi primeta save lyg neginčijamą autoritetą. Juntamas ir didelis spaudimas dėl mokslų ar tolesnio gyvenimo kelio pasirinkimo, kartais tiesioginis, kartais nebylus. Bet ar ne naivu iš tokio jauno žmogaus jau tikėtis, kad jis žinos, ko nori gyvenime? – šypteli Rasa. – Bet tai vyksta, tad mes daug kalbamės su paaugliais, raginame labiau pasitikėti savimi, būti atvirais su tėvais ir diskutuoti. Tėvai irgi turėtų mokytis išgirsti savo vaikus ir atsižvelgti į jų norus bei galimybes, puoselėti empatiją santykyje, o ne bandyti per vaikus išpildyti savo galbūt neįgyvendintas svajones ar baimes dėl vaiko ateities.“

Moteriškas pavyzdys mergaitei būtinas

Paauglėms, kurioms prasideda menstruacijos, o greta jų – nuotaikų kaita ir hormonų audros, būtina moteriška bendrystė, nes nebūtinai turima informacija yra pakankama, o rasta internete – teisinga.

„Svarbu atvirai apie tai iš anksto kalbėtis, nes jos, visų pirma, negauna pakankamai žinių, kokią įtaką jų psichikai daro menstruacijų ciklas, kaip elgtis banguojant emocijoms. Ir dažnai nutinka, kad tos spalvingos emocijos yra tiesiog nuslepiamos, nes nėra įprasta jas viešai demonstruoti. Todėl jos arba sulaikomos ir virsta apatija, depresija, uždarumu, atsiskyrimu, arba išliejamos artimiausioje, saugiausioje aplinkoje, kas nebūtinai tėvams gali patikti. Tad mano patarimas būtų skirtas pirmiausia paauglės mamai ir tėčiui, žmonėms, kurie yra skirtingi, bet augina dukros, jaunos merginos, pasitikėjimą savimi.

Manau, kad mamos pasitikėjimas dukra labai sustiprintų pačios dukros pasitikėjimą savimi, o tėtis turi būti pirmasis vyras merginos gyvenime, kuris ją dievins, globos, rūpinsis ir lepins. Nes per tėtį mergaitė pirmiausia pažįsta vyrišką pasaulį, o iš mamos gauna pasitikėjimo savimi pagrindą. Ir čia labai svarbu viskas – atvirumas, bendravimas, palaikymas, diskusija, dalinimasis patirtimi. Kad mama kuo daugiau būtų šalia dukros, kai ji patiria moteriško gyvenimo, pasaulio apraiškas kasdienybėje. Kad skatintų gražias draugystes, pažintų dukros drauges, pagal galimybes bendrautų su jomis. Siektų, kad dukra galėtų atsiverti ir mamai kiek įmanoma daugiau pasipasakoti. Štai tokių atvirų pokalbių metu mergaitė, mamos padedama, supras, kas yra pasitikėjimas savimi, savo moteriška prigimtimi“, – pataria R. Valantinaitė.

Kaip suvaldyti paaugliškas emocijas

Gyventi paauglystėje sudėtinga. Dažnai tai yra etapas, kai paauglės nenori girdėti ir nepriima jokio autoriteto, ypač šeimoje, kuri, atrodo, tam tikrose situacijose jų tiesiog nesupranta, neleidžia būti, kaip tuo metu norisi. Emocijų pagautoms paauglėms dažnai sunku pamatyti platesnį vaizdą.

„Ir jos tiesiog viską nurėžia – tu manęs nesupranti, tu manęs negirdi ir t. t., nesivysto pokalbis, nevyksta pokyčiai. O kaip visgi tvarkytis su emocijomis? Pirmiausia, svarbu suprasti, kad emocija kyla iš kūno, natūralu, kad per kūną mes ir turime su ja tvarkytis bei ieškoti kūrybiškų būdų išleisti lauk, nežalojant nei savęs, nei aplinkinių fiziškai ir emociškai – tai gali būti piešimas, rašymas, šokis garsiai pasileidus muziką. Tai gali būti ir pagalvės trankymas, kuris yra puikus ir pateisinamas būdas išleisti emocijas, kai jauti, kad jos tavyje nebetelpa. Tiesiog klausti ir klausyti savo vidaus, kaip jis nori išleisti tą emociją, ir tai padaryti. O gal užteks tiesiog pasivaikščioti gamtoje, miške? Žinoma, pokalbis su artima drauge taip pat labai padeda, tačiau čia turiu grįžti prie mergaitiškų santykių, kurie tokiame amžiuje dar būna labai nebrandūs. Vaikinai viską sprendžia labai paprastai – atvirai arba netgi kumščiais, o merginų pasaulyje yra daug užkaborių, povandeninių srovių, apkalbų, intrigų, paslapčių. Tai, be abejo, labai skaudina, nes kartais atvirai pasakyti yra daug paprasčiau, taip daug greičiau išsprendžiama konfliktinė situacija.

Pastebiu, kad tarp mergaičių egzistuoja ir didelė konkurencija. Mergaitės tiesiog yra išmokusios ar išmokytos eiti alkūnėmis per galvas. Bet iš tikrųjų mergaitės, moters pasaulis yra visai kitoks, ir vos ji pajunta, ką reiškia draugystė ir palaikymas, supranta, kad yra ne viena, pajunta, kaip ramu ir saugu, kai šalia yra tos, kurioms rūpi, o ne tos, kurios pasirengusios įkąst vos tau nusisukus, tampa daug šviesiau ir paprasčiau gyventi. Visoms“, – pabrėžia R. Valantinaitė.

Mergaičių pasaulyje labai reikia mažinti atskirtį ir konkurenciją, nes konkurencija yra berniukus įkvepianti jėga – jie varžosi, ir tai yra normalu, tai juos stumia pirmyn. O merginoms reikia bendrystės per kūrybą, per pokalbius. Tuomet jos puoselėja savo tikrąją prigimtį ir jaučiasi gerai, saugiai, ne konkurencingame pasaulyje, kuriame šiandien yra pratusios gyventi.