Jam antrina ir raidos terapeutė, vaikų psichologė Milda Karklytė-Palevičienė, kurios teigimu, per didelis laisvės kiekis, ribų, taisyklių neturėjimas vaikui atneša žalos, tačiau labai svarbu, jog matytume vaiką kaip asmenybę, kuri nėra mūsų nuosavybė, rašoma pranešime spaudai.
Galiausiai, šiuos principus reikia taikyti tiek namuose, tiek mokykloje, nes tik šių dviejų stovyklų bendradarbiavimas gali lemti kryptingą vaiko judėjimą pirmyn.
Klysti yra žmogiška
Psichologijos instituto dekanas A. Valantinas pasakoja, kad pirmo kurso studentams sunku suprasti ir priimti, kad psichologijoje nėra vienos tiesos. Psichologų bendruomenėje daugiau ginčų sukelia svarstymai, kaip siekti laimingos vaikystės.
„Išsaugoti ar susikurti laimingą vaikystę? Mano galva, ir išsaugoti, ir susikurti, nes vaikas yra aktyvus. Jam reikia sąlygų, kurios įgalintų, išskleistų jo galias. Čia kaip toje pasakėčioje, kur ateina žmogelis pas sodininką ir sako – „noriu savo kieme pasodinti medį. Gal gali patarti, kaip geriau tai padaryti?“. Na, pasakė jam sodininkas, ką ir kaip daryti. Po kiek laiko žmogelis ir vėl ateina pas sodininką. „Viską padariau kaip ir sakei. Ką man toliau daryti?“ Sodininkas pažiūrėjo į jį ir atsakė: „Na, o dabar pasitrauk ir netrukdyk medžiui. Laistyk tik tada, kai tai yra būtina ir tiek, kiek yra būtina. Toliau jau pats medis susitvarkys“, – dėstė doc. dr. A. Valantinas.
Yra toks ironiškas pasakymas: niekada nėra vėlu padaryti savo vaikystę laimingą. Pašnekovo teigimu, nėra ir nebus taip, kad vaikas nepatirs jokių iššūkių savo vaikystėje. Jis juos patiria ir turi patirti, turi įveikti. Ir įveikia, jei suaugusieji neiškrečia kvailysčių.
Šioje kelionėje svarbūs tiek tėvai, tiek mokytojai.
„Atsakomybė čia pasiskirstoma 50:50. Tik tos pusės dalies gylis tėvams ir edukologams yra skirtingas. Edukologai daugiau atsakingi už tikslingo ugdymo kokybę, o tėvams tenka sujungti ir tai, kas daroma ugdymo institucijoje, ir tai, be ko vaikas negali sėkmingai augti: saugumo, šilumos, adekvačių reikalavimų ir bendradarbiavimo su edukologais. Vaiko gyvenimas ne vieškelis, kurį galima atskiromis dalimis asfaltuoti, o jei ne ten pasukom, išarti ir iš naujo pakloti“, – metaforiškai tęsė dekanas.
Dėl ugdymo klaidų jis siūlo taip pat per daug nesijaudinti – klysti yra žmogiška, o kiekvieno vaiko istorija skirtinga – joje ir klaidos, ir laimėjimai, ir tai daro jį unikalų. Svarbiausia, kaip tos klaidos taisomos, kas ir kaip yra daroma po to.
A. Valantinas pats yra keturių vaikų tėvas ir, kaip juokiasi, vaikų auginimo teorija niekada nesutaps su praktika – pastaroji visada yra turtingesnė ir dinamiškesnė.
„Mano mažieji vaikai gerokai išklibino mano raidos psichologijos žinias. Daug ką teko iš naujo įprasminti“, – pabrėžė vienas parodos „Mokykla 2019“ pranešėjų.
Būtent todėl siekiant suderinti teoriją su praktika 9-ojoje švietimo inovacijų parodoje „Mokykla“ ir vėl susitinka, mokosi ir gerąja patirtimi dalijasi tiek mokyklų steigėjai, švietimo centrų ir mokyklų vadovai, administracija, švietimo pagalbos ir kiti specialistai, verslo įmonių ir nevyriausybinių organizacijų atstovai, tiek ir mokytojai, mokiniai bei jų tėvai.
Suprasti vaiką, o ne elgtis kaip patogiau tėvams
Vaikų psichologė, raidos terapeutė ir VšĮ „Laimingas vaikas“ vadovė Milda Karklytė-Palevičienė sako, kad norint užaugint laimingą vaiką, reikia įdėti darbo.
„Jei ant aukšto kalno pirmą kartą užsodintume vaiką ant dviračio ir paleistume važiuoti – kokia tikimybė, jog vaikas išmoktų važiuoti ir viskas baigtųsi sėkmingai? Ji yra, tačiau labai nedidelė. Kita vertus, jei visą laiką laikysime vaiką už dviračio sėdynės, neleisdami bandyti važiuoti savarankiškai – jis to niekada ir neišmoks ir pats dėl to jausis blogai. Taip pat ir gyvenime, pačiam vaikui augti, pasirinkti tinkamus sprendimus, ugdytis yra per daug sunku. Per didelis laisvės kiekis, ribų, taisyklių neturėjimas vaikui atneša žalos. Šioje vietoje jam būtina suaugusiųjų pagalba, taip pat pagalba būtina ugdant svarbius asmenybės įgūdžius“, – kalbėjo specialistė.
Be to, labai svarbu, jog matytume vaiką kaip asmenybę, suprastume, jog vaikas nėra mūsų nuosavybė – jis atskiras žmogus, per mus atėjęs į šį pasaulį. Tad būdami šalia turime jam padėti tapti geriausia savo paties versija.
Psichologės manymu, didis trukdis vaiko laimei – tinkamo pavyzdžio stoka šeimoje, ugdymo įstaigoje, visuomenėje. Be to, svarbu išmanyti bent esminius raidos psichologijos ypatumus – tik taip galima teisingai suprasti vaiko elgesį ir savijautą bei parinkti tinkamą suaugusiojo reakciją, elgesį.
Vaikas, jos teigimu, dažnai nesielgia patogiai, tačiau suaugusieji vis vien turi jį girdėti, matyti, suprasti.
„Kartais to „nepatogaus“ elgesio šaknys paprastos – vaikas didelę dalį dienos praleidžia ugdymo įstaigose, būreliuose, prie informacinių technologijų, o tikrojo buvimo kartu su svarbiausiais gyvenime žmonėmis jis turi vis mažiau. Vaikams tai kelia daug sunkių emocijų, o tai stabdo ir kitų sričių ugdymą“, – kalbėjo raidos terapeutė.
Todėl laimingas vaikas pagal M. Karklytę-Palevičienę yra žmogus, kurio poreikiai yra suprantami ir atliepiami, kuris turi gerą emocinę ir fizinę sveikatą bei sąlygas ugdyti jam būtinus socialinius, emocinius ir akademinius įgūdžius.
„Dėl to tėvai ir mokytojai dar turi labiau padirbėti. Labai norėčiau pasakyti, jog jų bendradarbiavimas yra pakankamas. Džiaugiuosi, jog yra puikių pavyzdžių, kuomet pedagogai ir tėvai sudaro darnią komandą ir pasiekia puikių rezultatų. Deja, daug dažniau matome kovos lauką – atrodo, kad suaugusieji pradeda kovoti dėl savo galių, palikdami pati vaiką nuošalyje, ir „pergalė“ ar „tiesos įrodymas“ tampa svarbiau už vaiką“, – dėstė pašnekovė.