Blogiausia tai, kad neretai tėvai apie juos sužino pavėluotai. Pavyzdžiui, kas žino, kuo galėjo pasibaigti vienos mažametės susirašinėjimas su virtualiomis draugėmis, po kurių netikromis nuotraukomis, pasirodo, slėpėsi vyras. Greičiausiai – neturėjęs gerų ketinimų. Į įtartinus dešimtmetės dukros susirašinėjimus mama atidžiau dėmesį atkreipė ir su visuomene garsiai pasidalino tik visą šalį sukausčius kitos dingusios mergaitės paieškoms.
Itin nustebina istorijos, kai į bėdas pakliūva gerų tėvų geri vaikai. Atrodė, toks geras vaikas – jei nebūtume patikrinę žinučių, dar ilgai nebūtume žinoję, kad vartoja narkotikus. Atrodė, kad apie dukrą žinome viską, kol vieną vakarą ėmė ir negrįžo namo – išvažiavo susitikti su internete susipažintu vaikinu. O prieš kelias dienas rašėme istoriją apie netikėtai Estijoje nusižudžiusią paauglę. Mamą ši tragedija pribloškė, nes atrodė, kad viskas gerai – ir mokslai, ir ateities planai, juodviejų ryšys, niekas nepastebėjo nė vieno įtartino ženklo, kas būtų buvę galima užkirsti kelią tokiai siaubingai nelaimei. Priežastis paaiškėjo atrakinus mergaitės telefoną ir perskaičius susirašinėjimą su draugėmis. Jei tik žinučių turinys artimuosius būtų pasiekęs anksčiau...
Tokių istorijų, deja, vis pasitaiko. Kaip nuo to apsaugoti savo vaikus? Kaip juos išmokyti būti atsargiems šiame pasaulyje, kai realybė persikelia į virtualią erdvę? Dar svarbus apsektas – kaip saugant vaikus neperžengti ribos ir nepažeisti vaiko teisės į privatumą?